A.Kučys: „Niekada nesijaučiau nurašytu, bet buvo noras parodyti, atskleisti, koks aš esu“
Armandas Kučys | Elvio Žaldario nuotr.
Armandas Kučys turėjo stulbinamus 2024-uosius metus. Nuostabus žaidimas „Kauno Žalgiryje“, nemažiau nuostabus – „Celje“ ekipoje bei mušami įvarčiai nacionalinėje rinktinėje. Iškritus jam dėl traumos, kilo natūralus klausimas: kas pakeis jį Edgaro Jankausko treniruojamoje komandoje? Tuo pat metu kilo ir dar vienas klausimas: ar A.Kučys jau užaugo būti geriausiu Lietuvos futbolininku?
Vasario 27-ąją savo 22-ąjį gimtadienį švęsiantis puolėjas geriausiųjų rinkimuose liko antras už Gvido Gineičio nugaros. Kažkas sako, kad tai „metų neteisybė“, kažkas, kad futbolininkas „buvo apvogtas“, dar kažkas, kad „reikia keisti balsavimo sistemą“.
Bet, galiausiai, reikia pripažinti, kad Geriausiojo rinkimai yra tik žaidimas ir čia objektyvios tiesos niekada nerasi. Žymiai svarbesnis dalykas – išsigydyti traumą ir pratęsti tą nuostabų darbą, kurį pavyko nudirbti praėjusiais metais. Tas darbas skaičiais atrodo taip: per 47 rungtynes visuose frontuose jis pelnė 21 įvartį.
Lemiamos A.Kučiui tapo praėjusių metų lapkričio 7 d. rungtynės, kuriose jis patyrė sunkią traumą ir ilgam iškrito iš rikiuotės. Priminsime, kad anksčiau mūsų portalo skelbtais duomenimis puolėjui reikės praleisti apie 3 mėnesius – jam buvo diagnozuotas galinis kojos raiščio plyšimas.
Interviu su Armandu buvo darytas praėjusių metų pabaigoje (prieš jam patiriant traumą), todėl čia nerasite nieko nei apdovanojimus, nei apie tai, kaip jam sekasi gyti po traumos. Čia rasite puolėjo minčių apie įsitvirtinimą Balkanų pusiasalyje, kada buvo priverstas pirmąkart atlikti dopingo testą bei kelintą vietą Slovėnijos Prva liga užimtų „Kauno Žalgiris“.
- Praėjo 4 mėnesiai po persikėlimo į užsienį. Kaip jaučiatės, kaip atrodo jūsų darbo diena?
- Gerai jaučiuosi. Geras oras, šilta – niekas netrukdo treniruotis, esu labai patenktintas. Mano darbo diena atrodo paprastai: atsikeliu 9 valandą, pavalgau greituspusryčius ir ruošiuosi į treniruotę, nes 10 val. turiu būti stadione. Po treniruotės vyksta susirinkimas, nueinu pavalgyti pietų, o grįžęs namo pamiegu arba leidžiu laiką prie kompiuterio. Tokia mano rutina.
- Kiek kartų per dieną treniruojatės?
- Dažniausiai vieną kartą per dieną. Retai turime dvi treniruotes, nors kartais iš tiesų turime prieš treniruotę atlikti tam tikrus pratimus sporto salėje ir po jos.
- Neliūdna jums vienam Slovėnijoje?
- Šiek tiek liūdna, bet toks gyvenimas.
- Kiek žmonių sudaro „Celje“ personalą ar turite individualių trenerių?
- Tikrai jis yra didelis ir labai skiriasi nuo Lietuvos. Neįvardinsiu tiksliai, kiek turime darbuotojų, bet jų turime daug. Gal ne tiek, kiek jų turi top didieji futbolo klubai, bet turime jų pakankamai. Kalbant apie individualius trenerius – tokių neturime.
- Gal galėtumėt palyginti A lygą su Prva liga?
