M.Bukauskas: apie negautą premiją už nokautą, pergalingą planą, varžovui skirtą atsiprašymą, naują kontraktą su UFC, savo paties 2.0 versiją ir išpildytą sunkiai sirgusio bičiulio svajonę

  Lietuvis Modestas Bukauskas (17-6) į UFC organizacijos narvą sugrįžo praėjusį šeštadienį Sietle (JAV) vykusiame „Fight Night“ kategorijos turnyre ir pasiekė vieną įspūdingiausių savo karjeros UFC organizacijoje pergalių. Pirmoje turnyro M.Bukauskas vos per 2 min. 12 sek. nokautavo iki tol tik vieną pralaimėjimą per karjerą patyrusį 33-ejų metų brazilą Raffaelį Cerqueirą (11-2).

Nors M.Bukauskas pergalę pasiekė įspūdingu nokautu, tačiau 50 tūkst. JAV dolerių premijos, kurią buvo užsidirbęs pačioje pirmoje savo UFC kovoje, šį kartą jis nesulaukė. Kalbėdama „Fight Bananas“ „youtube“ kanalui, M.Bukauskas atskleidė, jog premijos tikėjosi.

„Taip, tikrai tikėjausi, nes preliminarioje dalyje kiekviena kova baigėsi anksčiau laiko, todėl maniau, kad bent jau turėtų atsižvelgti į tai. Bet, žinai, taip jau yra – buvo ir kitų vaikinų, kurie pasirodė neįtikėtinai, buvo ir puikių nokautų. Tad jei jau esu tarp tų, kurie pateko į turnyro svarbiausių momentų sąrašą, esu laimingas. Dabar tereikia pabandyti gauti premiją kitą kartą“, – sakė M.Bukauskas.

Šį kartą M.Bukauskas pasirodė pačioje pirmoje turnyro kovoje. Šį kartą M.Bukauskas papasakojo, kodėl jam tai išėjo į naudą, tačiau teigė, kad vėlesniuose turnyruose norėtų pasirodyti vėliau.

„Paprastai, kai esi pirmas kovotojas, atrodo, kad norėtum kautis su didesne minia, juk tai žiūrovams skirtas sportas. Tu nori sukurti įspūdį, išgirsti minią riaumojant po kiekvieno tavo sėkmingo veiksmo narve. Iš pradžių galvojau, kad žmonių gali būti nedaug, nes tai pirmoji vakaro kova. Bet, žinai, Sietlas seniai neturėjo UFC renginio, todėl arena buvo pilna, žmonės triukšmavo, atmosfera buvo nuostabi. Net nesitikėjau tokios energijos. Manau, UFC tai padarė strategiškai – mano kova buvo apie 23 val. Didžiojoje Britanijoje, todėl, žiūrint iš britų gerbėjų perspektyvos, tai buvo palankus laikas. Be to, buvo gana smagu pabaigti kovą ir likusią dienos dalį tiesiog atsipalaiduoti. Aišku, kaip kovotojas norėtum daugiau dėmesio ir kautis vėliau, bet šį kartą viską tiesiog priėmiau kaip yra ir mėgavausi“, – pasakojo M.Bukauskas.

Modestas Bukauskas | Organizatorių nuotr.

Kalbėdamas apie savo kovos planą, M.Bukauskas atskleidė, jog nuo pat pradžių galvojo apie smūgį kairiuoju kabliu.

