Linas Pilibaitis: „Parako dar turiu“

Vilniaus raj. „TransINVEST“ komandos kapitonas Linas Pilibaitis šeštadienį aikštėje atšventė keturiasdešimties metų jubiliejų. „TransINVEST“ įtikinamai nugalėjo „Neptūną“, o dar prieš prasidedant rungtynėms, klubo vadovai Žydrūnas Grudzinskas ir Deividas Česnauskis jubiliatui įteikė įrėmintus „TransINVEST“ marškinėlius, pažymėtus keturiasdešimtuoju numeriu.

Savo futbolo kelią Linas pradėjo gimtojoje Kretingoje, vėliau sekė persikėlimas į Kauną bei tapimas Vengrijos čempionu. Be daugybės vietinių pirmenybių apdovanojimų ir tapimo Lietuvos rinktinės nariu, saugas gali pasigirti išskirtiniu pasiekimu: jis yra jauniausias žaidėjas nuo Nepriklausomybės atkūrimo pradžios pelnęs įvartį „TOPsport A lygoje“. Retai kada interviu duodantis futbolininkas prisiminė Edinburgo „Hearts“ laikus, darbą su Vladimiru Romanovu bei pokalbio metu pabrėžė svarbiausia savo ramstį – šeimą, kuri lydėjo jį visos karjeros metu. Ilgame pokalbyje su šešis kartus „TOPsport A lygos“ bei Vengrijos čempionu nusprendėme pasigilinti į Vilniaus

„TransINVEST“ kapitono praeitį, apžvelgti įsimintiniausius pelnytus įvarčius bei prisiminti, kaip tada atrodė 1990 – jų pabaigos ir 2000 – jų pradžios Kaunas.

„Esu šeimos žmogus, daug laiko praleidžiu su šeima. Šiuo metu vis dar žaidžiu futbolą ir tuo mėgaujuosi kiekvieną dieną. Kartu esu ir jauniausias visų laikų žaidėjas pelnęs įvartį „TOPsport A lygoje“. Man tada buvo 15 metų“, – paprašytas save pristatyti jaunajai kartai, sakė L. Pilibaitis.

Pradžia – kieme

– Gal atsimenate tą įvartį ir prieš kurią komandą jį pelnėte?

– Sunku pasakyti, nes daug laiko praėjo, tačiau, manau, kad tai buvo žaidžiant prieš Kėdainių „Nevėžio“ komandą man atstovaujant Kauno „Karedai“. Tuo metu dėl žaidėjų stygiaus buvau jiems paskolintas.

– Kaip prasidėjo jūsų futbolo kelias?

– Prasidėjo, kaip ir visiems – kiemuose. Kretingoje pradėjau sportuoti pas savo pirmą trenerį Gediminą Petrauską. Jis mane išmokė pagrindinių futbolo abėcėlės dalykų. Po to teko pažaisti Klaipėdoje pas trenerį Praną Ivaškevičių. viskas vyko žingsnis po žingsnio, o panašiu laiku Kaune buvo suburta 1985 metų kartos gimimo jaunimo rinktinė. Tokiu būdu ir atsidūriau Kaune.

– Kelintais metais persikėlėte į Kauną? Kokie įspūdžiai buvo patekus į naują aplinką?

– Persikėliau į Kauną 1999 metais, man tada buvo 14 metų. Tuo metu tai buvo savotiškas miestas, tikrai nebuvo lengva ten gyventi. Ypač tai pasijausdavo jaunimui vakarais – tada Kaunas būdavo pavojingiausias. Bet vertinant bendrai, prisitaikėme, ne aš vienas buvau atvykęs iš mažesnio miestelio.

Tuo metu mes gyvenome bendrabučio tipo butuose. Pirmoji mano komanda buvo „Kauno Jėgeriai“. Nuo jos prasidėjo mano kelias į vyrų futbolą. Pradėjome žaisti Antrojoje lygoje, po to palaipsniui su treneriu Mindaugu Neoru perėjome į Pirmąją.

Tiesą sakant, tuo metu mano galvoje buvo sumaištis. Visada taip būna iš mažo kaimo atvažiavus ir pamačius dvylikaaukštį. Atrodo, kad ne ten, turbūt, papuolei. Pradžioje, tikrai buvo sunku, šalia tėvų nebuvo, o savo problemas turėjau spręsti pats.

