R.Krilavičius – apie atimtą tašką, laimę būti ringe ir nesuprastą D.Dirkstį: „Aš nesuprantu, mes pykstamės su juo ar ne? Kokia mūsų stadija?“
Dominykas Dirkstys – Raimondas Krilavičius | Eriko Ovčarenko / BNS foto nuotr.
Šeštadienį Kauno „Žalgirio“ arenoje vyko „UTMA 11“ kovinio sporto turnyras, kurį gyvai stebėjo apie 10 tūkst. sirgalių ir nenusivylė, kadangi išvydo net 12 įspūdingų kovų, iš kurių 7 baigėsi nokautais arba techniniais nokautais.
Viena laukiamiausių vakaro kovų vyko tarp UTMA „pound-for-pound“ reitingo viršūnėje esančio Dominyko Dirksčio (7-2 UTMA) ir kikbokse save tik atrandančio Raimondo Krilavičiaus (2-1 UTMA).
Nors kova vyko itin atkakliai ir gana lygiai, tačiau trečiajame raunde iš R.Krilavičiaus buvo atimtas taškas ir galiausiai jis pralaimėjo dvejuose raunduose iš trijų.
Po turnyro vykusioje spaudos konferencijoje R.Krilavičius buvo geros nuotaikos ir teigė, jog apie kovos rezultatą negalvojo nei ringe, nei dabar. Jis taip pat kalbėjo apie galimą papildomą raundą, atimtą tašką ir nesuprantamą Dominyką.
– Raimondai, tavo veidą puošia šypsena. Ar jautiesi kaip nugalėtojas? Matėme tavo nuotrauką su diržais, kuriuos pasiskolinai iš Vito Karoso.
– Jaučiuosi kaip gerai praleidęs laiką. Nebuvo mano tikslas... Aš nežinau, kas atsitiko. Kovodamas su olandu supratau, kad man patinka, man patinka tiesiog dūkti tam ringe. Ir šiandien daug žmonių priėjo, klausė, kaip jaučiuosi, bet man nebuvo įdomu, kas laimės tą kovą. Man pradėjo labai patikti būti ringe, daryti, ką darau, išsidirbinėti kartais. Aišku, aš galbūt mažiau šou elementų padarau spaudos konferencijose, bet kovos metu man patinka kažką tai papokštauti.
– Tai kaip jautiesi dabar – „well done“, „medium“ ar „rear“?
– (Juokiasi, – aut. past. )Jūs man pasakykit, ar aš atrodžiau ten kaip labai stiprus autsaideris? Nematau taip. Sunkiausia buvo kova su Dominyko ūgiu. Blemba, labai nefaina, labai nepatiko atakuoti tikslingai, negalėjau. Bet labai patiko kovoti.
– Ką galvoji apie teisėjų sprendimą? Kaip jauteisi tuose raunduose – pirmame, antrame, trečiame? Ar galvojai, kad laimėjai bent du iš jų?
– Keista turbūt taip sakyti, keista žmonėms girdėti, bet visiškai negalvojau. Dar Dominykas manęs klausė: „Kaip manai, kodėl taip ilgai, kas dar vyksta?“ O man taip... „dalampački“ buvo. Man buvo žiauriai smagu, dar kartą pasikartosiu. Tai neapsikraunu, žinokit. Man keista, kad tokį jausmą jaučiu, bet tiesiog esu patenkintas savo pasirodymu.
– Arnoldo Misiūno kovoje su „Rimkenzo“ matėme papildomą raundą. Čia teoriškai turbūt buvo įmanoma kažkas panašaus, kadangi tavo trečiajame raunde buvo tas taškas. Ar turėjai mintį, kad kova galbūt dar nesibaigė?
– Jo, galvojau.. Nes ilgai ten kvaršinomės. Galvoju, „ką dabar?“. Bet Dominykas... Dar man smagu vienas dalykas – aš jam akį pamušiau, o pats sveikas sėdžiu. Tai dėl papildomo raundo – iš tikrųjų jau pradėjau kurti planą, ką toliau pokštausiu ir kokias išdaigas darysiu, kaip labai spausiu Dominyką ir bandysiu jį nuvarginti. Bet davė, ką davė – buvo visiems smagu, faina.
– Kaip paaiškintum tą atimtą tašką? Kas ten įvyko?
– Aš iš tikrųjų truputį piktas pasidariau, nes Dominykas, kadangi aukštas... Aš nežinau, galiu jį kaltinti ar nekaltinti, bet jis man pradėjo mušti visiškai į pakaušį. O turbūt visi žinom, kas būna sportininkams, jeigu smūgiuoji į pakaušį ir kokios gali būti pasekmės. Tai tiesiog, norėdamas išvengti visų šitų dalykų... Nebuvau patenkintas tokiais dalykais ir tiek. Tai truputį ir pradėjau to purvino žaidimo duoti, nes, sakau, labai vertinu savo sveikatą, noriu kuo ilgiau kovoti. O kai prasideda smūgiai tiesiai į pakaušį ir teisėjai nereaguoja – nors faktas, kad turėtų duoti pastabas – tai šitoj vietoj buvau, sakykim, piktas.
