Lietuvos moterų rankinio rinktinės treneris: „Patirties stoka kainavo kelialapį į pasaulio čempionatą“
Lietuvos ir Farerų salų rinktinių rungtynės | rankinis.lt nuotr.
Lietuvos moterų rankinio rinktinei nepavyko pakartoti istorinio pasiekimo ir po daugiau nei trisdešimties metų pertraukos patekti į pasaulio čempionatą. Iki išsvajoto tikslo trūko vieno žingsnio.
Lemiamame atrankos etape Lietuvos rankininkės turėjo pripažinti Farerų salų rinktinės pranašumą. Atsakomosiose rungtynėse Jonavoje lietuvės iškovojo pergalę minimaliu skirtumu 30:29. Tačiau to neužteko, nes pirmose rungtynėse Torshaune buvo patirtas pralaimėjimas didesniu skirtumu 26:36.
„Buvome labai užsivedę ir namuose norėjome reabilituotis po nesėkmingų rungtynių išvykoje. Namuose irgi neišvengėme klaidų, bet jų buvo daug mažiau. Daugiau padirbėjome gynyboje, išplėtėme ir puolimo arsenalą, bet labiausiai pergalę lėmė charakteris, – sakė rezultatyviausiai Lietuvos rinktinės gretose žaidusi Gabija Pilikauskaitė. – Net sunku apsakyti, kiek tokios rungtynės duoda patirties mūsų rinktinei ir grūdina jauną komandą. Patirties stoka lėmė per daug klaidų ir prarastų kamuolių pirmose rungtynėse. Jeigu būtume mažiau klydę, būtų didesnė intriga kovoje dėl kelialapio į pasaulio čempionatą. Esam labai jauna komanda, bet džiaugiamės, kad kasdien augam, tobulėjam ir stiprėjam.“
Lemiamoje dvikovoje Lietuvos rinktinės amžiaus vidurkis buvo vos 22,5 m. Per dvejas rungtynes net 19 įvarčių pelniusi G. Pilikauskaitė, kaip ir dar viena startinio septyneto žaidėja Agnė Gudlinkytė yra vos 19 metų. Dar keturios didelį vaidmenį komandoje vaidinančios rankininkės Singrida Kulikovaitė, Vakarė Damulevičiūtė, Martyna Ustilaitė ir Gerda Kairytė yra 20-etės.
Viena labiausiai patyrusių 23-ejų metų rinktinės kapitonė Aušra Arciševskaja teigia, kad jaunai komandai labiausiai trūksta tarptautinių rungtynių patirties.
Lietuvos rinktinė dėl kartų kaitos praleido 2023 m. pasaulio čempionato atrankos turnyrą ir beveik pusantrų metų buvo be tarptautinių varžybų. Du sezonus tuo laikotarpiu EHF Europos taurės turnyre nedalyvavo ir Lietuvos klubai.
„Kovoje su praėjusių metų Europos čempionate žaidusia Farerų salų rinktine mums labiausiai pritrūko patirties. Daugybę klaidų iššaukė stresas, nes esame labai jaunos žaidėjos. Fareruose susirinko pilna arena žmonių ir kai kurioms mūsų žaidėjoms buvo šokas, nes pirmą kartą matė tiek daug žmonių tribūnose. Namuose irgi buvo klaidų, bet jų padarėme daug mažiau ir čia daug geriau susitvarkėme su jauduliu, – teigė vienintelė iš dabartinės rinktinės žaidėjų stipriausiame Europos klubų turnyre EHF Čempionių lygoje žaidusi A. Arciševskaja. – Tokios rungtynės duos tikrai daug patirties, nes artimiausiu metu laukia rungtynės su vis geresnėmis komandomis. Jeigu su tokiomis komandomis turėtume daugiau rungtynių, tai būtų didelė patirtis ir mes kiltume į viršų bei gerintume žaidimą. Džiugu, kad į mūsų rungtynes susirenka vis daugiau žiūrovų. Jų palaikymas mums priduoda daugiau pasitikėjimo savimi ir tikiuosi, kad sirgalių gretos tik gausės.“
2025 m. pasaulio čempionato atrankos turnyrą nuo pirmojo etapo pradėjusi Lietuvos rinktinė per ketverias atrankos rungtynes iškovojo tris pergales. Šiauliuose vykusiame pirmajame etape Lietuvos rankininkės 37:23 sutriuškino Didžiosios Britanijos rinktinę ir 25:24 įveikė Graikijos nacionalinę komandą.
Lietuvos rinktinė sėkmingai pradėjo ir 2026 m. Europos čempionato atrankos turnyrą. Bulgarijoje vykusiame pirmajame etape lietuvės 39:8 sutriuškino Maltos rinktinę ir 27:23 nugalėjo turnyro šeimininkes bulgares.
