Šį savaitgalį į UFC narvą grįžtantis M.Bukauskas: „Man patinka būti kitokiam nei likęs pasaulis“ (1)

  Šių metų liepą pergalę „UFC 304“ turnyre prieš 36-erių metų lenką Marciną Prachnio iškovojęs 30-metis lietuvis Modestas Bukauskas (16-6) į organizacijos narvą sugrįš jau šį savaitgalį, kai Sietle vyksiančiame turnyre susikaus su vos vieną pralaimėjimą per karjerą patyrusiu 34-erių metų brazilu Raffaelu Cerqueira (11-1).

UFC Šlovės muziejaus narys Rashadas Evansas dažnai vartojo frazę „priimk kančią“, o M.Bukauskas gali su tuo susitapatinti.

„Man patinka būti kitokiam nei likęs pasaulis“, – UFC.com sakė M.Bukauskas apie tai, kaip iškart perėjo į kovos režimą, kai gruodžio viduryje buvo patvirtinta jo kova su R.Cerqueira.

Tai reiškė jokių Kalėdų ar Naujųjų metų švenčių – tik darbas ir visiškas susitelkimas į laukiančią užduotį.

„Visi ilsisi, valgo, linksminasi, o aš – jokio alkoholio, stengiuosi vengti nesveiko maisto. Sunkiai treniruojuosi, bet man tai patinka. Keistai skamba, bet aš pripratau prie kančios ir manau, kad tai daro mane geresniu kovotoju“, – sakė M.Bukauskas.

Toks tikslas visuomet buvo svarbiausias. Kuo geresnis tampa 31-erių atletas, tuo didesnė jo galimybė įveikti stipriausius kovotojus svorio kategorijoje iki 205 svarų. Jei jam pavyks tai daryti nuolat, jis kovos dėl čempiono titulo. Tai bet kuriam kovotojui yra jaudinanti perspektyva, tačiau jei M.Bukauskas iš savo dviejų UFC etapų išmoko ką nors svarbaus, tai yra tai, jog reikia švęsti mažas pergales ir nežiūrėti per daug į priekį. Viena iš tų „mažų pergalių“ buvo pasiekta liepos mėnesį Anglijoje prieš M.Prachnio, kai jis pirmą kartą UFC narve atliko skausmingą veiksmą.

„Jaučiausi tikrai daug geriau“, – nusijuokė M.Bukauskas. „Po kovos su Vitoru Petrino (patyrė pralaimėjimą nokautu, – aut. past.) supratau, kad turiu ištaisyti daug dalykų. Tai buvo kova, kurią žinojau, kad galėjau laimėti“.

Tačiau jis to nepadarė – antrajame raunde brazilas jį sustabdė. Tai nutraukė keturių pergalių seriją, įskaitant dvi pergales po jo sugrįžimo į UFC. Visada pozityvus lietuvis turėjo susitaikyti su pralaimėjimu ir ieškoti atsakymų.

„Turėjau daug vidinių demonų, su kuriais reikėjo susidoroti, todėl atsidūriau tamsioje vietoje, tačiau man reikėjo viską išsiaiškinti“, – sakė M.Bukauskas. „Tai buvo kelionė ir augimo proceso dalis“.

Atsitiesdamas po nesėkmės prieš V.Petrino, M.Bukauskas papildė savo treniruotes išvykdamas į UFC kovotojo Tomo Aspinallo stovyklą, kur treniravosi su sunkiasvoriais kovotojais. Tai atsipirko, kai jis Mančesteryje įveikė M.Prachnio. Tai buvo jo pirmoji pergalė skausmingu veiksmu nuo 2018-ųjų ir dar viena svarbi pamoka.

„Net ši kova (su M.Prachnio) buvo dalis mano tobulėjimo proceso“, – sakė M.Bukauskas. „Viduryje antrojo raundo gavau stiprų smūgį į galvą, bet vis tiek sugebėjau atlikti skausmingą veiksmą automatiškai. Taigi, daug iš to pasimokiau“.

Svarbiausia pamoka? Tęsti tai, ką pradėjo daryti treniruočių stovykloje.

„Pradėjau daryti viską teisingai“, – sakė M.Bukauskas. „Nustojau vartoti alkoholį, pradėjau labiau rūpintis atsistatymu. Elgiausi taip, kaip turėtų elgtis čempionas. Manau, kad tai buvo viena iš priežasčių, kodėl laimėjau tą kovą. Perėjau per sunkumus, bet sugebėjau juos įveikti, nes jei nebūčiau to daręs, tas smūgis mane būtų nokautavęs. Bet kadangi buvau susikoncentravęs, treniravausi tinkamai ir turėjau puikią komandą, išlikau stiprus. Tai mane išgelbėjo“.

M.Bukauskas sutinka, kad šis sportas yra beprotiškas ir nors jis tai pripažintų, bet būtent ši nenuspėjamumo savybė daro ją tokia jaudinančia – ypač žiūrovams. Tiems, kurie įžengia į narvą, tai reiškia, kad net jei manai, jog žinai, kaip viskas klostysis, gali nutikti visiškai priešingai.

„Esu buvęs abejose pusėse“, – sakė M.Bukauskas. „Buvo atvejų, kai tikėjau, kad kova vyks vienaip, bet viskas apsivertė aukštyn kojomis. Bet buvo ir tokių, kai ruošiausi pagal tam tikrą scenarijų ir viskas vyko būtent taip, kaip planavau. Keista, bet kova su Tysonu Pedru buvo pavyzdys, kai viskas vyko pagal mano viziją ir pasiruošimą. Tačiau ši kova buvo kitokia – viską pakeitė jo smūgis į mano galvą, nes viskas klostėsi pagal planą... iki tol, kol nustojo klostytis“.

Tačiau M.Bukauskas vis tiek pasiekė pergalę ir ruošdamasis savo išvykai į Sietlą jis vėl treniruojasi su T.Aspinallu ir jo komanda.

„Žinai tuos animacinius filmus, kur didžiuliai šunys visur seilėjasi?“ – nusijuokė M.Bukauskas. „O tada esu aš – mažas Antulis Dafis. Iš tiesų buvome tik aš ir Simeonas Powellas, mano treniruočių partneris, ir mes buvome vieninteliai pussunkio svorio kovotojai. Visi kiti buvo sunkiasvoriai – apie dešimt ar daugiau. Bet tai buvo neįtikėtina. Man tiesiog patinka atmosfera čia ir žmonės, su kuriais treniruojuosi. Buvimas tarp geriausių, pavyzdžiui su T.Aspinallu, man suteikia daug motyvacijos. Be to, šie vyrukai tiki tavimi. Su manimi yra ir mano tėtis, o dabar į komandą įtraukiau ir S.Powellą. Jis mane lydės į Sietlą kaip vienas iš kampo trenerių – dar vienas 198 cm ūgio „monstras“, puikus smūgiuotojas ir kovotojas. Taigi, turiu puikią komandą ir esu labai susijaudinęs dėl šios kovos, nes jei treniruojiesi su geriausiais pasaulyje, tuomet tikrai neatsiliksi ir pats“.

Istorija rodo, kad kai M.Bukauskas kovoja savo geriausiame lygyje, jis tampa problema bet kuriam pussunkio svorio kovotojui. Liko tik vienas dalykas – išlaikyti stabilumą ir įrodyti, kad jis nėra tiesiog dar vienas kovotojas UFC sąraše.

„Tiesiog turiu įrodyti save“, – užbaigė M.Bukauskas.