Pirmą pralaimėjimą U.Nurmagomedovui išrašęs M.Dvališvili: apie savo strategiją, linksmybes narve, pagerintus rekordus, varžovo pasisakymus ir UFC turnyrą Sakartvele (2)

  Lengviausio svorio kategorijos (iki 135 svarų arba 61,2 kg) čempionas iš Sakartvelo Merabas Dvališvili (19-4 MMA, 12-2 UFC) pirmą kartą apgynė savo titulą „UFC 311“ turnyre, kai po penkių raundų kovos teisėjai vieningai (48-47, 48-47 ir 49-46) paskelbė jo pergalę prieš iki šiol nenugalėtą Umarą Nurmagomedovą (18-1 MMA, 6-1 UFC).

M.Dvališvili atliko septynis parvertimus, tapdamas pirmuoju kovotoju, kuris parvertė U.Nurmagomedovą. Dar svarbiau, kad M.Dvališvili pasiekė naują rekordą – jo bendras UFC parvertimų skaičius padidėjo iki 91, aplenkiant ankstesnį rekordininką ir UFC Šlovės muziejaus narį Georges'ą St-Pierre'ą.

Po turnyro į spaudos konferenciją atėjęs M.Dvališvili net nesulaukęs klausimų pasidžiaugė, kad jam skirta vos septynių dienų diskvalfikacija, todėl jis jau galėtų kovoti kitą savaitę.

Beveik pusvalandžio trukmės interviu M.Dvališvili apėmė platų temų spektrą – jis aptarė savo įspūdingą pergalę prieš U.Nurmagomedovą, pasiektą įveikus daugybę pasiruošimo iššūkių, įskaitant sveikatos problemas ir intensyvias treniruotes. M.Dvališvili pabrėžė savo įdirbį ir užsispyrimą, kurie padėjo jam pasiekti naują UFC rekordą pagal parvertimų skaičių. Taip pat kovotojas išsamiai kalbėjo apie savo santykius su Umaru ir jo komanda po kovos, išreikšdamas pagarbą varžovui, tačiau kartu aptardamas prieš kovą kilusią įtampą dėl U.Nurmagomedovo pasisakymų.

Galiausiai M.Dvališvili pasidalijo savo ambicijomis išsaugoti čempiono diržą, planu apginti titulą keturis kartus per metus bei svajonę kada nors atvežti UFC turnyrą į savo gimtąjį Sakartvelą.

– Šiandien jūsų pasirodymas buvo tiesiog neįtikėtinas, ypač turint omenyje pasiruošimo iššūkius. Ką jums reiškia ši pergalė?

– Dabar, kai čia sėdžiu ir kalbuosi su jumis, viskas atrodo kaip eilinė diena. Kovoti nėra sunku – tikrasis iššūkis yra treniruočių stovykla ir svorio metimas. Kai penktadienio rytą baigiasi svėrimai, vėl galiu valgyti ir gerti, gyvenimas tampa geras. Šiandien viskas vyko kaip įprasta. Nesijaudinau, kad Umaras yra nenugalėtas – tiesiog žinojau, ką turiu daryti. Be to, noriu padėkoti visiems savo komandos draugams iš Niujorko ir Las Vegaso. Ypač dėkoju Aljamainui Sterlingui – jo imtynių įgūdžiai yra tiesiog neįtikėtini. Esu įsitikinęs, kad jis galėtų įveikti bet kurį Nurmagomedovą.

– Kovos pradžioje atrodėte kantrus. Ar tai buvo jūsų strategijos dalis?

– Taip, niekur neskubėjau, nes žinojau, kad Umaras yra labai pavojingas, ypač pirmuose raunduose. Mano tikslas buvo neskubėti ir išlaukti tinkamos progos pataikyti stiprius smūgius. Nenorėjau aklai stengtis pargriauti jo, nes šįkart norėjau daugiau smūgiuoti, o ne imtyniauti. Žinojau, kad mano pranašumas pasireikš vėlesniuose raunduose, nes būtent tada pradedu atsibusti. Esu pasiruošęs kovoti net dešimt raundų, o vėlesniuose raunduose visada jaučiuosi stiprus ir pilnas energijos.

