J.Wawszczykas: „Įsimylėjau Lietuvą. Jei nebūčiau išvažiavęs, greičiausiai būčiau baigęs karjerą“ (2)

Jakubas Wawszczykas dar praėjusiame sezone sužaidė 25 rungtynes Lenkijos I lygoje su „Znicz“ iš Pruškovo marškinėliais. Tai nebuvo žaidėjas, kuris būtų likęs užribyje ir neturėjęs vietos Lenkijoje. Nepaisant to, vasarą jis priėmė drąsų sprendimą ir persikėlė į tuomet dar Lietuvos Pimos lygos klubą FK „Riteriai“, su kuriuo iškovojo kelialapį į A lygą ir dabar, kaip kapitonas, žaidžia joje. 27 metų gynėjas nesigaili šio žingsnio. Priešingai, jis žavisi nauja vieta kiekviename aspekte ir net pradėjo mokytis lietuvių kalbos.

weszlo.com žurnalisto Przemyslawo Michalako pokalbis su „Riterių“ kapitonu prieš rungtynes Lenkija – Lietuva

Lenkijoje tikriausiai niekas neturi abejonių, kad su Lietuva mes esame aiškūs favoritai ir turėtume užtikrintai laimėti. Ar sutinki su šiuo požiūriu?

Svarbu nepamiršti, kad visai neseniai turėjome rungtynes su Moldova ir prisimename, kaip jos baigėsi. Manau, kad Lietuva šiuo metu žengia didelį žingsnį į priekį, nors rezultatai Tautų lygoje to nepatvirtina. Tačiau ši komanda žaidžia kur kas geriau nei dar prieš kurį laiką. Tai matyti ir iš to, kad lietuvių žaidėjai pereina į vis stipresnius klubus. Gvidas Gineitis žaidžia „Torino“, Edgaras Utkus yra svarbus žaidėjas „Cercle Brugge“, o Armandas Kucys štampuoja įvarčius už „Celje“. Todėl neturime lengvai žiūrėti į šį iššūkį, ypač kad tai pati pradžia atrankos varžybų. Nereikėtų nuvertinti lietuvių, tačiau žinoma, mes esame favoritai. Mūsų žaidėjai žaidžia geresniuose klubuose, ir iš mūsų perspektyvos bet koks kitas rezultatas nei pergalė būtų nusivylimas.

Kokios nuotaikos vyrauja Lietuvoje dėl šio mačo? Matyti, kad tai dabar sporto įvykis numeris 1, ar vis dėlto ir šiuo atveju lietuviai pirmiausia vertina krepšinį?

Krepšinis vis dar yra svarbiausias sportas Lietuvoje, to negalima paneigti. Tačiau jaučiamas labai didelis alkis futbolui Lietuvoje. Lietuvių krepšinis yra tarp geriausių Europoje, tačiau matyti, kad vis daugiau vaikų nori treniruotis futbole. Trūksta tarptautinių pasiekimų – tiek klubų, tiek rinktinių lygmeniu. Interesą galima pamatyti iš „Žalgirio“ rungtynių su „Manchester United“ jaunimo Čempionų lygoje. Nors tai buvo jaunių kategorija, stadionas buvo pilnas, o sirgaliai puikiai palaikė komandą.

Medijoje jaučiasi šio mačo atmosfera. Nežinau, kaip šį renginį vertina visi lietuviai, bet tikiu, kad greitai populiarumo santykiai tarp šių dviejų sporto šakų ims lygintis.

Lietuvos žaidėjai dažniausiai žaidžia užsienyje, tačiau yra ir tokių, kurie žaidžia vietinėje lygoje. Ką galėtumėte išskirti?

Fiodoras Černychas, kuris puikiai pažįsta Lenkijos „Ekstraklasą“ iš tų laikų, kai atstovavo „Górnik Łęczna“ ir „Jagiellonia“ klubams. Jis vis dar puikiai kalba lenkiškai. Jis yra „Kauno Žalgirio“kapitonas, neseniai žaidėme prieš jį. Pasikalbėjome, palinkėjau jam sėkmės penktadienį. Iš esmės, tie rinktinės žaidėjai, kurie žaidžia A lygoje, turi nemažai įgūdžių, tačiau dažniausiai jau yra šiek tiek vyresni.