- Labai sunku lyginti, nes nežaidžiu čia tiek ilgai, kiek Justas Lasickas ar Pijus Širvys. Aišku tai, kad kiekvienose rungtynėse turi pasiaukoti šimtu procentų. Negali nei sekundei atsipalaiduoti, nes tave iškart priešininkai baudžia. Lietuvoje nėra tokių techniškų žaidėjų, jie nėra žaidę aukštu lygiu. Slovėnijoje už kiekvieną klaidą būni nubaustas.
- Paminėjote Prva liga žaidžiančius lietuvius. Ar palaikote ryšį?
- Kartais susirašome. Esame varžovai aikštėje, bet už aikštės draugaujame.
- Praėjusių metų kovą pelnėte debiutinį savo įvartį Lietuvos rinktinėje svečiuose prieš Gibraltaro rinktinę bei jūsų pastangų dėka sugebėjote išlikti C divizione. Kokiomis aplinkybėmis atsirado „Celje“ pasiūlymas?
- Buvo labai gera sezono pradžia, keli mėnesiai buvo ypač puikūs: per juos pelniau daug įvarčių. Tuo metu gavau pasiūlymą iš savo agento Pauliaus Paknio. Viskas įvyko per 2 savaites nuo pirminio susidomėjimo iki bilietų skrydžiui nupirkimo. Aš norėjau išvažiuoti ir išmėginti save užsienyje, todėl ilgai nesvarstęs ir pakalbėjęs su savo šeima nusprendžiau priimti šį pasiūlymą.
- Ar išvykimas į konkurencingą, bet ne per stiprią lygą buvo agento sumanymas?
- Manau, kad taip. Aš asmeniškai tikrai nenorėjau vykti ten, kur jaučiu, kad dar nesu tam pasirengęs. Toks ir yra su agentu planas, kad reikia važiuoti ten, kur bus konkurencinga komanda, kur reikės pačiam įrodyti savo vertę. Kur nebus labai sunku išsikovoti starto vietą ar žaidybinį laiką.
- Ar tokio lygio, kaip Slovėnija, čempionate galėtų žaisti daugiau lietuvių?
- Negaliu pasakyti dėl ko mažai lietuvių joje žaidžia, bet tikrai daugelis čia galėtų įrodyti savo vertę. Tiek Pijus, tiek Justas savo geru žaidimu pravėrė man duris. Man visai neblogai čia sekasi ir tikiuosi, kad savo geru žaidimu padėsiu ir kitiems čia atvažiuoti. Kol kas gal jie dar skeptiškai žiūri į Lietuvą, bet tik laiko klausimas, kada jie mus įvertins.
- Kas lėmė jūsų šuolį per paskutinius pusę metų?
- Tiesiog darbas ir atsinešimas į tą darbą. Nenoriu sakyti, kad mane buvo nurašę, niekada nesijaučiau kažkokiu nurašytu, bet buvo noras parodyti, atskleisti save, koks aš esu. Nes tėtis, šeima žinojo, koks esu ir koks galiu būti. Kiti iš šalies gal buvo susidarę kitokią nuomonę apie mane. Nežinau, kodėl būtent dabar pradėjau labai gerai žaisti, reikia toliau tobulėti, kaip sakoma būti kojomis ant žemės, nuosekliai dirbti ir pastovumo. Nes jei po poros mėnesių nieko nepadarysiu ir neįmušiu įvarčių, nežaisiu, kaip dabar žaidžiau, tikrai niekas nekalbės apie mane, kaip dabar kalba. Visi bus pamiršę, kas buvo prieš tai. Reikia to nuoseklumo futbole. To labiausiai ir siekiu.
- Paminėjote jūsų nurašymą. Atsimenu praeityje futbolo ekspertai savo tinklalaidėse nuolat kritikuodavo Valdą Ivanauską bei jo sudėties pasirinkimus. Keldavo klausimą, kam jis kviečia į rinktinę jauną dar nieko neįrodžiusį puolėją? Turbūt, tuo metu buvo jums nuoskaudų dėl kritikos ir ką norėtumėt pasakyti savo „heiteriams“?