– O kaip dėl Dominyko išėjimo? Jis turbūt pamušė rekordą su savo ilgiu. Kiek tas laukimas veikė tave? Ar atsibodo laukti?
– O jums atrodo, kad mane veikia kažkas? Dominyko psichologiniai žaidimai? Žiauriai gerai jaučiausi ir dabar gerai jaučiuosi, ir vakar gerai jaučiausi, ir tam ringe iš tikrųjų buvo pliusas. Kadangi Dominykas taip ilgai ėjo, aš pasivaikščiojau po ringą – bam, bam – ir tipo savas patapau. Tai čia reikia mokėti prisitaikyti prie tokių dalykų ir viskas, išnaudoti visus tuos faktorius savo naudai. Tai aš tą ir padariau. Ir tos šviesos... Būna, kartais išeini kovoti, lempos pradeda blizgėti, ir toksai – blemba, viskas per greitai prasideda. O čia jis man davė gerą pusvalandį su kolegom pakalbėti, su teisėjais pakalbėti, pasisveikinti su žmonėmis. Žodžiu, nematau tame problemos. Dėl traumingumo.. Jo, gal tas pasyvus išėjimas nėra fainas dalykas, nes gali atšalti ir traumą gauti. Bet iš kitos pusės – tu susigyveni su ringu. Aš jau net salto norėjau padaryti, bet galvoju – dar per anksti.
– R.Krilavičius ir kikboksas – kiek jau susidraugavot? Vis dėlto po traumų išsigydymo vėl MMA?
– Ne, tai... Lietuvos rinka nėra mano pagrindinis tikslas. Noriu save išbandyti visur. Bet nežinau, aš manau, kad galiu kovoti visur. Iš tikrųjų, nežinau, žmonės gal gali pasakyti kitaip, bet aš manau, kad galiu kovoti visur ir nebijau bet kokio kikboksininko UTMA. Jei dar savo svorio kategorijoje – kodėl gi ne? Liečiant tą ketvertuką, stoviu aš su Henriku (Vikšraičiu, – aut. past.), stoviu aš su Raimundu (Avlasevičiumi , – aut. past.)... Blemba, tikrai nesijaučiu, kad mane kažkas muša. Turiu savo kažkokias „koronkes“, esu šleivas, kreivas, bet jeigu užmoju geriau, biškį tai skamba galvos.
– Vertinant visos šios kovos bendrą paveikslą – ankstesnius konfliktus, spaudos konferencijas, visą ažiotažą – kas tau buvo sunkiausia? Kokį barjerą teko perlipti?
– Aš niekad nesuprantu Dominyko, čia gal yra man sunkiausia. Aš nesuprantu, mes pykstamės su juo ar ne? Kokia mūsų stadija? Aš šito nesuprantu. Nežinau, ką sutikus daryti su juo – ar daryti metimą, ar kaip man tokioj situacijoje laviruoti? Tai šitas dalykas man netrukdė, kovai viskas buvo gerai, tikrai nesakysiu, kad čia kažkas buvo negerai, kad man tai trukdė, bet man nesvarbu. Esmė, kad aš gerai jaučiausi, dabar gerai jaučiuosi. O tas su Dominyku – nežinau. Kartais man atrodo, kad jis normalus žmogus, kartais atrodo, kad jis visiškas idiotas. Aš tai norėčiau, kad jis mums parodytų daugiau pagarbos ir mes automatiškai atsakytume tuo pačiu. Ir manau, kad kažkas gražaus iš to galėtų gautis. Čia tik reikia komunikuoti. Jeigu žmonės nesikalba, o per aplinkui bando įkąsti vienas kitam, tai... Jo, šou galim daryti, tikrai. Bet pasižiūrėkim – bent jau mūsų dalyje, pagrindinėje dalyje, viskas buvo solidu. Neperžengėm ribų, viens kito kažkaip neįžeidinėjom, tai viskas, man atrodo yra gerai. Tik reikia komunikuoti, reikia nusilenkti. Dabar iš tikrųjų nekalbėsiu vardais, bet kai kurie žmonės, kurie atėjo į UTMA, neša visišką purvą. Tai aš nežinau, ar mums to reikia. Nes jaunimas į mus žiūri, labai greitai pasiima pavyzdžius. Ir, pavyzdžiui, kai „velnias“ bus turbūt kas antras linksniuojamas mokyklose... Aš nežinau, ar mums to reikia. O šiaip viską galima užkurti ir iš humoro prizmės. Su Viktoriu kalbėjau – viską galim užkurti ir tai gali būti smagu ir įdomu visiems.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
