Susirgusį R.Grigą rungtynių dieną pakeitęs V.Stanišauskas: apie netikėtą žinią ir gautą atsakomybę, sprendimą neprasižengti ir fantastišką palaikymą
Lietuvių ir lenkių rungtynės | Roko Lukoševičiaus nuotr.
Lietuvos moterų krepšinio rinktinė ketvirtadienį Europos čempionato atrankos rungtynėse Vilniuje 72:69 (18:22, 22:13, 16:15, 16:19) įveikė Lenkiją ir praktiškai užsitikrino bilietą į finalinį Europos čempionato etapą, kuriame mūsiškės nežaidė nuo 2015 m.!
Prieš pat rungtynių pradžią Lietuvos moterų rinktinė sulaukė nemalonios žinios – dėl ligos eiti vyriausiojo trenerio pareigų negalėjo Rimantas Grigas. Jį pavaduoti teko asistentui Viliui Stanišauskui.
V.Stanišauskas po rungtynių vykusioje spaudos konferencijoje kalbėjo apie netikėtą žinią, iškovotą pergalę, neįtikėtiną palaikymą ir augantį komandos apetitą.
„Reikia pasidžiaugti tuo, ko visi labai tikėjomės, ko norėjom ir ko siekėm. Didžiausias bravo mūsų merginom, kurios atidavė viską, ką galėjo aikštelėje, ir aišku, linkėjimai mūsų treneriui, kurio šiandieną nebuvo, kurį teko pavaduoti. Žaidėm kažkiek ir už jį. Ne kažkiek – žaidėm už jį, nes mes visi esam viena komanda. Buvo netikėta, kad jo nėra, sužinojau, kad reikės komandai vadovaut likus kelioms valandoms iki rungtynių, bet priėmiau tą iššūkį ir viskas gerai baigėsi“, – sakė V.Stanišauskas.
– Paminėjote, kad sužinojote tik likus kelioms valandoms iki rungtynių, kad reikės treniruoti komandą. Kas dėjosi tuo metu galvoje, ateinant į aikštelę, kai jau buvo aišku, kad teks vadovauti komandai?
– Svarbiausia buvo komandą nuraminti rūbinėje prieš rungtynes. Visi žinojom, kokios svarbos tos rungtynės yra, kad įeitumėm su kuo mažiau streso. Pasakiau, kad rungtynes laimės ta komanda, kuri pradės solidžiau, o ne su karštom galvom. O pats, ką apie save galiu pasakyt, tai nežinau, reagavau gana ramiai, kažkokio streso nebuvo.
– Ar su treneriu jau susisiekėt, kalbėjot?
– Jo, treneris skambino, sakė, kad dabar jau daug geriau jaučiasi po pergalės.
– Kas jam nutiko? Temperatūra? Kaip jis jautėsi?
– Jo, pradėjo blogai jaustis vakar vakare po vakarinės treniruotės, o šiandien ryte atsibudo su gana aukšta temperatūra. Aišku, mūsų daktarai bandė pastatyti trenerį ant kojų, numušti temperatūrą, bet nepavyko. Priėmėm sprendimą, kad jis liks namuose. Gal jis ir būtų galėjęs dalyvauti rungtynėse, bet reikia nepamiršti, kad virusų dabar daug ir dar mes turim rungtynes sekmadienį. Tai gali būti, kad sekmadienį būtumėm pusės komandos netekę. Treneris priėmė gerą sprendimą.
– Paskutinėje atakoje, kai reikėjo prasižengti, bet nebuvo pražangos – kodėl toks sprendimas?
– Taip, mes apie tai kalbėjom, bet čia buvo mano sprendimas. Su U-18 rinktine Europos čempionate mes lygiai taip pat prieš Ispaniją laimėjom – turėjom trijų taškų persvarą, jos turėjo paskutinę ataką ir tada nusprendžiau gintis. Aš esu tos nuomonės, kad jei dvi baudas duodi, neduok Dieve, antrą prames, atkovos kamuolį ir įsivelsime į dar didesnę riziką. Tai pasirinkau variantą, kuris man atrodė saugesnis, nes žinom, kad jos yra strese, joms reikia tų trijų taškų. O jei tu agresyviai viską keiti, jos gali neišsimesti gero metimo. Man tai atrodė geriausias variantas.
– Sustojo laikas po varžovių paskutinio tritaškio?
– Tikrai sustojo, palydėjau akimis, pasižiūrėjau – viskas, laikas baigėsi.