Kita vertus, romantikos iš tų laikų išliko nemažai. Mes perėjome į vyrų futbolą, žaidėme kartu su jaunimo rinktinės nariais, o Kaunas tapo antraisiais mano namais. Žaidžiau visų amžiaus jaunimo rinktinėse, kai kur, net ir už vyresnius.

Be bilietų – į Kauno sporto halę

– Panašiu laikotarpiu Kauno „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą..

– Tuo metu Kaune buvo tikras krepšinio bumas. Kauno „Žalgiris“ laimėjo Eurolygą, o mes būdami paaugliais įvairiais būdais mėgindavome patekti pažiūrėti jų rungtynių. Kartais ir be bilietų, nes pinigų neturėdavome. Įeidavome kažkaip (šypsosi), tekdavo ir prasibrauti.

– Kodėl pasirinkote futbolą, o ne krepšinį? Gal būtumėt tapęs geru krepšininku?

– Krepšininkas gal ir būčiau buvęs geras, bet ūgio pritrūko. Lankiau krepšinį vienu metu su futbolo treniruotėmis, tačiau futbolo treneris daugiau traukė pas save. Taip pat kieme patiko žaisti su draugais futbolą.

– Dabar sportuoti sąlygos daug geresnės nei praeityje, bet futbolas eina link masiškumo, o ne atrankos ir kokybės. Kaip palygintumėte sąlygas anksčiau ir dabar?

– Jeigu dabar paėmus sąlygas tobulėti jaunimui – jos tikrai fantastinės. Anksčiau mes neturėjome tų sąlygų: žaisdavome pelkėse ar ant žvyro, mokyklų stadionuose, kur būdavo vietos, o gerų sąlygų, kaip tokių išvis nebuvo. Dažniausiai treniruodavomės kur papuldavo. Jaunimui tobulėti aikštelių dabar pilna, tačiau kalbant apie Europinio lygio stadionus – mums dar trūksta. Turime pastatę vieną stadioną Kaune, kuriuo visi grožisi.

Romanovas ir Lekevičius mylėjo futbolą

– Vėliau sekė ilgi metai praleisti FBK „Kaunas“ komandoje bei bendras darbas su Vladirimu Romanovu. Gal galite papasakoti kokią istoriją susijusią su juo?

– Tai labai paprastas žmogus ir nerasite nei vieno futbolininko, kuris pasakytų blogą žodį apie jį. Mes, kaip futbolininkai, Kaune viską turėjome, viskas mums buvo paruošta, viskas buvo tik dėl mūsų. Kažkokių įsimintinesnių istorijų, kaip ir nebuvo. Niekada V. Romanovas neturėjo kažkokių piktų užmačių ar santykių suvedinėjimo su žaidėjais kaip būna kituose klubuose.

– Nuo FBK „Kauno“ laikų praėjo nemažai laiko. Kodėl tiek mažai žmonių Lietuvoje investuoja į futbolą? Bei kodėl FBK išnyko iš futbolo žemėlapio?

– Sunku pasakyti. Gaila, kad neinvestuoja. Aš manau, kad gal būtų galima padaryti kai kurias lengvatas investuotojams, kurie tuo užsiima. Galbūt, taip būtų galima juos lengviau pritraukti. Kalbant apie FBK, ten daugiau buvo V. Romanovo asmeniniai reikalai. Gal jam pasirodė, kad LFF yra prieš jį nusiteikusi dėl tendencingo teisėjavimo, galbūt jam labiau tapo įdomus krepšinis, kadangi jis parėmė tuo metu ties bankroto slenksčiu esantį Kauno „Žalgirio“ klubą. Tuo metu šio verslininko interesas daugiau krypo į krepšinį. Sunku būtų išskirti vieną priežastį, kodėl taip atsitiko.

– Du kartus jums teko atstovauti Klaipėdos „Atlantui“. Gal atmintyje yra išlikę istorijų su šio klubo idėjiniu vadu Vaciu Lekevičiumi?

– Pirmą kartą su Vaciu teko susidurt, kaip man buvo 18 metų. Visai geras laikas tada buvo Klaipėdoje, o antrą kartą teko kartu dirbti jau su amžinąjį atilsį Konstantinu Sarsanija. Vacys Lekevičius tuo metu dirbo klubo direktoriumi.