Taip pat galvoje turėjau jo komentarus prieš kovą, kai jis pavadino mane senu. Jis sakė: „Tu esi per senas, tau jau metas pasitraukti, dabar mano laikas“. Man tai buvo papildoma motyvacija – norėjau parodyti, kad amžius nieko nereiškia, kai sunkiai dirbi ir turi patirties. Jo amžius ir energija manęs negąsdino, nes žinojau, kad mano treniruotės ir patirtis narve suteikia man pranašumą. Taigi, laukiau tinkamų progų ir tiesiog mėgavausi akimirka, kai galėjau parodyti savo jėgą ir ištvermę.

– Kovos pabaigoje atrodėte labai atsipalaidavęs ir netgi linksminotės. Kodėl?

– Man patinka mėgautis kovos akimirkomis, net jei tai yra sunkiausios kovos narve. Nenoriu nešti neigiamų emocijų – visada ieškau pozityvo, net ir tokiomis intensyviomis akimirkomis. Kovos pabaigoje jaučiausi gerai, žinojau, kad kontroliuoju situaciją, todėl leidau sau truputį atsipalaiduoti. Man patinka turėti smagių akimirkų, ypač kai galiu pasijuokti ir bendrauti su publika. Taip pat man tai buvo savotiškas atsakas Umarui – parodžiau, kad nebijau jo ir galiu mėgautis kova netgi su tokiu pajėgiu priešininku.

Kai kovoji prieš iki tol nepralaimėjusį varžovą ir jį įveiki, tai suteikia pasitenkinimo. Tai nebuvo tik siekis laimėti – norėjau parodyti, kad sunkus darbas, ištvermė ir gera energija gali laimėti prieš bet kokius iššūkius. Aš netgi žvilgtelėjau į Dana White'ą, norėdamas parodyti savo pasitikėjimą ir užmegzti kontaktą, tačiau tuo metu buvau taip susikoncentravęs į situaciją, kad nenorėjau prarasti kontrolės.

Kova narve man yra daugiau nei tik fizinis pasirodymas – tai yra būdas išreikšti save ir parodyti, kad galima išlikti pozityviam net ir sunkiomis aplinkybėmis. Tai buvo savotiška šventė ir mano asmeninis būdas pabrėžti, kad nepasiduodu jokiam spaudimui. Tiesiog mėgavausi akimirka ir parodžiau, kad, nepaisant įtampos, kova gali būti ir džiaugsmo šaltinis.

– Šiuo metu esate čempionas, tačiau jei galėtumėte rinktis, su kuo norėtumėte kovoti toliau?

– Man svarbiausia – susikauti su geriausiais šios kategorijos kovotojais. Tai yra tai, kas mane motyvuoja ir skatina tobulėti. Aš jau įrodžiau, kad galiu kovoti su bet kuo ir bet kokio stiliaus kovotoju, todėl dabar mane domina kitas didžiausias iššūkis. Esu pasirengęs susikauti su bet kuriuo, kas yra geriausias ir užsitarnauja teisę į titulą.

Tuo pačiu metu jaučiu, kad jau įveikiau daugelį geriausių šios kategorijos kovotojų, tačiau dar yra galimybių. Pavyzdžiui, Seanas O’Malley. Jis turi įspūdingą nokautų statistiką ir sugeba labai pavojingai atakuoti. Manau, kad jis yra rimtas iššūkis, nes sugeba per trumpą laiką padaryti didelę žalą. Galbūt jis dabar padarys tam tikrų pokyčių savo strategijoje ir mes galėsime turėti dar vieną įdomią kovą. Jei jis tikrai nori kovoti su manimi, esu pasirengęs – šįkart galbūt tai bus dar intensyvesnė ir įdomesnė kova.

Tačiau dabar, būdamas čempionas, nesirenku varžovų – tai jų pareiga mesti man iššūkį. Mano darbas yra būti pasirengusiu, kai tik UFC nuspręs, kas bus kitas. Be to, aš noriu greitai sugrįžti į narvą. Kova su Umaru buvo sunkus išbandymas, bet dabar jaučiuosi gerai ir esu pasiruošęs vėl kovoti, kai tik gausiu kvietimą. Man svarbu išlaikyti šį diržą ir parodyti, kad galiu toliau dominuoti šioje kategorijoje.