– Ar per ilgąją pertrauką buvo komunikacija su treneriu Grigu?
– Mes prieš rungtynes kalbėjom su treneriu Grigu, kad jeigu reikės, tikrai susiskambinsim. Jis per kitus štabo narius perduos kažkokią žinutę ar nurodymus. Bet turbūt matė, kad mums viskas neblogai sekasi ir prieš rungtynes jis man sakė: „Pasitikiu, palieku viską spręsti tau, žiūrėk pagal situaciją“. Tai džiaugiuosi, kad jis parodė pasitikėjimą manimi.
– Sudėliojant akcentus, ką reiškia šis sugrįžimas į Europos čempionatą po 10 metų? Kaip į tai žiūrite ir ką tai reiškia moterų krepšiniui?
– Tai tikrai reiškia labai daug, ypač žinant, kad 2027 metais Lietuvoje vyks Europos čempionatas. Tai dabar yra puiki įžanga ruoštis tam turnyrui. Manau, kad merginos tikrai to nusipelnė – kiek buvo daug kalbų, kiek buvo daug svajonių, kaip visi norėjome sugrįžti į Europos čempionatą. Buvo momentų, kai iki to pritrūko labai nedaug, todėl dabar esu be galo laimingas. Ypač džiaugiuosi dėl žaidėjų. Gal kiek gaila, kad Gintarė nebesudalyvaus paskutiniame savo Europos čempionate, bet ji mums labai padeda ir būdama šalia komandos.
– Kalbant apie pačias rungtynes – atrodė, kad ketvirtame kėlinyje visą laiką pirmavote, bet likus mažai laiko persvara buvo vos vienas taškas. Ką tokios rungtynės pasako apie merginų charakterį?
– Tai parodo, kad jos tikrai turi charakterį ir nepasimeta. Visų pirma, jos žaidė labai agresyviai. Galima sakyti, kad laimėjome ketvirtą kėlinį vien savo agresyvumu – išprovokavome pražangas, priversdamos varžoves gintis. Jos sustojo į zoninę gynybą, nebuvo lengva prieš ją pulti, nes kai turi tik kelias dienas pasiruošimui, viskam pasiruošti tiesiog nespėsi. Varžovės bandė mus sugauti ant to, bet mes per savo agresyvumą, per savo charakterį tas rungtynes laimėjome.
– Sekmadienį laukia mačas su Belgija – reikia imti pirmą vietą?
– Taip, rūbinėje apie tai kalbėjome. Pasidžiaugėme šia pergale ir pasakėme, kad dabar jau sekmadienį bandysime Europos čempiones paguldyti ant menčių.
– Stephanie Mavunga pirmoje rungtynių pusėje buvo nesustabdoma – 17 taškų, o po ilgosios pertraukos – nė vieno. Kas pasikeitė?
– Tiesiog sudėjome akcentus. Nors norėjome tai padaryti dar prieš rungtynes, bet vėliau dar labiau į tai sutelkėme dėmesį. Ji nėra ta žaidėja, kuri labai dažnai perduoda kamuolį, todėl ji norės mesti pati. Tad svarbiausia buvo uždaryti jai stiprią ranką, prieiti kuo arčiau, kad ji būtų priversta veržtis ir perduoti kamuolį. Giedrė padarė puikų darbą, Laura taip pat neleido jai mesti patogių metimų ir tai buvo pagrindinė priežastis, kodėl ją pristabdėme.
– Reikia paklausti ir apie šeštąjį žaidėją – atmosferą.
– Tikrai buvo kažkas įspūdingo. Jaučiau tą palaikymą visas rungtynes. Nors būni maksimaliai susikoncentravęs į aikštę, bet po kiekvienos geresnės atkarpos puolime ar gynyboje jausdavai, kaip atmosfera auga. Tai labai padėjo žaidėjoms – jos tarsi užsiaugino sparnus. Ir pats tai jaučiau. Po rungtynių emocijos pratrūko – buvo ir ašarų, ir visko. Tai buvo sunkios rungtynės, sunkus pasiruošimas, kai turi labai mažai laiko, o vienos rungtynės lemia viską. Labai džiaugiuosi, kad tiek žmonių atėjo mūsų palaikyti ir kad galėjome jiems padovanoti šią pergalę.
– Ar esate komandoje turėję geresnę atmosferą nei šiandien?
– Turbūt ne. Turime moterų lygoje savo komandą, kur mus palaiko nemažai žmonių, bet čia buvo kažkas įspūdingo.