- Kažkokia nuoskauda tikrai yra, bet nenoriu veltis į tuos dalykus. Tuo metu gal buvo kažkas vertesnis žaisti, kaip žaidėjas, bet aš negaliu atsisakyti, kai mane kviečia į rinktinę. Aš negaliu pasakyti, kad yra geresenis žaidėjas už mane ir imkite jį į rinktinę vietoj manęs. Tuo metu man buvo didelė garbė, kad mane tokį jauną pakvietė ant, vadinamojo, pasitikėjimo kredito. Didžiausius komplimentus galiu skirti buvusiam treneriui, kuris manimi pasitikėjo.
- Kas labiausiai įstrigo dirbant su Valdu Ivanausku?
- Vieno patarimo gal ir nebuvo. Buvau 18 metų amžiaus, su vyrais man tuo metu buvo sunkiau žaisti. Patirties daug neturėjau. Tuo metu mane neblogai priėmė rinktinės viduje, nebuvo kažkokių tai nustūmimų į šoną ar kažko panašaus. Treneris mane matė iš U-19 rinktinės porą kartų, kai joje žaidžiau. Žinojo jau kažkiek mane ir sakė dirbti savo darbą.
- Ką būtų galima iš Slovėnijos perkelti į A lygą?
- Net neįsivaizduoju, ką galėtų paimti lietuviai iš slovėnų. Tiesiog ten yra kitokia kultūra. Ten yra trys futbolo kanalai, kuriuose rodomas Slovėnijos čempionatas. Ten galime pažiūrėti, bet kurias Prva liga rungtynes. Bet tai yra požiūrio reikalas, kaip sakau. Slovėnijoje yra tiesiog kitoks futbolo požiūris į tai. Lietuvoje gal susiformavęs požiūris, kad rungtynių niekas nežiūrės, bet ir Slovėnijoje nesirenka labai daug žmonių į stadionus. Ten vis tiek prieš rungtynes yra studijos, žmonės kalba apie tai. To norėtųsi ir Lietuvoje. Aš nežinau, kaip padaryti tai, bet sakau, kad atvažiavus pirmosiomis dienomis į Slovėniją, pagalvojau, kad bus labai gerai, jei turėsiu galimybę žiūrėti rungtynes per televizorių.
- Jeigu lygintume Švedijos futbolą ir Slovėnijos lygį. Ar yra kažkokių panašumų?
- Aš Švedijoje nebuvau, nei vienų rungtynių išbėgęs į aikštę aukščiausiame divizione, o žemesniuose divizionuose viskas kitaip. Buvau labai jaunas, tai buvo mano pirmieji žingsniai vyrų futbole. Jeigu būčiau žaidęs aukščiausiame divizione su „Kalmar“, galėčiau tai palyginti.
- Slovėnijoje pagal lygos nuostatas, vienu metu aikštėje negali būti daugiau nei trijų futbolininkų ne iš Europos Sąjungos, o Švedijos aukščiausioje lygoje vienu metu turi būti 3 švedai aikštėje. Kaip galvojate ar Lietuvoje reikia keisti A lygos reglamentą norint pakelti vietinių lygį?
- Man ta taisyklė gal net šiek tiek padėjo gauti žaidybinio laiko klube. Iš tiesų, man tos taisyklės nelabai svarbios. Ar reikia, ar nereikia – sunku pasakyti. Kad ir ką pasakysiu, tai nuo manęs nepriklauso. Sunku pasakyti, ar didesnis lietuvių skaičius aikštėje pakels lygį ir jų meistriškumą.
- Kokie yra šiųmetiniai „Celje“ tikslai?
