Visada laimėti norintis E.Stanionis papasakojo ir apie priešingas mintis: „Kai pasidarau taiką su tais scenarijais, manęs niekas nebegąsdina“ išsamus interviu su E.Stanioniu

  WBA pusvidutinio svorio kategorijos čempionas lietuvis Eimantas Stanionis (15-0, 9 nokautai) balandžio 12-ą dieną Atlantik Sityje (Naujojo Džersio valstija, JAV) stos į didžiausią dvikovą Lietuvos bokso istorijoje, kai dėl trijų pasaulio čempiono diržų (WBA, IBF ir „The Ring“) susikaus su dabartiniu IBF čempionu Jaronu „Boots“ Ennisu (33-0, 29 nokautai).

Apie šią kovą visame pasaulyje kalbama kur kas daugiau, nei apie ankstesnes E.Stanionio kovas, o tai pajautė ir pats kovotojas, kuris interviu žurnalistui Mantui Stankevičiui teigė, kad jau prie to priprato ir tai laiko darbo dalimi.

„Labai daug iš tikrųjų“, – apie interviu kiekį pripažino E.Stanionis. „Ir iš užsienio daug duodu interviu. Šeštadieniais, sekmadieniais aš numatęs tokias dienas… Aišku, laiko juosta skiriasi su Amerika, bet būna ir iš Airijos, ir iš Anglijos. Čia tokia darbo dalis, turi visiems duot interviu, papasakot apie kovą, iš kur esi, kaip ruoši, kaip žadi laimėt ir taip toliau“.

E.Stanionis pripažino, kad tai šiek tiek vargina, kadangi dažniausiai klausimai būna tokie patys.

„Iš tikrųjų tai labai atsibosta. Viskas vis tas pats ir tas pats. Ir tiesiog neįdomu. Bet žinai, kad tu turi padaryt. Ir kartais, kaip sakau, gyvenime tu turi daryti tai, ko nenori. Čia kartais taip tiesiog būna“, – sakė E.Stanionis. „Aš iš tikrųjų irgi esu nuotaikos žmogus. Ir aš galiu, tarkim, pirmadienį duot interviu linksmas ir pajuokaut. Antradienį galiu tiesiog atsakinėt „jo“, „ne“. Ir tiesiog tas interviu toks bus apie nieką. Nuo dienos man priklauso, nuo nuotaikos – ar aš noriu, ar ne. Man būna, kad kartais susitariu kažką daryt ir tą dieną visai nenoriu daryt. Bet, kaip ir sakau, turi kartais padaryt to, ko net ir nenori“.

Paprašytas apibūdinti save ir įvardinti tai, kas atvedė link pasaulio čempiono titulo, E.Stanionis išskyrė sunkias treniruotes.

„Žinau, ką turiu. Tikrai turiu discipliną, turiu norą, noriu atsiduot maksimaliai. Žinau, kad tai yra mano darbas. Anksčiau gal sakydavau, kad galbūt man tai patinka, bet čia iš tikrųjų yra darbas ir tu turi sunkiai dirbti. Ir tos treniruotės dabar yra tikrai labai sunkios. Man treneris tokias treniruotes padaro, kad aš dieną prieš jau net negaliu normaliai užmigt, nes aš žinau, kad man kitą dieną bus žiauriai sunki treniruotė ir aš jau pergyvenu. Man geriau eit kovot, sparinguotis, o ne kokius nors spurtus ten daryt. Čia tokį ratuką mes irgi darom, žiauriai sunkus ir atrodo, blemba, kodėl? Bet reikia praeiti pro tą. Ir kaip sakau, tu turi treniruotėj kentėt tą skausmą daug didesnį, kad kovoj paskui nereikėtų kentėti“, – sakė E.Stanionis.

Kalbėdamas apie treniruočių skirtumus JAV ir Lietuvoje, E.Stanionis įvardino tik vieną – treniruočių partnerių skaičių, tačiau pripažino, kad anksčiau galvojo kitaip.

„Iš tikrųjų anksčiau galvojau, kad Amerikoje yra viskas kitaip ir tos treniruotės yra kitokios, ir kad ten yra viskas geriau. Bet iš tikrųjų taip nėra. Ten nieko nėra geriau. Mano treneris tikrai turi didesnę kompetenciją. Ir jisai viską žino, ko mums trūksta. Sakyčiau, kad trūksta tik treniruočių partnerių. Vis tiek pas mus nėra daug žmonių, nėra daug kovotojų. Bokse vis kažkaip mažėja, mažėja tų, kas norėtų atsiduoti ir norėtų pasiekti aukštumas. Tai jų iš tikrųjų nėra labai daug. Yra keli, bet anksčiau buvo tikrai daugiau“, – sakė E.Stanionis.

Boksininkas prasitarė, kad dabar nebeapsikrauna mintimis apie kovą, tačiau pripažino, kad galvoje apsvarsto blogiausius scenarijus.

„Kai pasirašau kontraktą, savo galvoje apsvarstau blogiausius scenarijus – kas man gali nutikti? Gali mane nokautuoti, gali būti tas, anas. Kai pasidarau taiką su tais scenarijais, manęs niekas nebegąsdina“, – pripažino E.Stanionis. „Aišku, visada tikiuosi geriausio scenarijaus. Bet jei pagalvoju apie pralaimėjimą, savęs klausiu: „Kaip jausiuosi kitą dieną?“ Turiu su savimi tokius pokalbius. Tai manęs neliūdina. Aišku, noriu laimėti, visada. Niekada neinu į kovą galvodamas, kad pralaimėsiu. Bet esu realistas – tai gali įvykti. Ir jei taip nutiktų, tai manęs negąsdina“.