Atsimenu prieš savo debiutą vilkint „Atlanto“ marškinėlius, Vacys man pasakė: išeisi, įmuši, gausi premiją. Taip ir gavosi: išėjau, su Vilniaus „Žalgiriu“ tą dieną žaidėme, įmušiau vieną ar du įvarčius. Paprastumas ir atvirumas buvo vieni iš sudedamųjų dalykų bendraujant su Vaciu Lekevičiumi. Aš su juo visada turėjau gerus santykius. Be abejo, esu girdėjęs visokiausių atgarsių apie jį, kad kažkas turėjo konfliktų su juo.

– Man susidarė įspūdis, kad „TOPsport A lygos“ lygis ženkliai kritęs jei lygintume 2000-ųjų pirmojo dešimtmečio ir dabarties A lygą. Vertinant kokio lygio lietuviai joje žaidė – jie ne visada, net būdavo kviečiami į Nacionalinę rinktinę. Jūsų akimis, kaip yra dabar?

– Taip, tas futbolo lygis praeityje buvo gana aukštas, bet tas periodas buvo silpnesnis po V. Romanovo pasitraukimo ir daugelio klubų biudžetų sumažėjimo. Tai mes galime tiesiogiai susieti, todėl laiko tarpas nuo 2010 iki 2015 metų buvo silpnesnis, tačiau šiandieninė „TOPsport A lyga“ tapo konkurencingesnė.

– Taip pritariu, bet vėlgi, kaip ir „Betsafe-LKL“, „TOPsport A lyga“ tapo savivaldybių lyga, kuri yra panaši į uždarą medžiotojų būrelį.. O klubams skolinantys pinigus investuotojai ir po to tuos pinigus per savivaldybę už procentus atsiimantys asmenys tapo jų dalininkais. Niekada nesupratau, kokį mes naujadarą sukūrėme, bet kadangi išvis mažai ką tame suprantu, tai manęs nebestebina..

– Labai gaila, kad tokia sistema susidarė, bet puikus pavyzdys yra mūsų klubo savininkas, kuris iš savo lėšų investuoja į futbolą. Manau, kiti klubai turėtų imti iš mūsų pavyzdį. Taip, bent jau turėtų būti idealiame pasaulyje, kad kažkas, kas turi daugiau, dalintųsi su tais, kurie neturi. Patys sprendžiame savo stadiono ir treniruočių aikščių klausimus, tai, išties, džiugina.

– Prisiminus jūsų praėjusį sezoną ir priežastis, kodėl neseniai šalies taurę laimėjęs klubas, jau po pirmųjų metų „TOPsport A lygoje“ iškrito į Pirmą lygą. Kaip dabar žvelgiant retrospektyviai jums atrodo praėjusių metų situacija?

– Pagrindinės priežastys, mano nuomone, yra susijusios su sėkmės faktoriumi. Dažnai demonstruodavome neblogą žaidimą, tačiau mums pritrūkdavo elementarios fortūnos šypsnio. Kuria linkme eina „TransINVEST“ – tai šiai dienai turėtų būti pavyzdys visiems.

Škotijoje jautėsi tikru futbolininku

– Ar, kaip krepšininkai, jūs Lietuvoje sulaukiate daugiau merginų dėmesio po rungtynių, ar galbūt esate patyręs, kad labiau jus atpažįsta gatvėje, nori nusifotografuoti su jumis..

– Ne, Lietuvoje to dėmesio futbolininkams tikrai jokio nėra. Mes gyvename laisvai, kaip paprasti, eiliniai žmonės. Taip, galbūt, yra keletas žvaigždžių Lietuvoje, kuriuos futbolo pasaulyje visi atpažįsta, tačiau dauguma esame neišsiskiriantys.

– Persikėlėte į Edinburgo „Hearts“ 2000-ųjų viduryje, tačiau etapas Škotijoje truko trumpai. Kaip jį prisimenate?

