A.Burkšas apie jubiliejų švenčiančią buriuotojų bendruomenę: „Mes amžinai alkani jūros ir vėjo“
Arūnas Burkšas (Andriaus Pelakausko nuotr.) | Organizatorių nuotr.
Kuo buriavimas skiriasi nuo futbolo, kodėl ši sporto šaka užaugina gerus žmones, kiek giliai siekia buriavimo šaknys Lietuvoje bei ar alkis jūrai padės iškovoti olimpinių medalių bei plaukti aplink pasaulį? Apie visa tai – šiltas ir atviras pokalbis su 90-metį švenčiančios Lietuvos buriuotojų sąjungos nariu, nusipelniusiu Lietuvos buriuotoju, Arūnu Burkšu.
- Šiemet Lietuvos buriuotojų sąjunga (LBS) švenčia 90-metį. Ką, jūsų nuomone, tokia sukaktis reiškia pačiai sąjungai kaip visuomeninei organizacijai ir buriuotojų bendruomenei?
- Manau, įvertinant visą mūsų istorinį kontekstą, tai yra didelė ir svarbi data. Juk buriavimas – ne futbolas, kur tarp dviejų medžių jau gali pasidaryti vartus ir sportuoti. Mūsų sportui reikia gerokai daugiau – reikia visos jachtos, reikia burių. O visa tai pasigaminti jau ne taip paprasta. O ir istorija mums nebuvo labai palanki. Klaipėdos kraštas ir uostas Lietuvai atiteko tik 1923 metais, sąjunga įsikūrė laikinu taikos metu, 1935 metais – ji apvienijo tuo metu jau buriavusius žmones. Tačiau labai greitai, mus pasiekus II Pasaulinio karo įvykiams, daugybė laivų buvo paskandinti, sunaikinti, organizuoti šį sportą tapo dar sudėtingiau. Sovietmečiu jachtų buvo, bet tai nebuvo „nuosavi“ laivai – privačios nuosavybės nebuvo, jachtos buvo gamyklų, sporto komitetų. Po 1990 Nepriklausomybės atkūrimo vyko blokada, privatizacija, daug laivų pradingo, kai kurie buvo apleisti. Pajūrio mes visada turėjome nedaug, o sovietmečiu į jūrą ir išplaukti sunkiai galėjome. Kitaip tariant, mūsų istorinis kontekstas nebuvo palankus buriavimui. Bet, nepaisant to, mes turime jau 90 metų!
Dar daugiau, 1935 metai buvo mūsų sąjungos gimimas, bet tai nėra pati Lietuvos buriuotojų ir buriavimo pradžia. Aš turiu 1911-1912 metų atvirukus, nuotraukas, kuriose matosi, kaip Klaipėdoje, Kuršių mariose, buriuojama, vyksta regatos. Žinom, ir kad kituose miestuose buvo buriavimo dar iki 1935 metų. Tad tas 90 metų fiksuoja tam tikrą atkarpą nuo kurios startavo organizacija, bet pačios Lietuvos buriavimo šaknys yra dar gilesnės.
- Ką ši sukaktis reiškia jums asmeniškai, kokias emocijas kelia?
- Žinok, skaičiai man yra gyvenime svarbūs, ir aš skaičiuoju bei matau, kad, kai aš gimiau, LBS buvo dar tik trisdešimt metų. Jai buvo mažiau nei dabar atkurtai Lietuvai. Vadinasi, aš didžiąją dalį LBS gyvenimo mačiau, netgi du trečdalius!
- Ne tik matėt, bet buriuojate nuo vaikystės, tiek sportiniame, tiek jūriniame buriavime, taip pat esate aktyvus LBS narys. Kaip vertinate, kur link judame kaip bendruomenė? Kiek užaugome ir augame?
- Jei kalbėtume apie kruizinį buriavimą, tai matom, kad gali užtekti ir labai nedaug, kad susidėliotume planą ir plauktume aplink pasaulį. Prieš beveik porą dešimtmečių Andrius Varnas pats jachtą pasistatė, pasiėmė dukrą, žentą ir pasaulį apiplaukė. Dabar Juškevičių šeimyna su vaiku plaukia. Mes supratome, kad tam nereikia nei ypatingai didelių finansų, o galima turėti ypatingų įspūdžių, užtenka, ryžto, noro ir meilės jūrai. Tokie žmonės yra pavyzdys, kaip galima mėgautis buriavimu.
