Sporto bendruomenė kelia klausimą: „Ar turėsime, kas treniruos mūsų vaikus?“

 Lietuvos sporto universitete (LSU) vyko diskusija, kurioje su savivaldybių sporto skyrių, šalies sporto centrų ir mokyklų atstovais apie trenerių rengimą bei poreikį diskutavo Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos viceministras Giedrius Grybauskas ir universitete trenerius rengiantys pedagogai.

„Mums labai svarbu rengiant ir pritraukiant trenerius bendradarbiauti su savivaldybių sporto įstaigomis, federacijomis ir kitomis organizacijomis, nes visų bendras tikslas yra ne tik išugdyti gerą trenerį, bet ir motyvuoti ilgamečius sportininkus rinktis trenerio kelią, – kalbėjo LSU rektorė prof. Diana Rėklaitienė. – Norėtųsi, kad ilgametis sportininkų įdirbis ir patirtis nenueitų veltui, nes jų parengimui įdėta daug pastangų, laiko ir valstybės resursų. Įgiję dar daugiau reikiamų žinių, jie galėtų tapti puikiais treneriais. Dabartinis klausimas aiškus – ar bus kam treniruoti mūsų vaikus? Ką dabar galime padaryti, kad tokių problemų nebūtų?“

LSU rektorė renginyje pristatė Lietuvos sporto universiteto trenerių rengimo modelį, kuris siūlo rinktis sporto bakalauro ir magistro studijas arba trenerių rengimo mokymus LSU Žinių ir inovacijų perdavimo departamente. Diskutuota, kuo universitetas gali prisidėti prie sporto sektoriaus vystymo Lietuvoje.

Aktyvios diskusijos metu, kurioje nuomonėmis dalijosi sporto bendruomenė, pedagogai ir savivaldų atstovai, bene didžiausio dėmesio sulaukė trenerių darbo užmokesčio klausimas, kurį aktyviai kėlė ne tik biudžetinių įstaigų, bet ir universiteto atstovai.

„Pastaraisiais metais atlyginimai stipriai kilo švietimo sistemoje, tačiau trenerių tai nepalietė, – akcentavo prof. D. Rėklaitienė. – Tikrai turi būti keičiama trenerių apmokėjimo sistema. Mes parengiame daug trenerių, bet dauguma jų pasirenka kelią dirbti privačiame sektoriuje ir kitose su sportu susijusiose srityse, bet nerengti didelio meistriškumo sportininkų. Privačiame sektoriuje atlyginimai yra gerokai didesni, o atsakomybė už rezultatą – mažesnė. Biudžetinės įstaigos, kuriose rengiami didelio meistriškumo sportininkai ir siekiama rezultato, tokiu atveju tampa visiškai nekonkurencingos.

Ypač daug trenerių trūksta regionuose, kurie nutolę nuo didžiųjų miestų. Manau, savivaldybių sporto vadovybės, bendradarbiaudamos su Švietimo, mokslo ir sporto ministerija, turėtų galvoti apie studijų paramą būsimiems treneriams, kad pabaigę mokslus jie galėtų grįžti į savo gimtuosius kraštus ir ten dirbti treneriais.“

Vienintelio specializuoto sporto ir sveikatingumo sričių universiteto rektorei antrino ir neseniai sporto viceministro pareigas eiti pradėjęs G. Grybauskas, teigęs, kad būtina ieškoti sprendimų dėl trenerių apmokėjimo.

„Šiuo metu trenerių atlyginimas, lyginant su kitomis ugdymo sritimis, yra gerokai mažesnis. Pradedančiųjų trenerių atlygis yra visiškai nekonkurencingas, todėl atsiranda didelis skirtumas tarp pradedančių dirbti ir ilgiau dirbančių trenerių darbo užmokesčio. Akivaizdu, kad išgyvename sudėtingą sporto trenerių kartų kaitą, kai trenerių amžiaus vidurkis sparčiai kyla. Be to, regionuose juntama trenerių stoka. Sportininkams trūksta motyvacijos rinktis trenerio kelią, todėl pabaigę sportininkų karjeras jie nenori tapti treneriais. Tai yra svarbiausi mūsų uždaviniai, kuriuos turime išspręsti per artimiausius trejus metus“, – teigė G. Grybauskas.

„Manau, kad turėsime pereiti į klubinę sistemą, kai savivaldybės bus atsakingos tik už kietosios infrastruktūros išlaikymą, kaip dabar yra vakarų valstybėse, – tęsė G. Grybauskas. – Tokiu atveju turėsime labiau pasitikėti būtent klubine sistema. Treneriai savo atlyginimų bazę gali uždirbti iš masinio sporto, tai greičiausiai reikės kalbėti su savivaldybių sporto centrais, kad jie sudarytų tinkamas sąlygas prieiti ir naudotis reikiama infrastruktūra.“