Kas paskatino tave pereiti iš pirmosios lygos „Znicz Pruszków“ į tada dar antrajame Lietuvos pagal stiprumą divizione žaidusį FK „Riteriai“ klubą? Neturėjai kito pasirinkimo ar manei, kad šiuo karjeros etapu verta išbandyti neįprastą kelią, kuris ateityje gali duoti naudos?

Padėjau viską ant vienos kortos. Nusprendžiau, kad dabar arba niekada. Prisipažinsiu, kad atėjęs į „Riterius“, negalvojau apie greitą kilimą. Paskutines devynerias rungtynes žaidžiau ir nuolat buvome lyderiai. Reikėjo tiesiog išlaikyti pirmą vietą. Tuo metu treneriu buvo Sławomiras Cisakowskis, kuris mane ir paskatino pasirinkti šį kelią. Esu jam dėkingas, kad paskambino.

Tuo pačiu metu kalbėjau su kitais klubais, tačiau viduje jaučiau, kad tai gali būti geras sprendimas. Tikėjausi, kad mano pasirinkimas gali nustebinti daugelį, bet aš jau kurį laiką labai stipriai dirbu su savimi, todėl visiškai nesiklioviau kitų nuomone.

Manau, kad žaidėjas negali tobulėti, jei jo galvoje nėra viskas sutvarkyta. Per pastaruosius dvejus metus turėjau nemažai asmeninių problemų, su kuriomis nesugebėjau visiškai susitvarkyti. Tai buvo ir tam tikras pabėgimas, galbūt vienpusis bilietas. Aišku, futbolo gyvenime nieko negalima tiksliai numatyti. Sunku dabar teigti, kad tikrai negrįšiu į Lenkiją, tačiau šiuo metu aš visiškai negalvoju apie sugrįžimą. Puikiai jaučiuosi Lietuvoje, esu įsimylėjęs šią šalį ir žmones, kurie čia gyvena. Kažkaip atsiribojau nuo visų problemų, kai kurios mintys galvoje išsivalė. Dabar jaučiu, kad augu ne tik aikštėje, bet ir už jos ribų.

Ar galėtum plačiau papasakoti apie šias problemas?

Kai žaidžiau Varšuvos „Polonia“ klube, mirė man labai artimas žmogus. Nors stengiausi atsiriboti nuo šio įvykio, tai nebuvo lengva. Jis vis tiek buvo manyje, jaučiausi kaltas dėl visos situacijos. Tai turėjo įtakos mano pasitikėjimui savimi aikštėje. Žmonės dažnai mus vertina kaip žaidimo mašinas, svarbus tik tas stačiakampis ir niekas daugiau, tačiau kai rungtynės baigiasi, prasideda tikras gyvenimas. Jaučiau, kad nesu visiškai susikaupęs žaidimui. Buvo momentų, kai jaučiausi geriau, tačiau nusiminimas vis tiek buvo stiprus. Kreipiausi į psichologus ir darydavau viską, ką galėjau. Todėl ir priėmiau sprendimą išvykti.

Jei vasarą nebūčiau radęs klubo užsienyje, būčiau laukęs tiek, kiek būtų reikėję. Arba išvykimas, arba karjeros pabaiga. Nemačiau kito kelio.

Kodėl išvykimą laikai savo išsigelbėjimu?

Norėjau atsidurti visiškai naujoje aplinkoje, tarp visiškai kitų žmonių ir atrasti naują kultūrą, kas taip pat padėtų man pabūti su savimi.

Mokausi lietuvių kalbos. Kai kurie, galbūt, stebisi, nes tai kalba, kuri naudojama tik Lietuvoje ir kai kuriose Latvijos dalyse. Aš tikrai rimtai žiūriu į šį išvykimą. Čia susitelkiau tik į tai, kad užbaigčiau savo problemas ir sutelkčiau dėmesį į futbolą. „Riteriai“ man padėjo. Gavau pasitikėjimą, kurio niekur Lenkijoje nesu gavęs. Manau, kad Jakubas Wawszczykas Lietuvoje yra visiškai kitoks žmogus nei buvau anksčiau.