„Mano pagrindinė mintis buvo uždaryti distanciją, nes žinojau, kad jis pavojingas iš toli – matėte, kokius galingus spyrimus jis atliko. Tai yra jo stiprybė, tai daro jį pavojingu. Matėte, kokia jėga buvo jo spyriai, kai jie skriejo į mane. Žinojau, kad jei suartėsiu, man bus daug geriau. Mano boksas yra geras, o jo ankstesnėje kovoje, kai Ibo Aslanas priartėjo, Raffaelis neturėjo atsakymų į tai. Žinojau, kad kairysis kablis bus kovos eigoje atsiverianti galimybė, todėl būtent jo ieškojau. Supratau, kad jei noriu tiksliai pataikyti, turiu būti arti. Planas buvo aiškus – daryti spaudimą. Vienu momentu pradėjau truputį trauktis po jo spyrių, bet tada sau pasakiau: „Ne, ne, negaliu to daryti. Turiu eiti pirmyn“. Ir tai man atnešė pergalę“, – sakė M.Bukauskas. „Kai bandžiau pataikyti, atlikau keletą tiesių smūgių, kad pamatuočiau distanciją. Iš pradžių pataikiau į jo gynybą, mes abu tuo metu metėme kablius vienas į kitą. Bet tada pastebėjau, kad kai šiek tiek palenkiu galvą, mano kablys pasiekia tikslą geriau. Jei pažiūrėtum baigiamąjį smūgių seką, iš pradžių atlikau kairį kablį su pasilenkimu, tada tiesų smūgį, bet tas dar pataikė į gynybą. Tada dar kartą atlikau kairį kablį su nedidele pauze, nes jis atsitraukė prie narvo ir šis pataikė tiksliai į jo smakrą. Žiūrėjau šį momentą sulėtintai, mano tėvas jau peržiūrėjo tai milijoną kartų. Jis bandė atlikti patikrinamąjį kablį, bet kai tik pakėlė ranką, mano smūgis pasiekė jo smakrą. Jei jis nebūtų bandęs tuo pačiu metu smūgiuoti, tikriausiai mano dešinysis smūgis taip pat būtų pataikęs ir viskas galėjo baigtis dar greičiau. Bet viskas vyko pagal planą ir jau nuo pirmųjų kovos akimirkų žinojau, kad šis smūgis bus mano šansas“.

Modestas Bukauskas | Organizatorių nuotr.

M.Bukauskas taip pat papasakojo, kodėl po pergalės nokautu nuėjo atsiprašyti varžovo.

„Niekas negali apibūdinti to jausmo, kai pasieki pergalę nokautu. Kai atsisėdau po kovos, kai jau viskas buvo baigta, iš tikrųjų pasidarė gana emocinga. Bet tuo pačiu metu jaučiau ir kitokias emocijas, nes nenoriu matyti varžovo, kuris būtų rimtai sužeistas. Todėl ir nuėjau į jo kampą, pasakiau jam: „Atsiprašau už tai, ką turėjau padaryti“, nes šiame sporte mes visi norime, kad kiekvienas kovotojas po visko grįžtų pas savo šeimą.

Taip, iš pradžių išliejau savo emocijas, šėlau po pergalės, bet iškart po to pagalvojau – tai juk kitas žmogus, nenoriu, kad jam būtų padaryta rimta žala. Kai pamačiau jį svyruojantį, tikrai pajutau jam užuojautą ir nuoširdžiai linkiu greito atsigavimo.

Bet niekas neprilygsta tam jausmui, kai publika pradeda kelti triukšmą – pirmiausia pasigirsta tas „ooo“, tada, kai pataikai smūgį, garsas pamažu vis garsėja, garsėja, garsėja… Tai tarsi aidas galvoje. Ir tada tiesiog mėtaisi smūgiais, atrodo, negali sustoti. Buvau taip įsijautęs į akimirką, kad jaučiau lyg turėčiau papildomą energijos šaltinį vien tik iš to, kad minia taip audringai reagavo.

Tai buvo beprotiška – arenos atmosfera buvo neįtikėtina, ypač turint omenyje, kad tai buvo pirmoji vakaro kova. Tai buvo kažkas, ko dar nebuvau patyręs. Ir dar rankomis! Paprastai nokautus pasiekiu kojomis ar kitais būdais, bet šįkart rankomis – tokiu būdu – tai buvo nepakartojama. Buvau absoliučiai ekstazėje“, – pasakojo M.Bukauskas.

Šią pergalę M.Bukauskas skyrė anapilin išėjusiam bičiuliui Stephenui, su kuriuo susipažino tada, kai šis jau sirgo.

„Paprastai sakoma, kad mes, kovotojai, esame tie, kurie rizikuojame savo gyvybėmis, bet leisk man tiesiog viską papasakoti nuo pradžių. Buvau UFC Londone, stebėjau kovas su vienu iš savo draugų, kai staiga prie manęs priėjo vienas vaikinas. Jis sakė: „Modestai, esu didžiulis tavo gerbėjas, ar galiu su tavimi pasikalbėti?“ Prakalbėjome gerą pusvalandį – nuostabus žmogus.

Vėliau grįžau namo ir po kelių dienų gavau žinutę „Instagram“. Ją parašė Stephenas. Jis prisistatė kaip videografas, sakė, kad tuo užsiima jau daugelį metų, ir pasiūlė sukurti dokumentinį filmą apie mane. Tada pridūrė: „Tiesiog norėjau pasakyti, kad sergu motorinių neuronų liga. Man labai reikia kažko, kas motyvuotų, kas suteiktų prasmę mano gyvenimui, kažko, dėl ko galėčiau kiekvieną dieną keltis ir judėti pirmyn.

