Stanionio treneris Somodio papasakojo apie tai, ką sakė kovotojui ir kodėl nutraukė kovą (3)

  Praėjusį savaitgalį legendinėje „Boardwalk Hall“ arenoje Atlantik Sičio mieste Naujojo Džersio valstijoje Eimantas Stanionis (15-1, 1 be nugalėtojo, 9 nokautai) kovoje dėl 3 pasaulio čempiono diržų po šeštojo raundo užbaigė kovą prieš Jaroną „Boots“ Ennisą (34-0, 1 be nugalėtojo, 30 nokautai), kai lietuvio treneris Marvinas Somodio jį įkalbėjo jį nutraukti dvikovą.

Po trijų raundų M. Somodio manė, kad jo kovotojas dar kovoja lygiai. „CompuBox“ duomenimis, J. Ennisas buvo pataikęs vos keturiais smūgiais daugiau nei E. Stanionis po trečiojo raundo. J. Ennisas atliko daugiau stiprių smūgių, tačiau E. Stanionis atsakė tvirtais kairės rankos smūgiais ir keliomis tiksliomis kontratakomis. Vis dėlto nuo to momento kova pakrypo kita linkme.

„Ketvirtajame raunde E. Stanionis jau šiek tiek atsiliko, – „BoxingScene“ interviu sakė M. Somodio. – O tada penktajame raunde jis ėmė priimti rimtus smūgius.“

Šeštajame raunde J. Ennisas suintensyvino puolimą – smogė galingą seriją į kūną ir keletu kairės rankos smūgių iš apačios pasiuntė E. Stanionį į nokdauną. Nors E. Stanionis atsistojo ir sugebėjo užbaigti raundą, jo veidas buvo kruvinas, jis buvo sužeistas ir aiškiai atsiliko pagal teisėjų taškus.

Lietuvis norėjo tęsti kovą, bet M. Somodio ją sustabdė.

„Vienintelis būdas, kaip mes galėjom laimėti, buvo nokautas, bet aš mačiau jo smūgius – jame nebuvo likę nei jėgos, nei galios, – apie laiką po šeštojo raundo sakė M. Somodio. – Tai reiškia, kad jis turėjo 10 procentų tikimybę pataikyti ir sužeisti „Bootsą“, ir 90 procentų tikimybę pats būti nokautuotas. O tada jis būtų kentėjęs visą likusį gyvenimą. Tad aš pasakiau: gerai, laikas.“

Kai kuriems sirgaliams ir žurnalistams toks kovos nutraukimas pasirodė per greitas, tačiau nė vienas jų nepažįsta E. Stanionio taip, kaip žmogus, jį treniruojantis nuo 2017 metų.

„Aš jį pažįstu, jis niekada nepasiduos, – sakė M. Somodio. – Jis visada sako: „Marvinai, gyvenk, arba mirk.“ Aš visada džiaugiuosi, kai jis tai pasako – bet aš esu čia tam, kad jį apsaugočiau.“

Buvęs kovotojas M. Somodio puikiai supranta bokso rizikas. Jo mentorius buvo Freddie Roachas – ne tik garsus treneris, bet ir žmogus, pats patyręs smūgių į galvą padarinius.

„Bokse esu jau seniai – daugiau nei dešimtmetį. Mačiau, kaip kovotojai laimi, kaip pralaimi. Mačiau, kaip jie dovanoja geras kovas gerbėjams, bet paskui kenčia visą likusį gyvenimą, – kalbėjo M. Somodio. – Turėdamas tą patirtį, aš visada analizuoju, kas bus geriausia ateičiai. Aš visada saugau savo kovotojus. Net jei jie daugiau nekovos, svarbiausia, kad jie išeitų sveiki – tiek kūnu, tiek protu – ir galėtų pasirūpinti savo šeima jau neberizikuodami sveikata. Arba bent jau nebūtų našta šeimai po karjeros.“

Tokios bokso legendos kaip Arturo Gatti tapo ikonomis dėl gebėjimo atsitiesti kovos metu ir laimėti iš tų likusių 10 procentų šansų. Tokios pergalės – tarsi filmas, įkvepiančios ir teisingai šlovinamos tiek sirgalių, tiek pačių kovotojų, tačiau jos turi kainą – ir tai neturėtų būti standartas, kurio laikosi kiekvienas treneris, jei nori nuoširdžiai rūpintis savo sportininkų gerove.