O jei kalbėtume apie sportą – jau kita kalba. Čia reikia ne tik didelių pinigų, talento, bet ir labai daug sunkaus darbo. Buriavimas ne tokia sporto šaka, kur vieną kartą iššovei, pataikei į taikinį ir būsi olimpiniu čempionu visą gyvenimą. Procesas čia ilgas ir sunkus, o sąlygos pas mus nėra pačios palankiausios. Net ir dabar, vasarį, kokioj Ispanijoj, Italijoj jau vyksta treniruotės ir varžybos, o pas mus – ledas. Geriausiu atveju su ledrogėm pasivažinėsi, bet ant vandens nepaburiuosi, nepasitreniruosi. Mūsų sezonas trumpas. Be to, mūsų nedaug – didesnėj tautoj galbūt ir tų talentų daugiau pasitaiko. Tai daugiausiai mes, žinoma, labiau verdam savo sultyse. Tačiau kartais ir tokiomis sąlygomis rezultatų parodom. Turim olimpinį sidabrą, turim keletą pasaulio čempionatų medalių, kreiseriniam buriavime irgi turime neblogų pasiekimų. Turim net dvi lenktynines vandenynų jachtas – „Ambersail“ ir „Ambersail 2“. Su pirmuoju „Ambersail“ irgi išskirtinių rezultatų turėjom. Po 2008-2009 metų „Tūkstanmečio Odisėjos“ visi dar išalkę buvom – iššūkių, rezultatų. Plaukėm į visas regatas, nuo Baltijos iki Australijos pakrančių. Tad negaliu sakyt – net ir man per tą 90-metį yra tekę labai įdomių dalykų išgyventi.
- O gal tas alkis, kurį minite, ir yra tas dalykas, kuris leidžia net ir nepaisant tų nepalankių aplinkybių siekti rezultatų? Gal tai – mūsų stiprybė, o ne stoka ir trūkumas?
- Aš manau, kad taip. Konferencijos apie jūrinį potencialą metu, kuri vyko Klaipėdoj, kažkas sakė, kad nepaisant mūsų norų, mes vis tiek labiau esame žemdirbių mentaliteto tauta, jūra nuo mūsų toliau, nei žemė. Kita vertus, neretai tie, kurie gyvena Lietuvos glūdumoj, tikrai toli nuo jūros, tos jūros ištroškę ir išalkę dar labiau nei tie, kurie gyvena šalia jos. Kad ir tas pats Rožinskas, pirmas lietuvių buriuotojas perplaukęs Atlanto vandenyną, buvo kilęs iš Šiaurės Lietuvos. Tokie žmonės atvažiuoja prie jūros, ją pamilsta ir nebegali be jos. Šiandien irgi matome, kad tiek Vilnius, tiek Kaunas turi didelį buriuotojišką potencialą ir labai stiprių buriuotojų. Čia, kaip sako, – arti bažnyčia, toli Dievas. Kai jūra arti, tai, atrodo, kad ją ir taip turi. Užtat, kai kasdien pro langą jos nematai, tai labiau jos trokšti ir alksti.
- Jūsų veiksmai išduoda, kad jums svarbi buriuotojiška istorinė atmintis – esate organizavęs ir įgyvendinęs ne vieno atminimo knechto pastatymą Klaipėdoje bei Nidoje, įsteigėte B. Rožinsko medalio apdovanojimą už okeaninius pasiekimus. Kodėl jums tai atrodo svarbu ir prasminga?
- Man atrodo, ta jūrinė atmintis pati mane susirado. Mes savo laiku Klaipėdoje kūrėme „Concordia 1826“ Rotary klubą ir, kadangi esam prie jūros, nusprendėme apsiimti globoti jūrinę kryptį. Mūsų pastangomis ties Danės upės buriuotojų krantine atsirado kryprodė, paaiškinanti, kas yra tie krantinėje sustatyti knechtai, kam jie skirti, kokia jų svarba. Vėliau toje krantinėje su mano pagalba ir mano pastangomis atsirado dar ne vienas knechtas – aš buvau „Ambersail“ knechto „krikštatėvis“, prižiūrėjau ir globojau jo pastatymą, tada knechtas Broniui Rožinskui, pirmajam lietuviui apiplaukusiam Atlantą, ir „Laisvei“, kaip pirmajai jachtai apiplaukusiai Horno kyšulį.
Tiesą sakant, aš pats pirmą kartą sužinojau, kas buvo Bronius Rožinskas tik tada, kai į mane kreipėsi Gediminas Pilaitis su prašymu padėti išleisti knygą apie jį – Čaikovskio „Svajonių paukštė“. Tik tada sužinojau, kas jis buvo, ką darė, kaip prisidėjo prie buriavimo. Pakeliui su ta knyga atsirado ir Broniaus Rožinsko duktė Nijolė Rožinskaitė, kuri jau kone dešimt metų siekė knechtą pastatyti tėvo garbei, bet nesėkmingai. Tie dalykai mane patys susirado.
Gal ir dėl to, kad aš, būdamas politikoje, išmanau, kaip veikia biurokratija, žinau trumpesnius kelius, išmanau procedūras. Aišku, tai nereiškia, kad tos idėjos lengvai įsigyvendina. Vien dėl kryprodės mes kokius du su puse metų su projektu vaikščiojom, įrodinėjom, buvo pakeisti du ar trys architektai. Kaskart imantis idėjos reikėjo įdirbio, atkasti istorinių detalių, žinių. Tačiau visa tai verta, juk tai – mūsų pačių istorija, mes patys.
- Neseniai aukcione įsigijote ir senas buriuotojiškas nuotraukas, darytas Lietuvoje. Kuo jos patraukė jūsų dėmesį? Ką jos atskleidžia apie buriavimo istoriją Lietuvoje?