Kai tai išgirdau, iškart pasakiau: „Taip, 100 proc., atvyk pas mane“. Pakviečiau jį į savo namus, leidau apsistoti kartu. Nuo pat pirmos akimirkos tarp mūsų atsirado stiprus ryšys. Tai buvo tiesiog neįtikėtina – jis buvo toks nuoširdus, toks geras žmogus.

Kai ruošiausi kovai su Zachu Pauga, nusprendžiau jį pasiimti su savimi į Las Vegasą. Jis pateko užkulisius, galėjo viską pamatyti iš arti. Po to jis man sakė: „Bičiuli, tai buvo viena geriausių savaičių mano gyvenime“. Jis apie tai kalbėjo ir galvojo kasdien.

Po sugrįžimo iš Las Vegaso prabėgo beveik metai, kol jį vėl pamačiau. Mes visada bendravome, bet jis nenorėjo su manimi susitikti, nes nenorėjo, kad matyčiau, kaip jo būklė vis prastėja. Nenorėjo, kad kas nors juo per daug rūpintųsi. Aš jam sakiau: „Broli, gali man skambinti bet kada“. Bandžiau su juo susisiekti daugybę kartų.

Po kovos Mančesteryje pagaliau pavyko jį aplankyti. Su šeima nuvažiavome į Kornvalį, kuris yra apie keturias valandas kelio nuo mūsų. Kai pamačiau jo šypseną… Tiesiog negaliu to apibūdinti žodžiais. Jis buvo toks laimingas, kad atvykau. Jis sakė: „Aš tik paprastas žmogus, kodėl UFC kovotojas turėtų pas mane atvažiuoti?“. Bet man jis buvo svarbus, nes visada mane palaikė, buvo kartu su manimi.

Mes visada turėjome tą gilų emocinį ryšį. Deja, po to jam pasakiau: „Broli, po mano kitos kovos tikrai vėl atvažiuosiu“. Bet grįžtant iš treniruotės Mančesteryje, paskambino jo mergina. Tai buvo prieš maždaug mėnesį. Ji pasakė, kad Stephenas mirė.

Buvo skaudu, nes mes žinojome, kad tai yra neišvengiama – motorinių neuronų liga labai greitai progresuoja. Per vienerius metus jo būklė suprastėjo tiek, kad jis jau nebegalėjo vaikščioti. Bet jis kovojo kiekvieną dieną. Bandė išlikti pozityvus, turėti kažką, kas suteiktų jam džiaugsmo.

Aš džiaugiuosi bent tuo, kad jis daugiau nebejaučia skausmo. Jis kentėjo kiekvieną dieną. Štai kodėl sakiau, kad jis dabar stebi mane iš dangaus. Jis buvo nepaprastas žmogus. Ne dažnai gyvenime sutinki tokius žmones, kurie yra tokie empatiški, rūpestingi, su kuriais taip greitai užsimezga gilus ryšys.

Vienas iš jo paskutiniųjų gyvenimo norų buvo patekti į UFC renginį. Jis ne tik ten buvo – jis buvo užkulisiuose, susitiko su visa komanda. Jo tėtis man sakė, kad tai visiškai pakeitė jo gyvenimą. Džiaugiuosi, kad galėjau tai jam suteikti.

Prieš šią kovą daug kartų už jį meldžiausi. Meldžiausi stiprybės, prašiau jėgų ir jis visada buvo mano mintyse. Kai tik kova baigėsi, vienintelis dalykas, apie kurį galvojau, buvo tai, kad šią pergalę skiriu jam. Pasakiau apie tai ir jo merginai.

Labiausiai gaila, kad jis negalėjo išvysti dar vienos mano kovos“, – pasakojo M.Bukauskas.

Modestas Bukauskas | Organizatorių nuotr.

M.Bukauskas taip pat papasakojo apie tai, kaip jis pasikeitė nuo tada, kai turėjo pirmąjį savo etapą UFC.

