M.Knystautas nukovė olimpinių žaidynių prizininką, tačiau neslėpė apmaudo dėl komandos draugo vangios kovos
Mantas Knystautas | imtynes.lt nuotr.
Baku vykstančiame „Pasaulio taurės“ turnyro pirmoje imtyje Mantas Knystautas (130 kg) rezultatu 5:1 nugalėjo Azerbaidžanui atstovaujantį iranietį Sabahą Shariatį. Vis gi šia pergale pasaulio rinktinei atstovaujantis lietuvis nesidžiaugė ir, nusiminęs, tikino, jog jam rūpėjo komandos triumfas prieš šeimininkų rinktinę, o ne individuali statistika.
Prieš mačą su azerbaidžaniečiais buvo aišku, kad tik komandos pergalė vienai rinktinių atvers kelią į finalą ir užtikrins galimybę kautis dėl solidžios piniginės premijos.
Prieš paskutinį sunkiasvorių mūšį rezultatas buvo 4:5 šeimininkų naudai, tačiau paprastos pergalės taškais Mantui nepakaktų. Mat, azerbaidžaniečių pranašumą lemtų kvalifikaciniai taškai, nes savo kraitėje turėjo pergalę mentėmis. O tai reiškė, kad ir Mantui buvo būtina guldyti Rio olimpinių žaidynių prizininką ant menčių.
Po pergalingos kovos į kelis klausimus atsakė pasaulio čempionato bronzos medalio laimėtojas Mantas Knystautas.
- Labas, Mantai, sveikinu.
- Sveiki Valdai. Kad nėra su kuo sveikinti, į finalą nepatekom. Jei būtume laimėję, tai būtų istorinis dalykas. Aišku, nėra tokios svarbios, kaip pasaulis, Europa ar olimpinės.
- Kaip nėra su kuo sveikinti? Su pergale. Bus dar vienas geras įrašas biografijoje ir statistikoje.
- Nu jo, džiaugiuosi laimėjęs, bet jei galėčiau rinktis, geriau praloščiau, bet komanda laimėtų.
- Na kam tokios aukos!? Tegul savo kovas laimi tas, kam priklauso.
- Nu jo, šiandien savęs kaltinti negaliu. Labai „abidnai“ pralošėm.
- Ar galima sakyti, kad pergalė paleista iš rankų. Jei taip, tai kas nuvylė?
- Manau kad tikrai taip galima sakyti. Nemačiau 77 kg kovos, bet kiek pasakojo kiti, jei būtų neatsigulęs vengras Zoltanas Levajus, būtume laimėję. O jis ten paėmė, tiesiog, ir atsigulė.
- Tu kovojai, žinodamas, kad finalas paleistas? Ar kaip?
- Nežinojau iki pertraukos, kol gruzinų treneriai nepradėjo man sakyti, jog būtinai reikia paguldyti, tada supratau, kad neužteks tik išlošti taškais. O sunkiasvorį paguldyti nėra taip lengva, ypač tokį, kaip Shariatis.
- Azero-iranietis žinojo apie gan palankią situaciją. Ar ant kilimo Shariatis ardėsi?
- „Ardėsi“ ne tas žodis. Labai nešvariai kovojo.
- O kaip surinkai savo penkis taškus?
- Po varžovo pasyvumo, parteryje atlikau ridenimą ir dar du taškus gavau dėl to, jog jis pavojingai galva daužėsi visą kovą.
- Ridenimą prasukai į dešinę? Su atkėlimu?
- Atplėšiau nuo kilimo darydamas į dešinę, jis pasitiko susisukęs, tai perėmiau ir i kairę padariau.
- Dabar jau aišku – iš tikrųjų rimtai ardėsi. Jei matė, kad pakanka taškais pralaimėti, reiškia suveikė ambicijos.
- Azerai apskritai norėjo ne tik kad išlošti, bet ir kuo daugiau kovų laimėti. Jiems svarbu pasirodyti prieš susirinkusią publiką ir politikus, todėl veržėsi laimėti visas kovas.
- Mantai, mačiau tik tris kovas tarp turkų ir kirgizų, tribūnos nebuvo sausakimšos.
- Jie kovojo vėlai vakare. Kai mes su azerbaidžaniečiai grūmėmės, tai salė buvo pilna ir atmosfera puiki. Be to, kirgizai jaunimą atvežė, rezultatas buvo aiškus, todėl nebuvo intrigos.
- Sekmadienį teks su turku pasibaksnoti?
- Jo, laukia turkai.
- Osmanas Yildirimas?
- Neaišku kuris bus, du atvykę. Kitas irgi geras – Fatihas Bozkurtas šiemet Ispanijoje pasaulio U23 čempionatą laimėjo. Bet Osmanas rimtesnis.
- Ačiū už pokalbį ir ruoškis. Sėkmės!
Valdas Malinauskas