M.Kuzminskas apie pabaigą rinktinėje: „Norėjau pabaigti karjerą dar kažką duodamas aikštėje, o ne tada, kai jau išneša“
Mindaugo Kuzminsko atsisveikinimas | Eriko Ovčarenko / BNS foto nuotr.
Lietuvos rinktinė (5-1) pergalingai užbaigė Europos čempionato atrankos kovas ir kartu paskutines Mindaugo Kuzminsko rungtynes nacionalinėje komandoje.
Rimo Kurtinaičio auklėtiniai namuose 82:75 (28:19, 32:24, 7:21, 15:11) atlaikė Estijos (4-2) krepšininkų bandymus sugrįžti ir įveikė varžovus.
Po rungtynių pagerbtas M.Kuzminskas vėliau spaudos konferencijoje papasakojo įsimintiniausius epizodus Lietuvos rinktinėje ir davė patarimą jauniems žaidėjams.
– Ar po šio vakaro sprendimas šiek tiek sudrebėjo? Galbūt dar per anksti? O galbūt treneris ar federacija bando perkalbėti, siūlo palaukti dar pusmetį?
– Žinot, kas būna komandoje, tegu lieka komandoje. Su treneriu kalbėjom, su federacija taip pat, bet čia smulkios detalės. Visą laiką, kai važiuodavau į rinktinę, man nebuvo jokių klausimų – važiuoti ar ne. Ir dabar, kai priėmiau šį sprendimą, tai nebuvo vienos ar dviejų dienų klausimas. Dabar, aišku, atrodo jautri akimirka – ir man, ir žiūrovams. Bet viso labo tai truks kelias dienas, ateis nauji žaidėjai, pasikeis viskas. Aš pats pradėjau rinktinę su 1979 m. kartos broliais, o baigiau su 2001-ųjų Rubštavičiumi. Tų žaidėjų, kurie atrodė nepakeičiami, išėjo daug, bet ateina nauji ir viskas tęsiasi – toks jau tas gyvenimas.
– Ką tik pats paminėjai, kad su viena karta atėjai, su kita išeini. Ar yra dideli pokyčiai tarp tų kartų? Bendravime, rūbinėje, požiūryje į darbą?
– Yra, yra. Negaliu sakyti, kurie geresni, kurie blogesni. Manau, kad anksčiau buvo kitokie charakteriai, galbūt tokia savotiška rūbinės subkultūra. Bet tie charakteriai padėdavo laimėti. Dabar nauja karta – šiek tiek draugiškesnė ir tai matosi net iš bendravimo su jumis. Bet kartais aikštelėje trūksta to nachališkumo. Jei būtų įmanoma rasti aukso vidurį – būtų idealu.
– Nebuvo kokių nors ašarų prieš rungtynes?
– Esu jautresnis žmogus. Kai per ekraną kartojo mano atsisveikinimo kalbą, tikrai buvo sunku. Bet po rungtynių apsiverkti nėra gėda – viskas gerai, gražus etapas baigtas. O prieš rungtynes stengiausi apie tai negalvoti, mėčiau mintis kur tik įmanoma, kad tik nesusijaudinčiau.
– Pažvelgęs retrospektyviai, kaip manai, kur pats pasikeitei per tuos metus rinktinėje? Kaip asmenybė, kaip žmogus, kaip žaidėjas?
– Labai daug. Prisimenu pirmąją savo stovyklą – tada buvo madinga, kad visi atvažiuoja su įspūdingais automobiliais, ir žurnalistai fotografuoja. O mane, kadangi neturėjau mašinos, vežė mama su sena „Toyota Corolla Verso“. Tada man buvo gėda – paprašiau, kad mane išleistų šone ir likusį kelią ėjau su lagaminu. Dabar, jei būtų tokia situacija, norėčiau, kad mama mane atvežtų prie paradinių durų. Taigi pasikeitė tai, kad išdrąsėjau, išlaisvėjau.
– Visa tavo karjera ragino būti „blogesniam“, nes aikštėje buvai per geras. Ar pavyko tapti blogesniu?
– Nepavyko. Koks esu, toks esu. Kiekvienas turi savo pliusų ir minusų. Manau, ne kiekvienas gali tapti geru krepšininku, bet kiekvienas gali būti geru žmogumi – ir nuo to viskas prasideda. Labai smagu, kad paskelbus apie karjeros pabaigą gavau daug gražių žinučių, kuriose žmonės dėkojo būtent už žmogiškumą. Man tai svarbiau už profesinius dalykus.
