A.Mockų išgelbėjusio laivo vadas A.Convery papasakojo apie dramatišką operaciją: „Jis parodė mums žinutę, kurią buvo parašęs savo žmonai ir sūnui – tai buvo atsisveikinimo laiškas“ (1)

 Į itin sudėtingas oro sąlygas patekęs per Ramųjį vandenyną irkline valtimi plaukęs Aurimas Mockus buvo priverstas spausti pagalbos mygtuką ir, laimei, kovo 2-ą dieną, jis buvo perkeltas į Australijos karinį laivą.

„ABC News“ kalbėjosi su „HMAS Choules L100“ laivo vadu karininku Arronu Convery, kuris papasakojo apie sudėtingas gelbėjimo sąlygas.

Paklausus A.Convery, ar plaukti į patį ciklono epicentrą neprieštaravo instinktams, karininkas teigė, kad jie tiesiog privalėjo vykdyti savo pareigą.

„Taip, bet kai esi pašauktas, privalai vykdyti pareigą. Laimei, esu apsuptas drąsių ir talentingų jaunų vyrų bei moterų, kurie sugebėjo tai įgyvendinti. Turiu pasakyti, kad ši gelbėjimo operacija buvo puikiai koordinuota Australijos jūrų saugumo administracijos (AMSA), kuri vadovavo operacijai. Mes buvome tik platforma, kuri ją įvykdė kartu su „P-8“ orlaiviais, teikusiais stebėjimą ir nuolatinį užtikrinimą, kol valtis su Aurimu buvo vandenyje“, – sakė A.Convery.

– Tai turėjo būti siaubinga patirtis jam. Ar galite papasakoti apie valandas iki gelbėjimo – kaip jį radote ir kaip vyko operacija?

– Mums pasisekė. AMSA sureagavo į du jo aktyvuotus avarinius signalus. „P-8“ buvo paskirta identifikuoti, nustatyti jo buvimo vietą ir tęsti stebėjimą, suteikiant tam tikrą saugumo zoną. Kai atvykome į vietą, tiksliai žinojome, kur jis yra, bet net būdami vos dviejų ar trijų jūrmylių atstumu, vis dar negalėjome jo matyti – jo laivelis buvo toks mažas.

– Kokio dydžio buvo bangos? Ką jis patyrė prieš jums jį surandant?

– Jis praktiškai praėjo tiesiai per ciklono centrą. Jis sakė, kad jo devynių metrų ilgio irklavimo valtis apvirto maždaug 30 kartų per pastarąją savaitę, iš jų keturis kartus – per paskutines 12 valandų prieš mūsų gelbėjimą. Jo gelbėjimo plaustas suveikė dėl sūraus vandens patekimo į kabiną, todėl jis turėjo jį pradurti ir pašalinti iš labai ankštos miegojimo erdvės. Vienintelė jam likusi plūdrumo priemonė, be paties laivo, buvo gelbėjimosi liemenė. Jis buvo labai išsigandęs. Kai pagaliau jį iškėlėme į denį, jautėsi didelis palengvėjimas, bet tuo pačiu ir emocinė įtampa – jam buvo sunku palikti savo laivą, nes tokiomis sąlygomis negalėjome jo išgelbėti.

– Ar jūs ir jūsų įgula dabar esate saugūs ir judate link Sidnėjaus? Kaip sąlygos jūroje?

– Šiuo metu sąlygos vis dar gana sudėtingos. Esame ciklono šiaurės rytų kvadrante, tad situacija dar nėra pati blogiausia, bet kai jis judės į pietus, mums tikriausiai vėl teks susidurti su stipriais vėjais ir bangavimu. Dabar turime gana stiprią pietryčių srovę, o tai šiek tiek padeda, bet vis dar yra labai nelygus plaukimas. Man tikrai reikės papildomo jūros ligos tablečių tiekimo, kai pasieksime Sidnėjų.

Tuo tarpu kalbėdamas su „Sunrise“, A.Convery atskleidė, kad A.Mockus jau buvo parašęs atsisveikinimo laišką savo šeimai.

„Kai jis pirmą kartą žengė ant denio, jam buvo sunku žengti pirmąjį žingsnį – ir suprantama kodėl. Per pastarąsias tris savaites jo valtis apsivertė apie 30 kartų, jis pradėjo semti vandenį ir baiminosi dėl savo gyvybės. Jis buvo išsigandęs, kai atvyko, bet mes jį pirmą kartą nusivedėme pavakarieniauti į mūsų įgulos valgyklą, kur įgula jį pasitiko atsistojusi ir plojo. Jam buvo įteikta laivo kepurė, o fone iškėlėme Lietuvos vėliavą – norėjome, kad jis jaustųsi laukiamas. Tačiau, iš esmės, jis buvo išsigandęs“, – sakė karininkas.

Kaip pasakojo A.Convery, A.Mockus prašė išgelbėti ir valtį, tačiau dėl esamų sąlygų to padaryti buvo neįmanoma.

„Jo pirmieji žodžiai buvo „Ačiū“, o tada paklausė, ar galime išgelbėti jo valtį. Deja, dėl esamų sąlygų to padaryti negalėjome, bet mums pavyko paimti jo irklus ir Lietuvos vėliavą“, - sakė A.Convery.

Paklausus apie A.Mockaus būklę, A.Convery buvo nustebęs, jog žinant sąlygas, ji buvo stebėtinai gera.

„Keista, bet jo būklė buvo gana gera. Jo pilvo srityje buvo kraujo – jis susipjaustė, kai buvo mėtytas po kabiną. Tačiau jis vis dar galėjo gamintis vandenį, todėl nebuvo labai dehidratuotas. Jis visą laiką valgė sausą maistą, kurį buvo numatęs, tad jo energijos lygis buvo pakankamas“, – sakė A.Convery.

A.Convery atskleidė, kad A.Mockus jau buvo paruošęs atsisveikinimo žinutę savo žmonai ir sūnui.

„Jis parodė mums žinutę, kurią buvo parašęs savo žmonai ir sūnui – tai buvo atsisveikinimo laiškas. Buvo labai keista jį skaityti. Jis tikrai galvojo, kad mirs prieš dvi dienas, kai virš jo praėjo ciklono akis“, – sakė A.Convery.