Manau, kad lemtingas momentas buvo išėjimas iš Gdynės „Arka“ ekipos. To sprendimo labai gailiuosi. Tikrai nereikėjo išvykti. Aš esu žmogus, kuris mėgsta eiti prieš srovę. Buvo sakoma, kad turėčiau likti, kad čia man bus geriau, o kitur tikrai bus sunkiau. Aš pasakiau, kad ne, aš įrodysiu. Vėliau atsirado traumų ir kitų problemų. Daug pasirinkimų buvo neteisingų. Aišku, pakeliui sutikau ir gerų žmonių, tačiau įstrigau į netinkamų sprendimų spiralę, o žinome, kad su laiku tam tikra etiketė prilimpa ir ją sunku nusikratyti. Todėl rizikavau su išvykimu ir šiandien visiškai nesigailiu. Kiekviena nesėkmė mane sustiprino ir išmokė kažko naujo.

Minėjai, kad pradėjai stipriai dirbti su savimi. Ar turi omenyje absoliutų profesionalumą kaip Robertas Lewandowskis, ar labiau psichologinius aspektus?

Anksčiau galvojau, kad su viskuo susitvarkysiu pats. Esu gana jautrus žmogus, bet niekada nesiskundžiau, viską slėpiau savyje. Pakeičiau tai atvykęs į Lietuvą. Dabar atvirai kalbu apie savo problemas. Daugiau vertinu mažus dalykus. Dabar kiekvieną dieną noriu būti vienu procentu geresnis žaidėjas ir žmogus. Nesiryžtu lyginti savęs su Robertu Lewandowskiu, nes… visiškai nėra ko lyginti, tačiau pradėjau stipriai dirbti su savimi. Vis dar lankau psichologo sesijas. Kai kuriuos santykius gyvenime nutraukiau. Maniau, kad jie man kenkia. Sugalvojau pakeisti gyvenimą 180 laipsnių kampu.

Žvelgiant iš laiko perspektyvos – man 27 metai – gaila, kad pradėjau vėlai. Bet geriau vėliau nei niekada. Anksčiau buvau įsitikinęs, kad viską padarysiu pats, ne visada klausydavau kai kurių trenerių patarimų.

Minėjai, kad įsimylėjai Lietuvą. Kas tave sužavėjo šiame krašte ir jo žmonėse?

Nuo pirmos dienos čia visi šypsosi. Niekuomet nesusidūriau su problemomis, visi visada man padėjo. Klube ir drabužinėje sutikau fantastiškų žmonių. Sunku nurodyti vieną dalyką, už kurį įsimylėjau lietuvius. Šalis tiesiog turi kažką savyje ir aš giliai tikiu, kad kiekvienas žmogus priklauso tam tikrai vietai. Nuo pat pradžių Vilniuje jaučiausi kaip namuose. Paskutinį kartą tokį jausmą patyriau Gdynėje. Noriu įsilieti į šį miestą. Be kalbos mokymosi, stengiuosi pažinti Lietuvos istoriją ir kultūrą. Klausiu komandos draugų apie įvairius dalykus. Drabužinėje jau įsitvirtinusi nuomonė, kad Wawszczykas yra pusiau lietuvis, pusiau lenkas. Galbūt, tai skamba keistai, nes čia esu ne daugiau kaip metus, bet kas benutiktų, dalis mano širdies bus lietuviška.

Mano pavardė dažnai buvo iškreipiama, todėl pats ją iškreipiau į lietuvišką variantą dėl vienos politinės priežasties. Jakubas Wawszczyk-Vavščykas. Neseniai perskaičiau mūsų žiniasklaidoje, kad Lietuvoje diskriminuojami lenkai, nes negalima naudoti lenkiškų raidžių pavardėse. Aš to iki galo nesuprantu. Mes juk ir savo šalyje turime tokią taisyklę, negalima naudoti kai kurių vokiečių kalbos raidžių. Tai pas mus yra tvarkoje, bet į kitą pusę jau ne. Manau, kad gyvenant kitoje šalyje, reikia prisitaikyti ir gerbti viską, kas joje yra. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kai su kuo nors pasikalbu lenkiškai, o Vilniuje Lenkų bendruomenė yra nemaža.