– Aš, visų pirma, ten nuvažiavau per jaunas – man tada buvo gal 20 metų, bet tuo nesiskundžiu, nes būtent ten išmokau žaisti fizišką, kietą futbolą. Supratau, kas yra britiškas futbolas. Tuo metu mano pagrindinė pozicija Lietuvoje buvo puolėjo, todėl trenerio sumanymas mane statyti po puolėju, į vadinamąją 10 numerio poziciją, man buvo neįprastas reiškinys. Tuo metu aš net nežinojau, kas yra gynyba – to reikėjo man išmokti. Sunku buvo tai padaryti, kai visą gyvenimą rūpinausi tik puolimu. Kalbant bendrai, Škotijoje man labai patiko, aš jaučiausi ten tikru futbolininku. Laisvalaikiu dažniausiai renkuosi stebėti, būtent, Anglijos „Premier“ lygą ir „Championship“ dėl atmosferos ir žaidimo stiliaus, kuris man yra prie širdies.

– Škotijoje neužsibuvote ir po nuomos grįžote į Kauną, kur teko įsirašyti į istorijos metraščius pelnant antrąjį įvartį į Glazgo „Rangers“ komandos vartus..

– Buvo smagūs laikai. Mes Škotijoje sužaidėme 0:0. Jeigu žiūrėtumėm visumą, mes jau ten turėjome pralaimėti 0:4. Mums tiesiog pasisekė toje serijoje. Kalbant apie įvartį ir jo svarbą, tai buvo vienas įsimintiniausių įvarčių mano karjeroje. Tačiau nors ir pelniau svarbų įvartį, „Rangers“ nepasiūlė prie jų prisijungti.

– Kokios rungtynes iš Lietuvos rinktinės laikų jums įsiminė labiausiai?

– Neabejotinai, tai buvo 2008 metų ruduo ir rungtynės su Rumunija išvykoje, kurias laimėjome 3:0. Tai buvo mano pirmosios oficialios rungtynės už Lietuvos rinktinę, o pelnyti lietuvių įvarčiai kalba patys už save – vienas už kitą gražesni. Tada buvau dar labai jaunas..

– Pereikime prie Vengrijos etapo ir tapimo tos šalies čempionu. Kaip patiko jūsų šeimai Vengrijoje?

– ETO komandoje patiko viskas. Vengrijoje praleidau penkerius metus. Labai gerai ten jautėsi mano visa šeima. Dėro mieste mes buvome gerbiami, treniruočių sąlygos buvo geros. Galų gale, mes tapome Vengrijos čempionais. Tais laikais mūsų komandoje žaidė išties gero lygio žaidėjai. Gruzinas puolėjas Rati Aleksidze dar būdamas jaunas buvo išvažiavęs į Londono „Chelsea“. Tai buvo tikrai gero lygio žaidėjas, jo potencialas matėsi plika akimi. Taip pat Dėro „ETO“ atstovavo estas Tarmo Kinkas, kurį vėliau brangiai pardavė į anglų „Middlesbrough“. Su abiem jais turėjome gerą ryšį.

Per karjerą – be agentų pagalbos

– Dabar daug mūsų dvidešimtmečių laikomi perspektyviais žaidėjais iki kokių 25 – 27 metų amžiaus. Ar tai mentaliteto problema, ar tiesiog jiems sunkiau adaptuotis į vyrų futbolą dėl per didelio laiko praleisto su savo bendraamžiais?

– Taip, tai vienas iš pagrindinių dalykų. Laikai keičiasi, bet jie pilnai nepereina į vyrų futbolą. Kai aš išvažiavau po FBK etapo ilgiems metams į Vengriją, vienas pagrindinių dalykų buvo išsikovoti startinę vietą komandoje. Galbūt, jie išvažiuoja į per aukštą lygį, kur vyrauja per didelė konkurencija. Dažnas lietuvis renkasi Italiją, Angliją, kur visas pasaulis nori patekti ir konkurencija yra milžiniška tarp žaidėjų.

Mano istorija patenkant į Vengriją buvo paprastesnė: vienas vengrų agentas kreipėsi į mano komandą su pasiūlymu man išvykti ir ilgai negalvojęs jį priėmiau. Tuo metu tai buvo vidutinio lygio konkurencingas čempionatas, kuriame puikiai adaptavausi ir jaučiau džiaugsmą ten žaisdamas. Kalbant apie visą savo karjerą, neturėjau daugiau nei vieno agento. Tą vengrų agentą esu matęs tik vieną kartą ir daugiau jokių kontaktų su agentais neturėdavau.