Spalio mėnesį prasidėsiančiame antrajame Europos čempionato atrankos etape Lietuvos rankininkės žais vienoje grupėje su Švedijos, Serbijos ir Ukrainos rinktinėmis.
„Baigėme šį nacionalinių rinktinių sezoną. Sužaidėme šešerias rungtynes ir iškovojome penkias pergales. Tai nuostabus rezultatas. Deja, pralaimėjome lemiamą kovą dėl patekimo į pasaulio čempionatą. Nepaisant to, aš vis tiek labai didžiuojuosi mūsų rankininkėmis“, – teigė Lietuvos rinktinę nuo praėjusių metų rugsėjo treniruojantis portugalas Herlanderis Silva.
– Lietuvos moterų rankinio rinktinė pasaulio čempionate yra dalyvavusi vienintelį kartą 1993 metais. Tuomet rinktinės pagrindą sudarė tituluotos rankininkės, su Vilniaus „Eglės“ klubu 1988 m. laimėjusios IHF Europos taurę. Dabar rinktinėje žaidžia daug jaunų rankininkių. Ar nebuvo pernelyg dideli lūkesčiai dvikovoje su Farerų salų rinktine?
– Po burtų traukimo ceremonijos, nuoširdžiai tikėjausi, jog mes galime laimėti šią dvikovą. Ir tai buvo lygių komandų dvikova. Bet mūsų rinktinė yra labai jauna ir patirties stoka kainavo kelialapį į pasaulio čempionatą. Tiek pirmose rungtynėse Fareruose, tiek namuose, kai mes pirmavome keturiais įvarčiais, galėjome padidinti persvarą iki šešių ar net septynių įvarčių. Bet mums to nepavyko padaryti kai kur dėl jaudulio ir patirties stokos, kai kur dėl jaunatviško entuziazmo ir perskubėjimo. Žaidėjos yra labai jaunos, dar tik pradedančios karjerą ir mes dar visko mokomės. Namuose parodėme, kad galime laimėti. Noriu labai padėkoti visiems į Jonavos areną susirinkusiems sirgaliams. Buvo nuostabi publika ir kritiniais momentais ji mums labai padėjo.
– Farerų salos yra viena mažiausių Europos rankinio federacijai priklausančių šalių, tačiau tiek moterų, tiek vyrų rinktinės žaidė praėjusių metų Europos čempionate, o dabar moterys pateko ir į pasaulio čempionatą. Ko Lietuva galėtų pasimokyti iš Farerų salų?
– Kad pasiektų tokius rezultatus, Farerų salose dėl to buvo labai daug dirbama. Fareruose gyvena tiek žmonių, kiek šeštame pagal dydį Lietuvos mieste. Bet jie turi net šešiolika moterų rankinio komandų – aštuonias aukščiausioje lygoje ir aštuonias antroje lygoje. Tuo tarpu mes Lietuvos čempionate turime tik šešias komandas. Tai daug ką pasako apie mažos šalies įdirbį plėtojant rankinį Farerų salose. Jeigu tokia maža šalis sugeba tai pasiekti, reiškia ir mes galime tai padaryti. Turime sudaryti sąlygas, kad kuo daugiau Lietuvos rankininkių taptų profesionalėmis. Norint būti rankininke Lietuvoje, tu turi daug ką aukoti, nes jos nėra profesionalės ir neuždirba čia tiek, kad galėtų būti vien rankininkėmis.
– Farerų salų rinktinės pagrindą sudaro Danijos klubuose rungtyniaujančios rankininkės. Lietuvos rinktinė turėjo tik keturias legionieres, žaidžiančias Lenkijos čempionate bei Vokietijos žemesnių lygų klubuose. Ką reikia daryti, kad lietuvės patektų į pajėgius užsienio klubus ir taip augtų ir rinktinės lygis?
– Manau, kad visi mato Lietuvos rinktinės tobulėjimą. Kol kas to neužteko patekti į pasaulio čempionatą, bet mes žingsnis po žingsnio norime žengti kuo toliau į priekį. Labai didžiuojuosi rinktinės žaidėjomis ir noriu joms padėkoti už tai, kad nuo pat pirmos bendro darbo dienos jos tikėjo mūsų trenerių štabu ir noriai priima visus nurodymus. Noriu padėkoti ir klubų treneriams, kur rinktinės rankininkės tobulėja kasdien. Matau šviesią Lietuvos moterų rankinio ateitį, nes auga tikrai perspektyvi karta. Moterų rinktinėje dabar yra net šešios jaunos rankininkės, kurios dar gali atstovauti Lietuvos devyniolikmečių jaunimo rinktinei. Šią vasarą Lietuvos jaunimo rinktinės žais tiek septyniolikmečių, tiek ir devyniolikmečių Europos elito čempionatuose. Visa tai ir leidžia tikėti, kad Lietuvos moterų rankinio ateitis yra šviesi.