Labai gerbiu lietuvius ir noriu bendrauti jų kalba, tačiau taip pat prisimenu laikus Gdynėje ir stengiuosi palyginti abi situacijas. „Riterių“ rūbinėje dažniausiai kalbama angliškai, turime serbų trenerį Nikolą Vitorovičių. Žvelgiant iš lietuvių perspektyvos, norėčiau, kad užsieniečiai mokytųsi mano kalbos. Gdynėje buvo sunku. Ne apie tai, kad pirmą sezoną jau kalbėtum normaliai, bet bent pabandyti, parodyti, kad tau rūpi. Tai rodai pagarbą. Už tai mane taip pat vertina Lietuvoje.

Ir koks yra lietuvių kalbos mokymasis?

Labai sunku. Tai viena seniausių kalbų pasaulyje. Yra žodžių, kurie paprasti, panašūs į lenkų atitikmenis. Pavyzdžiui, „balkonas“ lietuviškai – „balkonas“, bet jeigu gilinsimės, tai didelis iššūkis. Kasdien praleidžiu dvi valandas mokydamasis. Ilgą laiką galvojau, kad mokysiuosi pats. Kiekvieną dieną užsirašydavau įvairius dalykus į sąsiuvinį ir sudarinėdavau sakinius. Dabar pereinu prie pamokų su mokytoju, nes pats jau nebegaliu suvaldyti.

Privalumas tas, kad daug lengviau išmokti lietuvių kalbą pradedant nuo lenkų kalbos nei anglų. Gramatika gana panaši.

Kur gi tas sunkumas?

Akcentas. Net jei teoriškai žinau žodį, kažkas gali manęs nesuprasti dėl netinkamo akcento. Įtariu, kad lietuviams taip pat sunku ištarti mūsų „ź“ ar „ż“.

Skamba taip, lyg galvotum apie gyvenimą Lietuvoje po karjeros..

Neatmetu to, bet nieko gyvenime negalima visiškai suplanuoti. Būdamas Gdynėje, galvojau, kad daugiau laiko praleisiu ten, nors bendras laikotarpis, įskaitant nuomą, buvo septyneri metai. Vilniuje jaučiuosi puikiai ir kas benutiktų, nenorėčiau prarasti ryšio su žmonėmis, su kuriais dabar leidžiu laiką. Jei kas nors turės progą, rekomenduoju apsilankyti šiame mieste.

Lietuvos A lyga tampa vis profesionalesnė, tačiau tu pats pradėjai nuo Pirmos lygos. Ar pradžioje nepatyrei tam tikro šoko?

Nenoriu lyginti ir sakyti, kad tai buvo kažkokios lygos atitikmuo Lietuvoje. Atvykęs į „Riterius“, susitelkiau tik į tai, kad pasiektumėm tikslą – pakilti į A lygą. Visai nesvarstydavau, kad bus sunkiau ar lengviau, koks bus lygis ir taip toliau.

Bet ar tikrai yra didelis skirtumas tarp dviejų stipriausių lygų Lietuvoje?

Žinoma, kad taip. Nereikia slėpti, kad organizacijos, infrastruktūra – viskas A lygoje daug profesionaliau. Pirmoje Lietuvos lygoje žaidėjai neuždirba daug ir dalis jų dar kažkur papildomai dirba. Dažniausiai tai būna darbas akademijose ir panašiai. Aukščiausiame divizione visi klubai yra profesionalūs, čia visi susitelkia tik į treniruotes ir žaidimą. Visa lyga padarė didelį pažangą. Yra VAR, kiekvienas mačas transliuojamas, teisėjai yra solidūs, ateina vis geresni žaidėjai.

Kaip finansinė pusė atrodo, palyginti su tuo, ką turėjai „Znicz“?