– O pati ši pergalė – kur ją dėtumėte savo karjeroje?
– Tikrai į aukštą vietą. Žinot, gyvenime turiu daug pergalių, ne tik krepšinyje. Viena didžiausių – kad turiu nuostabią žmoną, kuri visada mane laiko Europos čempionu. Kalbant apie krepšinį – U16 Europos čempionato auksas, U18 sidabras, bet ši pergalė yra labai aukštai.
– Kaip palygintumėte tą U18 pergalę su šiuo patekimu į Europos čempionatą? Kuri brangesnė?
– Nežinau, turbūt Lietuvai ši yra brangesnė. Kai laimi jaunimo čempionatą, apie tai džiaugiasi tik krepšinio bendruomenė. Bet kai patenki į Europos moterų čempionatą – tai jau visai kitas lygis.
– Jau neatrodo šiek tiek siurrealu, kad prieš porą metų su Juste Jocyte laimėjote U18 Europos čempionatą, o dabar su ja kartu iškovojote bilietą į Europos čempionatą?
– Nežinau, į tokį klausimą geriau būtų atsakyti jau laimėjus Europos čempionatą. Bet tikrai, šiandien Justei daviau daug žaisti, ji labai gerai jaučiasi po traumos, dabar yra puikios sportinės formos. ASVEL komandoje taip pat labai gerai žaidė, todėl aš visada ja pasitikėjau, žinau jos galimybes. Likus kelioms minutėms iki rungtynių pabaigos buvau ramus, žinojau, kad arba ji sukurs progą kitam, arba pati susikurs situaciją ir mes laimėsime.
– Laura Juškaitė sakė, kad nesinorėtų apsiriboti vien tik patekimu į Europos čempionatą. Kaip vertinate šios komandos galimybes sukelti rimtesnį triukšmą turnyre?
– Žinote, viskas priklausys nuo daugelio dalykų – kokią grupę gausime, kas galės dalyvauti rinktinėje, ar bus traumų. Bet mes su Belgija, Europos čempionėmis, Belgijoje sužaidėme tikrai neblogai. Su Lenkija abi rungtynes laimėjome. Aš manau, kad ši komanda su savo charakteriu gali tikrai nemažai pasiekti.
– Prisimenant praėjusius metus ir Lenkiją – L.Juškaitė tuomet neturėjo geriausių rungtynių. Šiandien, atrodė, ji sunkiais momentais patempė komandą. Ką galite pasakyti apie jos pasirodymą?
– Laura yra komandos kapitonė, o kapitonė taip ir turi žaisti. Ji žino, kad komandoje nebėra Gintarės, kuri buvo pagrindinė rinktinės žaidėja ir lyderė. Visi į Laurą deda daug vilčių, visi supranta, kad ji yra viena iš pagrindinių mūsų žaidėjų. Todėl sveikinu Laurą – ji šiandien tikrai sužaidė geras rungtynes.
– Koks, jūsų nuomone, būtų optimalus J.Jocytės minučių skaičius aikštėje šiuo metu? Kada ji yra efektyviausia?
– Nežinau, su ja bendrauju aikštėje, kada jai reikia keitimo, aš tą matau ir galiu atlikti. Ji gavo smūgį į galvą, vienu metu jai pradėjo svaigti galva. Net nepažiūrėjau į statistiką, kiek ji žaidė minučių, bet kai tokios rungtynės, kai kovoji dėl bilieto į Europos čempionatą, žaidi tiek, kiek reikia.
– Žaidė 33 minutes.
– Na, tai reiškia, kad tiek ir reikėjo.
– Kokia šventė nusimato po tokios pergalės?
– Šventė? Nežinau. Švęsti anksti. Sekmadienį dar turime rungtynes, negalime jų pralaimėti dideliu skirtumu. Mes dar ne 100% Europos čempionate, todėl treniruosimės ir žaisime rungtynes.
– Jeigu tas 1% scenarijus išsipildytų ir komanda nepatektų į čempionatą, kokiais žodžiais tai apibūdintumėte?
– Tragedija.
– Dalia Donskichytė patyrė kojos traumą. Kas tiksliai nutiko?
– Dalia turi problemų su keliu, ji praleido kelias rungtynes moterų lygoje dar prieš atrankos langą. Bet čia ją neblogai atstatė, gydė ir ji yra tikras kareivis. Jos charakteris yra kažkas įspūdingo – su tokiu keliu ji momentais tikrai stipriai mus patempė.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