Paklaustas apie tai, ar yra pagalvojęs, kaip išgyvens tai, jeigu kažkada prie karjeros rekordo atsiras pralaimėjimas, E.Stanionis teigė, kad net ir legendiniai boksininkai yra turėję ne po vieną pralaimėjimą.

„Nėra kovotojų, kurie nepralaimi. Yra UFC kovotojas Chabibas, bokse – Floydas Mayweatheris, bet legendos – kaip Mike‘as Tysonas, Mohammedas Ali – jie turėjo daug pralaimėjimų. Ir jie vis tiek yra legendos. Viskas priklauso nuo to, kaip tu kovoji. Kaip parodai save publikai, ar jie atsimins tavo kovą. Yra daug kovotojų, kurie kovoja gerai, bet niekam neįdomūs. Fanams reikia šou – jie moka už bilietus, už transliacijas. Čia yra ir pramogų pusė. Jei pralaimėsiu – pralaimėsiu. Kartais galvoju, kad tai gal net duotų spyrį, priverstų pergalvoti viską, tapti geresne savęs versija. Kartais juokauju – gal tai būtų įdomi istorija, kaip sugrįžti ir parodyti kitiems. Esu matęs daug tokių istorijų – jos tikrai įdomios. Bus, kaip bus gyvenime“, – sakė E.Stanionis.

Kalbėdamas apie per karjerą uždirbtus pinigus, E.Stanionis teigė, kad išvažiuodamas į Ameriką apie tai negalvojo, o pirmieji uždarbiai buvo kuklūs.

„Visi galvoja, kad reikia kažkiek užsidirbti, bet tada pinigai nebuvo prioritetas. Norėjau pasiekti kažką, kad ateityje galėčiau kažką pasiekti. Pirmas kontraktas buvo keturių raundų kova už 4000 dolerių. Kovodavau kas tris mėnesius. Iš tų 4000 reikėjo sumokėti vadybininkui, treneriui, organizatoriui, „cut man‘ui“, susimokėti mokesčius – man beveik nieko nelikdavo. Tikrai gyvenom sunkiai. Aš dar gaudavau algą, man mokėdavo kas mėnesį, bet tikrai pragyventi buvo sudėtinga“, – pasakojo E.Stanionis. „Kai išvažiavau į Teksasą, man buvo labai sunku, buvau depresijoje. Vieną kartą net buvau susikrovęs lagaminus, skambinau į „Lufthansa“, nes turėjau bilietus grįžti. Galvojau – viskas, baigiu Amerikos etapą ir važiuoju namo. Sąlygos buvo prastos, nebuvo treniruočių partnerių, o aš ten buvau vienas tris mėnesius. Nebuvo nei Emilijos, nei šeimos, nei draugų. Tiesiog visko pasiilgsti ir galvoji – kam viso to reikia? Gyvenau laukuose, nieko aplink nebuvo. Atrodo, kad Lietuvoje geriau gyvenu – gal dirbčiau čia treneriu, negu būčiau toje Amerikoje.

Kai gavau didesnes kovas, tada pradėjau galvoti apie pinigus. Bet niekada negalvojau, kad va, dabar uždirbsiu tiek ar tiek. Žinojau tik viena – jei pralaimėsiu, mane išsiųs atgal į Lietuvą ir viso gero. Supratau, kad kiekviena kova gali būti paskutinė“.

E.Stanionis atskleidė, kad vienintelį kartą prieš kovą su Artūru Butajevu svarstė, jog norėtų uždirbti daugiau, tačiau apie tai niekam nesakė, nes tai nieko nebūtų pakeitę.

„Aišku, nuo pat pradžių norėjau daugiau uždirbti. Kai lyginu UFC su boksu, UFC kovotojai pradžioje uždirba daugiau, nes ten yra laimėjimo bonusai, gali gauti „Fight of the Night“ ar „Performance of the Night“ premijas, gauna maistpinigius ir panašiai.

Pavyzdžiui prieš kovą su Butajevu žinojau, kad bus sunki kova, ir galvojau, kad tikrai norėčiau gauti daugiau pinigų. Bet aš nieko nesakiau, nes niekam tai neįdomu. Kontraktas yra kontraktas – nori, kovoji, nenori – viso gero. Lietuvoje galbūt galėčiau kelti sąlygas, bet Amerikoje kovotojų pilna ir jei tu atsisakai, jie tiesiog randa kitą. Aš nesu kažkoks ypatingai žinomas ten, todėl sporte nepakeičiamų nėra. Kartais turi susitaikyti su tuo, kas yra, net jei jautiesi vertas daugiau. Nereikia galvoti kas būtų, jeigu būtų, jau išmokau į situacijas žiūrėti ramiai ir nestresuoti“, – sakė E.Stanionis.

Daugiau E.Stanionio minčių apie sportinę discipliną, treniruotes vaikystėje, 47 minutes kovos, traumas, ritualus prieš kovas, vestuves ir žmoną Emiliją, pasirodymą Lietuvoje, derybų niuansus, boksininko gyvenimą, baisiausias patirtis karjeroje ir save po 10 metų galite išgirsti žemiau esančiame vaizdo įraše.