- Man jas parodė bičiulis žurnalistas Denisas Nikitenka. Tose nuotraukose – jachtos, regatos akimirkos iš 1911-1912 metų Baltijoje, Kuršių mariose. Taigi – dar net prieš atsikuriant Lietuvos valstybei 1918 metų vasario 16. Ir čia aš prisiminiau vieną įdomią detalę. Kai mes „Tūkstantmečio Odisėjos“ metu su jachta „Ambersail“ nuplaukėm į Berisso Argentinoje, ten mus pasitiko Argentinos lietuvių „Nemuno“ draugija. 2008 metais atkurtai Lietuvai buvo 90 metų. „Nemuno“ draugijai – 100 metų. Įsivaizduoji? Lietuvių bendruomenė švenčia 100 metų, nors net pati Lietuva – tik 90. Kas anksčiau – višta ar kiaušinis? Vadinasi, dar iki Lietuvos, kaip valstybės, jau buvo Lietuva kaip žmonės. Tai tas pats ir su buriavimu bei tomis nuotraukom – dar iki Lietuvos buriuotojų sąjungos buvo Lietuvos buriavimas ir buriuotojai. Tad realiai galbūt galėtume švęsti ir dar didesnį jubiliejų.
- LBS devizas skelbia „Tradicijos. Garbė. Meistriškumas“. Dvi paskutinės vertybės tiesiogiai susijusios su buriavimo sportu, jo išmanymu ir pergalėmis. Tačiau pirmoji – tradicijos – nurodo į kažką žymiai platesnio ir bendresnio nei sportas, į tam tikrą istorinį, kultūrinį, etinį lygmenį. Kaip manote, kodėl tradicijos atsidūrė tarp svarbiausių buriuotojiškų vertybių? Kokios čia tradicijos turimos mintyje?
- Pasaulyje vos kelios karališkomis pripažintos sporto šakos – tarp jų golfas, žirgai ir buriavimas. Ir nors karališko jachtklubo mes neturime, bet atitinkama istorija ir kultūra yra šio sporto neatsiejama dalis. Jei pažiūrėtume, net ir visai nesenose, dar LBS aušros nuotraukose, galėtume rasti buriuotojus su atitinkama apranga – baltomis kelnėmis, kepurėlėmis. Buriuotojai turi savo etikos kodeksą, tam tikrą etiketą, tam tikrus elgesio modelius, ritualus, kurių didelės dalies laikomosi iki šiol. Tarkim, jei stovi kokiam pasaulio uoste, niekas pas tave neužlips nepasiprašęs, nepaklausęs, ar gali, nenusiavęs batų. Arba ritualas, kai kapitonas prieš bet kokį startą pakalba su Neptūnu, padėkoja jam, per pavėjinį bortą nupila tauraus gėrimo. Tokios tradicijos kuria tam tikrą papildomą vertę pačiai bendruomenei, daro ją ne tik sportine bendruomene, bet kažkuo daugiau. Tikiu, kad ir tie, kurie kūrė LBS, darė tą svajodami apie ateitį ir tikėdamiesi, kad daugelis dalykų, ką jie perduoda, diegia – išliks.
- Kalbant apie ateitį, kokią ją matote Lietuvos buriavimui? Kokia būtų jūsų vizija, palinkėjimas ar lūkesčiai?
- Šiandienos kontekste tai aš, žinoma, visų pirma kasdien meldžiuosi už taiką. Ir suprantu, šitas kontekstas mums neišvengiamai daro ir darys įtaką – gynyba šiuo metu yra pagrindinis prioritetas, tad neišvengiamai sportui ar kitiems dalykams rėmimas bus mažesnis. Kita vertus, pasaulyje ir šiaip tokias veiklas visų pirma finansuoja privatūs šaltiniai.
Kalbant apie olimpinį buriavimą, tai tikriausiai visi matome, kad labai daug palankių aplinkybių turi sukristi, kad turėtume tikrai rimtus rezultatus ir galbūt kokią nors didesnę pakilimo bangą buriavime. Olimpiniu lygiu pas mus buriuojama tik dvejom klasėm – ILCA ir IQFOIL burlentėmis. Jaunųjų „Optimist“ rezultatai kol kas ne patys stipriausi. Mūsų viltis yra Erikas Scheidt – jo rezultatai stabiliai puikūs. Tik ar jis ir toliau buriuos su Lietuvos vėliava – nežinia. Mums, aišku, to labai reikėtų. Tikrai pridėtų pasitikėjimo savimi ir Lietuva.
Bet kalbant apie visą laivyną – mums dar yra kur augti. Aš pats dešimt metų buvau „Optimist“ jachtų klasės asociacijos prezidentu, rinkom vaikams pinigus, vežėm į varžybas, tikėjom ir tikėjomės. Rezultatų prasme – gal ir nesigavo. Bet kita vertus, aš manau, kad vaikai per buriavimą užauga gerais žmonėmis, įgauna daug gyvenimiškos ir žmogiškos patirties. O tai – jau didelis pasiekimas. Tad perspektyva, manau, nėra bloga – net jei neturėsim olimpinių medalių, burių skaičių jūrose išlaikysime ir turėsime gerų, dorų žmonių.