– Minėjai, kad sprendimas brendo ilgai. Kada galutinai jį priėmei?
– Mano svajonė buvo patekti į antrąją olimpiadą, galbūt kažką laimėti – tai būtų buvusi vyšnia ant torto. Nepavyko. Po to pralaimėjimo nesinorėjo baigti tokioje atmosferoje. Ačiū treneriui, kad pakvietė į atrankos langus – sužaidėm, laimėjom, patekome į čempionatą. Bet vis tiek norėjau pabaigti karjerą dar kažką duodamas aikštėje, o ne tada, kai jau išneša.
– 2015-ieji. Mindaugui Kuzminskui ant kaklo kabinamas Europos čempionato sidabro medalis. Jei galėtum, ką pasakytum tam jaunam krepšininkui?
– Pasakyčiau, kad tai bus paskutinis jo medalis. Ir pats tuo nebūčiau patikėjęs. Kai atvažiavau į rinktinę, iškart patekau tarp 13 geriausių, tada buvo sidabras, tada 2014 m. per plauką nuo medalio… Atrodė, kad tai normalu, kad viskas taip ir tęsis. O dabar – 10 metų be medalių. Todėl ir sakau visiems komandos draugams: važiuokit į rinktinę, jei kviečia. Laisvos vasaros dar ateis. O tas jausmas, kai laimi, yra neįtikėtinas.
– Tavo ilgametis komandos draugas Mantas Kalnietis šiandien su tavo marškinėliais, 19 numeriu. Kokį jausmą sukėlė pamatyti Mantą?
– Nuoširdžiai nustebino. Aš nežinau, iš kur jis tą maikutę gavo. Tai faina labai. Mes su Mantu turėjom labai gerų momentų – tuos pačius du medalius, buvo ir pralaimėjimų, ir visa kita. Krepšinyje sutinki turbūt tūkstančius žmonių per karjerą, bet tik vienetai, labai maži vienetai, lieka tavo draugais. Tai galiu pasidžiaugti, kad būtent krepšinis man davė tokių draugų kaip Mantas.
– Kai išeina vienas žaidėjas, atsiveria vieta kitam. Ką matytum tu asmeniškai žengiant į trečio ar ketvirto numerio poziciją?
– Ne, čia žinot, neišsiplėsiu, ne mano darbas. Trenerio klauskit. Visų pirma, dabar manau, kad yra teisingas trenerių požiūris – turi važiuoti tas, kas nori. Kai atvažiuos tie, kas nori, reikės žiūrėti, kas tuo metu geriausia. Viskas paprasta kaip du kart du. Aš nemanau, kad kažkokios pavardės ar kažkas kitas turėtų lemti. Važiuoja tas, kas tuo metu geriausioj formoj.
– Rinktinė netenka ne tik puikaus puolėjo, bet ir etatinio laimėtojo metimų iš vidurio aikštės. Kas dabar perims šitą vaidmenį iš tavęs?
– Dabar kol kas Kristupas Žemaitis perėmė. Paskutinę stovyklą – vien minusas buvo. Sakau, nei rungtynėse dar pataikau, nei nuo vidurio. Išsibarstęs toks buvau.
– O kalbant šiek tiek rimčiau – klube vis dar renki puikią statistiką, žaidi aukštame lygyje. Kokios mintys apie karjerą klube? Ar yra minčių irgi apie karjeros pabaigą?
– Trumpai pasakysiu – nėra. Neišsiplečiant, nėra.
– Ar yra dar noras Lietuvoje sužaisti?
– Dažnai norai prasilenkia su realybe.
– Jonas Mačiulis sakė, kad bandė jus atkalbėti.
– Mantas man parašė: „Šaunuolis, teisingas sprendimas.“ O Jonas paskambino ir sako: „Tu gal durnas? Ruoškis vasarai“. Buvo dvi barikadų pusės. (juokiasi) Su Jonu mano buvo krikštas. Mes toje pozicijoje, jo alkūnes aš žinau geriausiai. Savotiškai užgrūdino.
– Kam būtum labiausiai dėkingas per šitą laikotarpį rinktinėje, per tuos 12–13 metų?