- Tikslai yra išlaikyti čempiono vardą ir laimėti šalies taurę. Treneris kiekvieną kartą tai akcentuoja. Europoje - kuo geriau pasirodyti ir išeiti į kitą etapą.
- Šį sezoną surinkote daug kortelių: 15 geltonų ir 2 raudonas.. abi prieš „Šiaulius“. Ar tai charakterio bruožas niekada nenusileisti ir atsakyti atgal?
- Kartais gal būna, kad charakteris išlenda agresyvesnis, karštakošiškas. Jeigu aš išeinu į aikštę, aš noriu laimėti ir viską dėl to padarysiu. Stengiuosi jų nesirinkt, bet kartais išeina visai atvirkščiai. Su tėčiu apie tai kalbame, bet ateina po poros savaičių rungtynės ir vėl tas pats.
Rungtynėse su „Šiauliais“ tiesiog pamečiau galvą. Nenorėčiau, kad geltonos kortelės taptų mano vizitine kortele. Pirmose rungtynėse su „Šiauliais“ buvo du nelaimingi epizodai: varžovui, tarsi, pataikiau į veido sritį, nors tai nebuvo veido sritis. Aš tai puikiai žinau, bet teisėjui kitaip pasirodė. Pirmose rungtynėse neturėjau gauti pirmos geltonos ir po to sekusios raudonos. O kalbant apie antras rungtynes, tiesiog „Šiauliai“ mane išprovokavo. Tos dvi geltonos kortelės bei įsijungęs spaudimas galvoje, kad nereikia gauti vėl geltonos – tiesiog pamiršti, kad negali taip žaisti turint įspėjimą. Gavosi, kas gavosi, bet tikrai kai kurių teisėjų nebuvau mėgstamas.
- Ar sunkiai rasdavai kalbą su A lygos teisėjais?
- Su kai kuriais buvo labai geras ryšys, su kitais, kurie nenorėjo su manim bendrauti esu pasakęs riebesnių žodžių jų atžvilgiu. Toks esu aikštėje, nes noriu visada laimėti.
- O kaip vertinate Lietuvos klubų pasirodymą Europoje?
- Iš „Panevėžio“ tikėjausi tikrai daugiau, nei jie parodė. Kai jie praėjo Helsinkio HJK buvau užtikrintas, kad jie žais grupėse – tai buvo ranka pasiekiama svajonė, nes reikėjo įveikti tik dar vieną varžovą. Deja, to nepavyko padaryti, nors tai buvo gera proga. Kalbant apie Vilniaus „Žalgirį“, sunkus kelias jiems buvo. Antrajame etape gavo sunkų varžovą.
„Šiauliai“ labai nuvylė. Tikėjausi, kad jie geriau pasirodys prieš Estijos komanda ir sėkmės atveju mes su jais būtume žaidę atrankoje. Estai vėliau nieko įspūdingo prieš mus neparodė. („Celje“ žaidė prieš Talino „Florą“, - aut.). Tikrai galvojau, kad „Šiauliai“ geriau sužais visą šį sezoną. Bet kadangi nežinau, kas dedasi tų komandų viduje: tiek „Šiauliuose“ tiek „Panevėžyje“, man sunku būtų vertinti priežastis jų nesėkmių. Mano svajonė šią vasarą buvo sužaisti su viena Lietuvos komanda Europos atrankoje. Nepavyko. Gal kitais metais labiau pasiseks.
- Kelintą vietą jūsų nuomone Slovėnijoje užimtų „Kauno Žalgiris“?
- Neįsivaizduoju, bet su tokiu biudžetu jie nebūtų prasčiokai. Galėtų kovoti dėl 5 vietos.
- Kaip manai ar legendinė Panevėžio komanda „Ekranas“ gali atsikurti?
- Sunku, turbūt, gauti abiem klubams pinigų Panevėžyje iš savivaldybės. Tokiam mažam mieste, kaip Panevėžys jiems tikrai sunku patiems iš savęs išsilaikyti. Jiems bus sunku konkuruoti su „Panevėžiu“, bet tikiuosi, kad sveika konkurencija sudarys turėti dvi stiprias komandas.