„Kas keista – aš esu kovotojas, kuris keičia kovos stovėseną ir tai darau dažnai, ypač treniruotėse. Bet šį kartą to dariau mažiau, nes kairiarankis varžovas nesudarė tokių galimybių, kokių norėjau. Viskas labiausiai tiko kitai stovėsenai, todėl ir pasirinkau ją. Tai tik toks savikritiškas pastebėjimas iš mano pusės. Bet jaučiu, kad treniruotės Tomo Aspinallo salėje man labai padėjo. Aplink mane – tikri žvėrys, tap kurių ir Simeonas Powellas. Turiu pripažinti, kad Simeonas buvo didžiulis papildymas mano treniruočių stovyklai. Jis yra neįtikėtinai geras kovotojas“, – sakė M.Bukauskas. „Be to, mes su juo labai gerai sutariame ir asmeniškai. Mums smagu praleisti laiką tiek kovos savaitę, tiek treniruotėse. Jis stengiasi padėti man, aš stengiuosi padėti jam. Jis yra jaunesnis už mane, bet labai greitai mokosi, todėl man tenka kelti savo lygį. Visi šie vaikinai iš tos treniruočių salės suteikia pasitikėjimo mano įgūdžiais. Jie mane spaudžia, stumia į priekį. Pavyzdžiui, pirmosios mano treniruotės buvo tikras krikštas su ugnimi – turėjau labai aštrius raundus su T.Aspinallu ir Ante Delija,ir jie mane tiesiog sumušė. Bet tai buvo naudinga – po kelių savaičių treniruočių galėjau prisitaikyti, tobulėti, ir visa tai atsispindėjo mano pasirodyme.

Be to, aš dabar į viską žiūriu daug rimčiau. Nebežaidžiu, nebesielgiu kaip vaikas. Rimtai žiūriu į savo karjerą, atsakingai rūpinuosi savo atsigavimu, darau viską teisingai. Netgi nenoriu ilgai ilsėtis. Elgiuosi taip, kaip elgiasi čempionai – jie gyvena tam tikru režimu ir tai reikia priimti bei su tuo susitaikyti. Aš nusprendžiau tai padaryti. Treniruotės tarp geriausių sunkiasvorių ir stipriausių kovotojų gali tik patobulinti mano žaidimą. Tai tikrai bus naudinga ateities kovoms, nes tęsdamas šį treniruočių režimą, ruošiuosi dar geresniems pasirodymams“.

M.Bukauskas atskleidė, kad naują kontraktą su UFC jis pasirašė dar prieš 2024 m. liepą įvykusią kovą su Marcinu Prachnio, kurį jis įveikė skausmingu veiksmu.

„Mano pirmoji kova pagal naująją sutartį buvo su M.Prachnio. Dabar tai buvo antroji. Kitas mano mūšis bus jau trečias pagal šią sutartį. Iš tikrųjų aš gavau naują kontraktą dar prieš kovą su M.Prachnio. Anksčiau turėjau trijų kovų sutartį, bet tada ji buvo peržiūrėta ir pakeista į keturių kovų. Tai visada yra geras ženklas – reiškia, kad UFC nori mane išlaikyti. Man tai svarbu, nes pirmasis mano UFC etapas nesusiklostė labai sėkmingai. Bet laimėjau prieš M.Prachnio, dabar – vėl pergalė. Tad laukia trečioji kova pagal šį naująjį kontraktą. Toliau judėsime į priekį, sieksime dar vienos didelės pergalės, o tada – naujos derybos. Labai gerai viskas klostosi“, – sakė M.Bukauskas.

Kalbėdamas apie kitą galimą savo varžovą, M.Bukauskas išskyrė kelis kovotojus.

„Po kovos interviu minėjau, kad mane domina Ibo Aslano ir Iono Cutelaba kova. I.Cutelaba laimėjo, tad mes abu esame arti TOP-15 ribos, todėl tai galėtų būti įdomi kova fanams. Alonzo Menifieldas taip pat pasiekė labai gražią pergalę prieš labai tvirtą Julių Walkerį, tad tai irgi būtų gera kova. Visi jie puikūs atletai, stiprūs kovotojai, todėl tai būtų svarbūs iššūkiai man kylant į reitingus“, – sakė M.Bukauskas. „Taip pat yra Anthony Smithas – jis jau gavo kovą, bet iš esmės esu pasiruošęs visiems varžovams, kurie dar nėra susitarę dėl kovų TOP-15 ribose. Aš jau grįžtu į treniruotes ir laukiu, kas bus mano kitas varžovas“.

Prieš keletą dienų M.Bukauskas buvo pranešęs, kad jau pasirašė kitos kovos kontraktą ir nors dar neatskleidė savo varžovo, tačiau tai labai tikėtina, jog bus moldovas I.Cutelaba (19-10-1).