– Žiūrint į jūsų karjerą – ji atrodo be didelių duobelių ir nuosekliai išsipildžiusi, išskyrus etapą Rumunijoje, kur teko mažiau žaisti. Ar keistumėte kažką joje?

– Ne, nieko nekeisčiau. Kaip ir sakote, visuose klubuose buvo gerai, karjera daugmaž gerai pavyko, o santykiai su visais išliko draugiški. Toje pačioje Rumunijoje nebuvo problemų. Ten nežaidžiau, nes, turbūt, netikau jiems, kaip žaidėjas – jie tikėjosi iš manęs kažko daugiau.

– Dabar jaunimą reikia motyvuoti žaisti futbolą, o kas jus motyvuodavo, kas dar priverčia mėgti šį žaidimą?

– Aš žiūriu paprastai: į kiekvienas rungtynes einu, kaip į paskutines, todėl daug dėmesio nekreipiu į varžovus. Tiesiog einu dirbti savo darbo ir koncentruojuosi ties savimi ir savo komanda.

– Anksčiau praeityje buvo daugiau kalbame apie drausmės pažeidimus komandose. Kokia situacija yra dabartiniame futbole?

– Šiais laikais visi profesionalai, žino iš kur gali uždirbti pinigus, visi ruošiasi profesionaliai. Anksčiau, kai buvau jaunas, tai buvo dažnesnis ir normalus dalykas. Kas po rungtynių išgerdavo bokalą alaus ar Coca-Cola buteliuką.. Čia nieko baisaus.

– Kuris jūsų iškovotas apdovanojimas yra jums pats mieliausias?

– Vienas mieliausių apdovanojimų buvo užpraėjusiais metais laimėtas taurės finalas prieš „Šiaulius“. Tai buvo viena iš saldžiausių pergalių. Taip pat labai vertinu Vengrijos čempiono titulą – tai išties gero lygio čempionatas. Gaila, kad jame nežaidžia daug lietuvių.

– Esate vyriausias žaidėjas „TransINVEST“ gretose. Ar planuojate švęsti savo 40 metų sukaktį?

– Ne, jokių šventimų nebus, kaip sakoma keturiasdešimt metų negalima švęsti. Tą dieną turime rungtynes ir visa koncentracija bus nukreipta rungtynėms.

– Žiūrint į „TOPsport A lygos“ geriausiųjų reitingus, esate ketvirtas pagal pelnytus įvarčius „TOPsport A lygoje“ (85 pelnyti įvarčiai), o pagal daugiausiai rungtynių „TOPsport A lygoje“ sužaidusių žaidėjų – 7 vietoje. Kaip galvojate ar galite dar pagerinti tuos rezultatus?

– Aš žiūriu paprastai: jei traumos mane aplenks šį sezoną, tada žiūrėsim, kaip toliau bus. Šiuo metu negalvoju apie tokius dalykus. Esu pasiruošęs Pirmai lygai, o kaip bus toliau.. viskas Dievo rankose.

Pagrindinis ramstis – šeima

– Kiek per karjerą padėjo jūsų šeima?

– Mano karjera be mano šeimos nebūtų tokia, kokia ji buvo. Žmona, vaikai visada šalia – be jų palaikymo nieko ir nebūtų.

– Misaki Sato (buvęs „TransINVEST“ japonas) jums palinkėjo tapti antru Kazujoši Miura ir dar daug metų džiuginti futbolo aistruolius savo žaidimu.

– Tiek ilgai tikrai neišeis man žaisti, tačiau kartu su „TransINVEST“ norime šiais metais grįžti į „TOPsport A lygą“, o kaip gausis – laikas parodys. Kalbant apie šalies taurę, taip pat norime pakartoti savo sėkmingą žygį taurėje – stengsimės, kovosime dėl jos, tačiau ne mes vieni norime iškelti į viršų ją. Daugelis klubų nori tai pasiekti.

– Esate išsilaikęs UEFA B trenerio licenciją. Ar planuojate likti po karjeros baigimo prie futbolo?

– Žinoma, kad norisi likti ten, kur turi daugiausiai žinių. Apie metus laiko treniruoju „TransINVEST“ akademijos vaikus. Visą gyvenimą užsiėmiau futbolu – ten turiu daugiausiai žinių.

Parengė Mantas Aliukonis