- Kiek domėjausi jūs nesate pelnęs oficialiose rungtynėse hetriko?
- Nesu.
- Tai gal viena iš jūsų svajonių?
- Kažkaip pasąmonėje yra toks tikslas įmušti kuo daugiau ir padėti komandai laimėti, bet visada einu į rungtynes galvodamas, kaip galiu geriausiai jas sužaisti, o tie įvarčiai savaime ateina su geru komandos žaidimu. Norėtųsi įmušti, bet mintim neapsikraunu.
- Kai atvykote į „Celje“, iškart nukonkuravote jų pagrindinį puolėją brazilą Edmilsoną. Ar vidinė komandos konkurencija ir aukšto lygio treniruotės su ispanų vyr. treneriu padeda sparčiau tobulėti?
- Komandoje yra sveika konkurencija ir treneris yra pasakęs, kad visi yra lygūs. Nėra nei vieno svarbesnio ar geresnio komandoje. Viskas priklauso nuo varžovų žaidimo plano ir mūsų trenerio taktikos.
- Kuri savybė daro jus išskirtiniu?
- Sunku pasakyti. Tas agresyvumas, noras laimėti, kad ir kas benutiktų. Neturiu kažkokių išskirtinių įgūdžių kaip technika ar dar kažkas. Esu darbinis puolėjas. Bandau baudos aikštelėje surasti kamuolį ir pasinaudoti tomis situacijomis.
- Kurią vieną savybę šiemet mėgintumėt ištobulinti daugiausiai?
- Gal žaidimas galva. Esu aukštas, todėl norėtųsi geriau žaisti galva. Nėra taip, kad žaidžiu galva prastai, bet norėtųsi tobulėti.
- Kaip sekasi tapti savarankišku gyvenant vienam?
- Kai gyvenau su tėvais, apie tai negalvodavau. Dabar reikia ir susitvarkyti pačiam, ir valgyti sau pasidaryti. Mano mėgstamiausias patiekalas tradiciškai – makaronai su vištiena.
- Ar buvote atlikęs dopingo testą ir kokiomis aplinkybėmis?
- Pirmą kartą teko jį atlikti po Talino „Floros“ rungtynių.
- Ar sunku buvo?
- Ne.
- Kaip vertinate dažną trenerių keitimą praėjusių metų A lygoje? Turiu omenyje „TransINSVEST“ ir „Kauno Žalgirio“ vienuolikes.
- Tu kaip žaidėjas nieko negali pakeisti. Slovėnijoje irgi iš niekur nieko buvo pakeisti vyr. treneriai lygoje. Taip jau yra, toks futbolas. Niekur nesi užtikrintas dėl savo darbo vietos. Kažkiek žaidėjai išsimuša iš ritmo, nes esi pripratęs prie ritmo, o ateina treneris su kitomis mintimis. Bet jie nori žaisti, todėl turi greitai adaptuotis ir prisitaikyti.
- Man jūs primenate Zlataną Ibrahimovičių. Ar negalvojate apie tolimesnę karjerą Skandinavijoje?
- Mano svajonė yra žaisti Ispanijoje, o kaip susiklostys karjera, jau kitas dalykas. Aš noriu kilti į kuo aukštesnį lygį ir pamatyti kuo geresnį futbolą.
- Ar turite puolėjo idealą šiuo momentu?
- Stebiu „Barceloną“ šiuo momentu, mano favoritas yra Robertas Levandovskis.
- Jūsų visų laikų startinis rungtynių vienuoliktukas?
- Teras Stegenas, Dani Alves, Carles Puyolis, Paolo Maldini, Philippas Lahmas, Andres Iniesta, Aurimas Kučys, Xavi, Lionelis Messi, Armandas Kučys, Neymaras.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