– Oi, labai sunkus klausimas, žinokit. Nenoriu aš kažko įvardint, kad kažko neižeisčiau. Todėl tiek savo kalboje, tiek bendrai ir apie trenerius sakiau, ir apie žaidėjus, nes, neduok Dieve, kažką pamirši, kažkas įsižeis.
– Kaip ir sakei, Mindaugai, pasikeitė kartos per tavo visą laiką rinktinėje. Dabar ateina naujoji karta. Su kokiomis mintimis, su kokiais lūkesčiais palieki rinktinę?
– Su geromis. Aš manau, kad pakanka ir talento, ir charakterio tiems, kurie ateina pas mus. Čia galima tuos žaidėjus vardinti – kai kurie užaugę mūsų sistemose, kiti ne. Ir čia mes kalbam apie charakterį, bet čia nėra vien tik Lietuvos dalykas, čia apskritai turbūt visos Europos tendencija. Daugiau reikia žiūrėti į krepšinio dalykus – ko mums trūksta, ko jau eilę metų trūko. Mažiukų, tokių žaidėjų, kurie gali aštriai žaisti, kurie gali sužaisti. Dabar ateis, tikiuosi, Kasparas Jakučionis, Rokas Jokubaitis yra puikioj formoje. Tai, žinot, kai pagalvoju apie savo tuos visus metus, tai tarkim, čempionatas 2017-aisiais, taip pat ir 2022-aisiais – žaidėm puikų krepšinį. Kur, atrodo, su ispanais, neseniai žiūrėjau pakartojimą, turėjom laimėti. Ispanai tapo čempionais. Čempionatai yra tuo ir žavūs, ir skaudūs, kad vienas mačas, vienas metimas gali labai daug nulemti. Reikia būtent tinkamu laiku įgyti tinkamą formą.
– Paskutinį kartą prie televizoriaus ekranų rinktinę palaikei 2012-aisiais, dabar 2025-ieji. Koks dabar yra Mindaugas Kuzminskas kaip sirgalius ir ar atsimeni tuos du metus prie televizoriaus?
– Prisimenu, prisimenu, aš labai daug prisimenu. Žinot, sportininkų šeima, krepšinio šeima, tai mes visą laiką žiūrėdavom. Ir atsimenu, kuomet didesnės pergalės, turbūt paveldėjau iš tėvų jautrumą – verkdavo tėvai iš to džiaugsmo. Koks aš būsiu sirgalius? Labai tikiuosi, kad pozityvus. Ir labai tikiuosi, kad kai skambinsit man ir prašysit komentuoti rinktinės žaidimą, suprasit, kad aš komentuosiu teigiamai.
– Daug prisimini, o ar yra ką norėtum pamiršti?
– Jo... Žinokit, pamiršti turbūt norėčiau daugiau nei atsiminti. Bet tos situacijos, kurias atsimeni, emocine prasme visiškai užgožia. Tai, pavyzdžiui, man turbūt skaudžiausias karjeros pralaimėjimas – 2014 m. kova dėl bronzos. Tai jį labiausiai turbūt norėtųsi užmiršti.
– Tai ką dabar veiksi vasarą? Liūdna bus, nuobodu?
– Na jau rasiu ką veikti. Atvažiuosiu pažiūrėti, kaip rinktinė žaidžia.
– Gal dar pabaigai, aš turbūt visų žurnalistų vardu norėčiau padėkoti už tavo profesionalumą ir, man atrodo, pagarbą mūsų profesijai net pačiais sunkiausiais momentais.
– Ačiū, ačiū labai. Man daug kas iš jūsų parašė labai fainas žinutes, būtent dėkojo už tą bendravimą, ypač po pralaimėjimų. Aš suprantu, kad taip, krepšinis yra kontraktai, pinigai, bet galų gale žaidžiam dėl žmonių. Jūs esat tas tiltas su žmonėmis ir net neabejoju, kad mes sėdim toje pačioje valtyje. Todėl visą laiką reikia priimti ir kritiką, ir pagyrimus iš jūsų. Ir pats norėjau būti žurnalistu, norėjau studijuoti, šiek tiek esu ir interviu ėmęs, bet kadangi buvau labai pradedantis, tie interviu dažniausiai būdavo iš brolio, kuris tuo metu žaidė. Tai dėl to suprantu jūsų sunkų darbą ir, kaip ir sakiau, ačiū už palaikymą, ačiū už pelnytą kritiką. Ir tikiuosi, kad šviesesnės dienos ateis, ir bus daugiau už ką girti nei peikti.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