„Jei tave per daug sumuša, pasekmės bus ilgalaikės, – sakė M. Somodio. – Matome, kaip didieji kovotojai kariavo ringe – krito, kėlėsi ir vėl kovodavo. Matėme ir jaunus pasaulio čempionus, kurie dovanojo nuostabias kovas. Bet kur jie dabar? Kiek jie išsilaiko šitame sporte? Yra daug kovotojų, kurie mirė – tiek kovos metu, tiek po jos. Boksas – ne lengvas sportas. Reikia žinoti savo ribas. Reikia žinoti, kada sustoti.“

Po kovos M. Somodio paaiškino E. Stanioniui savo sprendimą, puikiai žinodamas, kad treneriai dažnai būna atleidžiami, jei kovotojas stipriai nesutinka su tokia sprendimų eiga, tačiau M. Somodio aukščiau visko laiko kovotojų saugumą, todėl nedvejodamas priėmė sprendimą.

„Pasakiau jam: „Aš tave taip gerai pažįstu, žinau, kad tavo protas labai stiprus. Pažįstu tavo kūno kalbą – kada tave reikia stumti, kada traukti atgal. Tad tiesiog pasitikėk manimi.“ Ir jis suprato, padėkojo bei atsiprašė už pasirodymą.

Aš pasakiau: nėra dėl ko nerimauti, aš tik noriu, kad būtum sveikas. Šimtu procentų grįši. Tavęs nesumušė – tu saugus. Mes sustabdėm viską prieš tai, kol tai įvyko.“

E. Stanionis pats pasveikino J. Ennisą, kurį M. Somodio apibūdino kaip „nesustabdomą“ ir „su kiekvienu raundu vis stipresnį“. Vėliau jis susiskambino su nėščia žmona, kuri turėjo pagimdyti dar prieš kovą.

„Kūdikis jo palaukė! – su šypsena sakė M. Somodio. – Kalbėjau su juo vakar vakare, ir jis sakė, kad viskas gerai. Emilija pradėjo jausti sąrėmius, manau, kūdikis bet kada gims. Aš labai laimingas. Laimingas, kad jis galėjo grįžti namo.“

M. Somodio, stebėdamas boksą ir paties F. Roacho gyvenimą, puikiai supranta, kad kritikos išvengti neįmanoma, tačiau jis jaučiasi tvirtai dėl savo sprendimo ir neturi pykčio kritikams.

„Aš dėkoju fanams, kurie mane kritikuoja. Tai reiškia, kad jie mus stebi ir nori, kad mes laimėtume, – sakė jis. – Todėl jie norėjo, kad kova tęstųsi. O tie, kurie palaiko „Bootsą“ – žinoma, jie džiaugiasi, kad sustabdžiau, bet dienos pabaigoje mano prioritetas yra mano kovotojo sveikata.“

Kadangi E. Stanioniui – 30 metų ir jis teturi 16 profesionalių kovų, M. Somodio tiki, kad jo auklėtinis dar turi daug ką parodyti ir tikisi, kad jis dar kartą kovos dėl pasaulio čempiono titulo.

M. Somodio taip pat įsitikinęs, kad ir pats E. Stanionis yra atsidavęs. Po to, kai lietuvis baigė bendradarbiavimą su Ronnie Shieldu Hjustone ir grįžo dirbti su M. Somodio, treneris jam pasakė, kad kai jis iškovos pasaulio čempiono diržą, turės pakankamai pinigų pasirinkti bet kurį norimą trenerį.

„Jis pasakė: „Ne, Marvinai. Aš baigsiu karjerą su tavimi“ – prisiminė M. Somodio. – Aš prisimenu, kai jis pirmą kartą grįžo, taip ir pasakė. Tad aš tikiu, kad jis ir toliau dirbs su manimi. O jei ne – žinoma, aš vis tiek jį palaikysiu. Šimtu procentų. Jis labai geras vaikinas. Aš visada liksiu jo gerbėjas.“