M.Knystautas nukovė olimpinių žaidynių prizininką, tačiau neslėpė apmaudo dėl komandos draugo vangios kovos

 Baku vykstančiame „Pasaulio taurės“ turnyro pirmoje imtyje Mantas Knystautas (130 kg) rezultatu 5:1 nugalėjo Azerbaidžanui atstovaujantį iranietį Sabahą Shariatį. Vis gi šia pergale pasaulio rinktinei atstovaujantis lietuvis nesidžiaugė ir, nusiminęs, tikino, jog jam rūpėjo komandos triumfas prieš šeimininkų rinktinę, o ne individuali statistika.

Prieš mačą su azerbaidžaniečiais buvo aišku, kad tik komandos pergalė vienai rinktinių atvers kelią į finalą ir užtikrins galimybę kautis dėl solidžios piniginės premijos.

Prieš paskutinį sunkiasvorių mūšį rezultatas buvo 4:5 šeimininkų naudai, tačiau paprastos pergalės taškais Mantui nepakaktų. Mat, azerbaidžaniečių pranašumą lemtų kvalifikaciniai taškai, nes savo kraitėje turėjo pergalę mentėmis. O tai reiškė, kad ir Mantui buvo būtina guldyti Rio olimpinių žaidynių prizininką ant menčių.

Po pergalingos kovos į kelis klausimus atsakė pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas Mantas Knystautas.

- Labas, Mantai, sveikinu.

- Sveiki Valdai. Kad nėra su kuo sveikinti, į finalą nepatekom. Jei būtume laimėję, tai būtų istorinis dalykas. Aišku, nėra tokios svarbios, kaip pasaulis, Europa ar olimpinės.

- Kaip nėra su kuo sveikinti? Su pergale. Bus dar vienas geras įrašas biografijoje ir statistikoje.

- Nu jo, džiaugiuosi laimėjęs, bet jei galėčiau rinktis, geriau praloščiau, bet komanda laimėtų.

- Na kam tokios aukos!? Tegul savo kovas laimi tas, kam priklauso.

- Nu jo, šiandien savęs kaltinti negaliu. Labai „abidnai“ pralošėm.

- Ar galima sakyti, kad pergalė paleista iš rankų. Jei taip, tai kas nuvylė?

- Manau kad tikrai taip galima sakyti. Nemačiau 77 kg kovos, bet kiek pasakojo kiti, jei būtų neatsigulęs vengras Zoltanas Levajus, būtume laimėję. O jis ten paėmė, tiesiog, ir atsigulė.

- Tu kovojai, žinodamas, kad finalas paleistas? Ar kaip?

- Nežinojau iki pertraukos, kol gruzinų treneriai nepradėjo man sakyti, jog būtinai reikia paguldyti, tada supratau, kad neužteks tik išlošti taškais. O sunkiasvorį paguldyti nėra taip lengva, ypač tokį, kaip Shariatis.

- Azero-iranietis žinojo apie gan palankią situaciją. Ar ant kilimo Shariatis ardėsi?

- „Ardėsi“ ne tas žodis. Labai nešvariai kovojo.

- O kaip surinkai savo penkis taškus?

- Po varžovo pasyvumo, parteryje atlikau ridenimą ir dar du taškus gavau dėl to, jog jis pavojingai galva daužėsi visą kovą.

- Ridenimą prasukai į dešinę? Su atkėlimu?

- Atplėšiau nuo kilimo darydamas į dešinę, jis pasitiko susisukęs, tai perėmiau ir i kairę padariau.

- Dabar jau aišku – iš tikrųjų rimtai ardėsi. Jei matė, kad pakanka taškais pralaimėti, reiškia suveikė ambicijos.

- Azerai apskritai norėjo ne tik kad išlošti, bet ir kuo daugiau kovų laimėti. Jiems svarbu pasirodyti prieš susirinkusią publiką ir politikus, todėl veržėsi laimėti visas kovas.

- Mantai, mačiau tik tris kovas tarp turkų ir kirgizų, tribūnos nebuvo sausakimšos.

- Jie kovojo vėlai vakare. Kai mes su azerbaidžaniečiai grūmėmės, tai salė buvo pilna ir atmosfera puiki. Be to, kirgizai jaunimą atvežė, rezultatas buvo aiškus, todėl nebuvo intrigos.

- Sekmadienį teks su turku pasibaksnoti?

- Jo, laukia turkai.

- Osmanas Yildirimas?

- Neaišku kuris bus, du atvykę. Kitas irgi geras – Fatihas Bozkurtas šiemet Ispanijoje pasaulio U23 čempionatą laimėjo. Bet Osmanas rimtesnis.

- Ačiū už pokalbį ir ruoškis. Sėkmės!

Valdas Malinauskas