Aš visiškai nekreipiau dėmesio į finansus. Tikrai, nors tai gali skambėti neįtikėtinai. Žinojau, kad turiu kažką pakeisti savo gyvenime ir statyti viską ant vienos kortos. Norėjau tobulėti kaip žmogus ir žaidėjas. Pinigai tam nebuvo būtini. Nesu „Žalgirio“ ar „Kauno Žalgirio“ žaidėjas, kad kalbėčiau apie aukščiausias uždarbio lubas, bet nemanau, kad „Riteriai“ man moka blogai. Aš galiu sau leisti viską, galiu ramiai gyventi. Stengiuosi būti dėkingas. Jei kažkas manimi tiki ir pasitiki, padarysiu viską, kad nenuvilčiau.

O tas pasitikėjimas leido tapti ir komandos kapitonu..

Niekas manes neklausė (juokiasi). Lenkijos drabužinėse sutikau labai gerų kapitonų, iš kurių galėjau daug ko išmokti. Pavyzdžiui, Adas Marciniakas ar Lukaszas Piatekas. Anksčiau negalėjau įsivaizduoti, kad galėčiau būti kapitonas, tačiau dabar galiu pasakyti, kad šioje rolėje jaučiuosi gerai. Man patinka jausti didesnę atsakomybę. Nemaniau, kad skirtumas šiuo klausimu bus toks didelis.

„Riteriai“ nori tik išsaugoti vietą A lygoje ar jūsų tikslai dar aukštesni?

Po netikėto iškritimo 2023 m. sezone klubas prarado daug pagarbos. „Riteriai“ A lygoje visada kovojo dėl aukštesnių pozicijų. Norime atgauti tą pagarbą. Turime daug jaunimo, išlikimas yra minimali mūsų užduotis, tačiau nesame ribojami tik tuo. Kiekvienose rungtynėse noriu kovoti dėl pergalės ir pažiūrėsime, kaip seksis. Pradžia buvo sunki – du taškai per trejas rungtynes. Tačiau jau žaidėme su abiem „Žalgiriais“, o artimiausiose rungtynėse susitiksime su „Hegelmann“ – dabartiniu vicečempionu. Su Vilniaus „Žalgiriu“sugebėjome sužaisti 3:3, nors pirmąjį kėlinį pralaimėjome 1:3, o pabaigoje turėjome realią galimybę laimėti. Asmeniškai esu patenkintas, o komandiškai jaučiu šiek tiek nusivylimo. Netolimoje ateityje bus geriau.

Ar Kamilas Bilinskis kažkaip tave įkvėpė? Prieš daug metų jis paliko Płocko „Wisła“ klubą ir perėjo į lietuvių lygą. Daugelis stebėjosi, o jis išpopuliarėjo ir persikėlė į Bukarešto „Dinamo“, kur padarė gana gerą karjerą..

Man atrodo, kad lenkai turi šiek tiek neteisingą požiūrį į Baltijos šalių lygas. Lietuvos A lyga nėra tokia silpna, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. „Žalgiris“turi tikrai įdomių žaidėjų, tai yra įdomi rinka, kurioje galima iškilti. Kamilas Bilinskis yra pavyzdys, nors jis iškart pateko į „Žalgirį“, kuris visada kovoja dėl čempiono titulo.

Tai reiškia, kad tau reikia padaryti dar vieną žingsnį – pirmiausia patekti į „Žalgirį“..

Kaip „Riterių“ kapitonui, man nederėtų sakyti tokių dalykų. Aš darau viską, kad šis klubas sugrįžtų į savo vietą.

Ekstraklasėje sužaidėte 17 rungtynių. Ar tai daug, ar mažai?

Tikrai, mažai. Futbole sunkaus darbo savaime nepakanka. Reikia ir šiek tiek sėkmės, susipažįstant su žmonėmis ir atsiduriant tinkamu laiku, tinkamoje vietoje. Aš noriu daugiau, tačiau, kaip sakiau, šiandien visiškai nežiūriu į Lenkiją, todėl galbūt šis skaičius bus galutinis. Yra tik vienas klubas, į kurį norėčiau sugrįžti – tai Gdynės „Arka“. Tikiu, kad šiais metais ji sugrįš į „Ekstraklasą“.