Stanionio treneris Somodio papasakojo sukrečiančią istoriją, kaip vos nemetė trenerio darbo

  Balandžio 13-osios ankstyvą rytą (apie 6 val.) Eimantas Stanionis ir Jaronas „Boots“ Ennisas „Boardwalk Hall“ arenoje Atlantik Sičio mieste Naujojo Džersio valstijoje susikaus dėl trijų pusvidutinio svorio (iki 147 svarų) kategorijos čempiono diržų. J. Ennisas gins IBF čempiono titulą, E. Stanionio vardu bus pastatytas WBA diržas, o kartu jie kovos ir dėl laisvojo „The Ring“ čempiono diržo.

Likus kiek mažiau nei dviem savaitėms iki dvikovos kovotojai „užsidarė“ sporto salėje ir taip plačiai nebedalina interviu, tačiau prieš keletą dienų „From Beyond The Arc“ „youtube“ kanale pasirodė E. Stanionio trenerio „Wild Card“ sporto salėje Marvino Somodio interviu, kuriame jis papasakojo apie savo kelią iš Filipinų į JAV, darbą su garsiuoju treneriu Freddie Roachu ir atskleidė sukrečiančią istoriją, kaip jis vos nemetė trenerio darbo.

M. Somodio pagalbiniu F. Roacho treneriu pradėjo dirbti 2010 m., kai šis treniravo Filipinų bokso legendą Manny Pacquiao. Kaip pasakojo M. Somodio, jis Filipinuose profesionalus jau treniravo trejus metus, o tada atvyko F. Roachas ir M. Pacquiao bei ieškojo sporto salės Baguio mieste, kadangi tai buvo aukštikalnių vieta. Nors M. Somodio iš arti matė F. Roachą ir M. Pacquiao bei su jais sveikinosi, bet tuo metu kvietimo dirbti kartu dar nesulaukė. Visgi 2010 m. M. Somodio jau buvo pagrindinis tos sporto salės treneris, o vėl atvykęs F. Roachas paklausė jo, ar jis galėtų padėti sparingo partneriams.

„Pirmą kartą, kai laikiau pirštines, Freddie sako: „Marvinai, tu naudoji mano judesį.“ Atsakiau, kad tiesiog darau tai, kas teisinga, o jis tik pasijuokė. Viską išmokau stebėdamas Freddie ir Manny“, – pasakojo M. Somodio.

Į JAV M. Somodio dar tada neišvyko. Jis ir toliau dirbo Filipinuose, o 2012 m. sausio pabaiga treneriui buvo tragiška – nei karto per 9 kovas nepralaimėjęs jo auklėtinis Karlo Maquinto 8 raundų kovą su Marku Josephu Costa baigė lygiosiomis ir tuomet buvo išvežtas į ligoninę, kurioje mirė.

K. Maquinto tapo paskutiniuoju boksininku, kurį M. Somodio treniravo Filipinuose, o po šios tragedijos jis svarstė baigti trenerio karjerą, tačiau vėl sulaukė F. Roacho kvietimo ir tai viską pakeitė.

„Vienas iš geriausių vyrukų, geriausių kovotojų, kuriuos esu treniravęs, buvo K. Maquinto. Jis buvo paskutinis kovotojas, kurį treniravau Filipinuose, – pasakojo M. Somodio. – Jis mirė ir tai buvo labai traumuojanti patirtis. Jis buvo geriausias kovotojas mūsų komandoje, buvo nenugalėtas. Treniravau jį su kitu treneriu, o kai jis išvyko, treniruotes su juo perėmiau tik aš. Kartu ruošėmės keturioms ar penkioms dvikovoms. Mums sekėsi gerai, bet paskutinė kova baigėsi tragiškai.

Negalėjau sustabdyti kovos, nes pirmame raunde jis atrodė gerai. Antrame raunde jį pasiuntė į nokdauną, bet dar prieš raundo pabaigą jis ir pats stipriai smogė varžovui. Tad buvo 50 prieš 50 kova – negalėjau pasakyti, ar jam tikrai blogai. Rezultatas buvo lygiosios.

Tuomet jis buvo nuvežtas į ligoninę. Važiavome greitosios automobilyje, kalbėjausi su juo ir sakiau: „Nemiegok.“ Jis mojo: „Gerai, gerai.“ Paklausiau: „Ar girdi mane?“ Jis atsakė: „Gerai.“ Taip buvo iki kol įėjome į skubios pagalbos skyrių. Tada dar paklausiau: „Ar vis dar ten esi?“ Bet jis nebeatsakė. Ir daugiau niekada nebeatsiliepė. Diagnozė – kraujo išsiliejimas į smegenis.

Po šios nelaimės pasakiau sau: „Viskas. Metu. Negaliu daugiau treniruoti.“ Visi buvome palūž, o po kelių dienų buvęs mano vadovas, sporto salės savininkas pasiūlė eiti į bažnyčią psichologinės pagalbos. Nuėjome. Konsultantė pasakė: „Jeigu nebūtum geras treneris, kodėl jis buvo nenugalėtas?“ Ir aš pats sau pagalvojau – tikrai.“

M. Somodio teigė, kad jis po šios tragedijos net pats buvo pajutęs mirties grėsmę.

„Jaučiau mirties grėsmę. Žmonės kaltino mane, jie sakė: „Kodėl paskyrė šitą nepatyrusį vyruką? Jis blogas treneris.“ Jie manęs tuo metu net nepažinojo. Aš prisiėmiau tą kaltę. Karlo buvo žinomas, jis buvo kylanti žvaigždė, daug kas jį žinojo.

Tai įvyko sausį. Po to mėginau atsitiesti. Buvau labai liūdnas. Nenorėjau to tęsti. Bet tada kovo ar balandžio mėnesį vėl atvyko Manny ir Freddie. Tai buvo pasiruošimas pirmajai kovai su Timothy Bradley. Kai Freddie manęs paklausė, ar noriu prisijungti, pasakiau: „Gerai, eime.“ Tai buvo tarsi kerštas – norėjau įrodyti, kad moku treniruoti. Kai jis pakvietė mane prisijungti, buvau labai susijaudinęs. Tikėjausi, kad man pasiseks. Nuėjau į JAV ambasadą, turėjau pokalbį, bet man atsisakė suteikti vizą.“

Tačiau gauti vizą į JAV jam padėjo pats M. Pacquiao.

„Manny tuo metu buvo kongresmenas. Jis kalbėjosi su reikiamais žmonėmis ir man padėjo, – pasakojo M. Somodio. – Tai buvo mano kerštas sau pačiam. Norėjau įrodyti, kad žinau, ką darau. Jei būčiau pasidavęs... Įsivaizduoji, jei būčiau pasakęs, gal dabar vėl dirbčiau ūkyje, sodinčiau „chayote“ ar ryžius“.