Tik verkti po pralaimėjimo Ch.Oliveirai galėjęs M.Chandleris pasakė, kaip susitvarkė su neviltimi: „Tai buvo didžiausias nusivylimas mano gyvenime“

 Kai praėjusių metų lapkritį „UFC 309“ turnyre Michaelas Chandleris pasitiko revanšinę kovą prieš Charlesą Oliveirą, jis buvo įsitikinęs, kad laimės ir 2025-aisiais kovos dėl UFC lengvo svorio kategorijos čempiono titulo.

Vietoje to, jis pralaimėjo vieningu teisėjų sprendimu, o Ch.Oliveira atliko penkis parvertimus ir kontroliavo kovą beveik 15 minučių. Po to, kai dvejus metus laukė kovos su Conoru McGregoru, kuri taip ir neįvyko, dabar jau 38-erių veteranas jautė, kad pergalė prieš Ch.Oliveirą ir kova dėl titulo buvo geriausia įmanoma paguoda. Tačiau po nuviliančio pralaimėjimo jis susidūrė su abejonėmis, ar jo svajonė tapti čempionu dar nėra visiškai išblėsusi.

„Įsėdau į visureigį su žmona ir tiesiog verkiau“, – apie savo reakciją į pralaimėjimą „MMA Fighting“ portalui sakė M.Chandleris. „Tiesiog sėdėjau ir galvojau, kad tai gali būti paskutinis kartas. Šiame sporte sunku gauti titulines kovas. UFC iškovoti titulą – tai tarsi sučiupti žaibą butelyje. Jaučiau, kad iššvaisčiau savo galimybę ir pasakiau žmonai: „Brangioji, tai gali būti paskutinė kova“.

Tai buvo nepaprastai sunki akimirka, tačiau M.Chandleris turėjo ją išgyventi, kol galiausiai susitaikė su pralaimėjimu ir suprato, kad šiame sporte niekas nebūna galutinai nulemta.

Nors jis susidūrė su vidinėmis abejonėmis, M.Chandleris nenusigręžė nuo viešumos, kai atėjo laikas kalbėti apie savo nesėkmę. Jis davė kelis interviu praėjus vos kelioms dienoms po kovos – daugelis kovotojų tokių prašymų atsisako, nes visada lengviau kalbėti apie didelę pergalę nei apie sunkų pralaimėjimą.

„Tai buvo didžiausias nusivylimas mano gyvenime. Ne tik sporte, bet apskritai gyvenime“, – sakė M.Chandleris. „Bet aš būčiau davęs interviu tau praėjus vos porai dienų po kovos. Iš tiesų, aš net pasilikau Niujorke dienai ar dviem, o antradienio rytą jau dalyvavau „Bussin’ with the Boys“ podkaste.

Prieš daugelį metų, kai prasidėjo mano pralaimėjimų serija – 688 dienos be pergalės, kai pralaimėjau pirmąją kovą Eddie Alvareziui, aš tiesiog slėpiausi nuo visų… Norėjau pasislėpti. Man buvo labai gėda. Nebuvau pasiruošęs susidurti su pralaimėjimo skausmu. Bet dabar tai tapo įprasta – tu arba laimi, arba pralaimi“.

M.Chandleris priėmė savo pralaimėjimą prieš Ch.Oliveirą, tačiau ši kova jam buvo ypač sunki, nes jis buvo įsitikinęs, kad šį kartą atsirevanšuos ir vėl sugrįš į kovą dėl titulo.

„Buvau tiesiog visiškai tikras, kad viskas turi susiklostyti būtent taip“, – aiškino M.Chandleris. „Man buvo lemta pralaimėti Ch.Oliveirai pirmą kartą, prarasti progą tapti čempionu, tada gauti galimybę kovoti su juo dėl pretendentų statuso ir galiausiai susikauti su Islamu Machačevu – kuris, ko gero, yra dar didesnis vardas, labiau patyręs čempionas. Ir aš buvau visiškai įsitikinęs, kad laimėsiu.

Dabar jau šiek tiek „apsilaižiau žaizdas“, manyje atsirado nauja ugnis. Ramiai apgalvojęs viską supratau – tai tik dar vienas pralaimėjimas. Nieko tokio. Judame į priekį“.

Praėjus vos trims mėnesiams po kovos su Ch.Oliveira, M.Chandleris sulaukė skambučio – jam pasiūlyta kovoti prieš kylantį UFC talentą Paddy Pimblettą, kuris UFC dar nėra patyręs pralaimėjimo (6-0). Jų penkių raundų kova taps balandžio 12 d. Majamyje vyksiančio „UFC 314“ turnyro antra pagrindine vakaro dvikova.

Nors daugelis nesitikėjo tokios dvikovos – ypač turint omenyje, kad P.Pimblettas dar nebuvo išbandytas prieš aukščiausio lygio varžovus UFC – M.Chandleris neabejojo ir iš karto sutiko su pasiūlymu.

Iš pirmo žvilgsnio jis priėmė kovą prieš žemiau reitinguotą varžovą, iš kurios gali laimėti mažiau nei P.Pimblettas, tačiau M.Chandleris tokį sprendimą mato kaip dar vieną iššūkį.

„Pagal pasiekimus, tai jam yra didžiulis šuolis aukštyn, bet toks jau yra šis sportas“, – sakė M.Chandleris. „Jei nori kovoti su stipriausiais, turi pelnyti šansą. Aš pats iki šiol UFC kovojau su elitiniais varžovais – turėjau galimybę kautis dėl titulo, kovoti su pretendentais į titulą. Bet kažkuriuo metu tiesiog turi priimti kovą prieš varžovą už dešimtuko ribų ir priminti žmonėms, kas yra kas“.

M.Chandleris taip pat pabrėžė, kad nieko blogo negalvoja apie P.Pimblettą ir nenori jo nuvertinti prieš kovą, tačiau pripažįsta, kad ši dvikova jam yra svarbi.

„Ar rizikuoju kovodamas su vaikinu už dešimtuko ribų? Taip. Ar geriau būtų kovoti su elitu? Žinoma. Bet aš turėjau tokių galimybių, o dabar tai mano šansas parodyti savo lygį lengvojo svorio kategorijoje“, – sakė M.Chandleris. „Kažkas turėjo sumokėti už mano patirtą skausmą lapkritį. Kažkas turėjo už tai atsakyti. Deja, tai teks P.Pimblettui. Bet kažkam reikia pajusti mano įtūžį – tiek savo veidu, tiek kūnu, tiek siela. Ir viskas įvyks balandžio 12 dieną“.

Po pralaimėjimo Ch.Oliveirai, M.Chandleris jau buvo susitaikęs su mintimi, kad jo kelias į titulą gali būti baigtas. Tačiau laikui bėgant suprato, kad UFC viskas keičiasi labai greitai.

„Būtent taip šis sportas ir veikia“, – sakė M.Chandleris. „Puikus to pavyzdys – Dustinas Poirier. Jis įveikė Benoitą Saint Denisą, kurio daug kas dar nebuvo girdėję. Bet jis išėjo ir įveikė jį įspūdingai, o tada staiga – jis titulinėje kovoje.

Tai nutiko net ir man pačiam. UFC man nereikėjo gauti titulinės kovos antoje savo UFC dvikovoje, bet D.Poirier atsisakė titulinės kovos, nes planavo trečią kovą su Conoru McGregoru. Jis atsisakė kovoti dėl titulo, todėl aš – kaip aukščiausiai reitinguotas vyrukas – gavau tą šansą. Taip jau veikia šis sportas“.