Nors negaliu pats pasirinkti kito varžovo, man svarbiausia – iššūkiai ir galimybė kautis su geriausiais. Manau, kad kova su S.O’Malley galėtų būti labai įdomi tiek man, tiek žiūrovams. Bet kokiu atveju, laukiu, ką nuspręs UFC ir būsiu pasiruošęs bet kam.

– Pagerinote Georges'o St-Pierre'o rekordą pagal parvertimus UFC istorijoje (M.Dvališvili per karjerą yra užfiksavęs 91 parvertimą, kai G.St-Pierre'as tai padarė 90 kartų). Ką jums tai reiškia?

– Tai tik dar kartą patvirtina, kad mano imtynės yra aukščiausio lygio. Šis pasiekimas yra reikšmingas, nes G.St-Pierre'as yra vienas iš visų laikų geriausių kovotojų, kuris buvo žinomas dėl savo puikių imtynių ir sugebėjimo kontroliuoti kovą parteryje. Tai didžiulė garbė aplenkti tokį kovotoją statistikoje, tačiau man tai tik dar vienas žingsnis mano kelyje.

Niekada nesiekiau specialiai pagerinti šio rekordo. Aš tiesiog darau tai, kas geriausiai veikia mano kovos stiliui. Kai reikia, griaunu varžovus ir kontroliuoju juos parteryje, nes tai yra efektyviausias būdas laimėti. Džiaugiuosi, kad mano darbo etika ir įdirbis duoda tokius rezultatus.

Man šis pasiekimas turi dar vieną reikšmę – tai įrodo, kad kartvelų imtynės yra stiprios ir konkurencingos pasauliniu mastu. Džiaugiuosi, kad galiu atstovauti savo šalį ir parodyti, ką mūsų kovotojai gali pasiekti. Šis rekordas priklauso ne tik man, bet ir visiems, kurie mane palaikė ir dirbo kartu.

Tai puikus pasiekimas, bet mano pagrindinis tikslas yra toliau tobulėti ir išlaikyti titulą. Man rekordai yra tik pasekmė to, kaip sunkiai dirbu kiekvieną dieną. Jie nėra galutinis tikslas – svarbiausia yra būti geriausiu ir kiekvieną kartą palikti viską narve.

– Umaras sakė, kad jam lūžo ranka pirmame raunde. Kaip tai vertinate?

– Aš girdėjau šį jo pasiteisinimą, tačiau, tiesą sakant, man tai nerūpi. Kovos yra kovos. Mes visi į narvą einame su traumomis ar diskomfortu. Aš ir pats šiame pasiruošime susidūriau su sunkiomis situacijomis – mano nugara buvo smarkiai susižeista, turėjau infekciją ant kojos, kuri ilgai negijo. Kai kurias dienas net negalėjau atsikelti iš lovos, o treniruotis buvo be galo sunku.

Buvo momentų, kai negalėjau lankytis sporto salėje, nes buvo šventės – Kalėdos, Naujieji metai. Sporto bazė buvo uždaryta ir net jei norėjau dirbti, negalėjau patekti į treniruočių erdves. Nepaisant to, aš neieškojau pasiteisinimų. Ieškojau sprendimų ir treniravausi taip, kaip galėjau.

Jei esi kovotojas, tu turi rasti kelią. Nieko negaliu pasakyti apie jo rankos traumą – galbūt ji tikrai įvyko, o gal tai tik pasiteisinimas. Bet man tai nėra svarbu. Kai narve yra du kovotojai, jie abu turi parodyti geriausią savo versiją, nepaisant to, kas nutiko pasiruošimo metu.

Gerbiu Umarą kaip kovotoją, tačiau manau, kad kovos baigtį lemia ne pasiteisinimai, o tai, ką tu padarai narve. Aš atėjau į šią kovą pasiruošęs kovoti nepaisant savo sužeidimų, ir manau, kad pasiekiau pergalę pelnytai. Umarui linkiu geriausio, bet tikiu, kad aš buvau geresnis šį vakarą.

Jei Umaui jau pirmame raunde lūžo, tai galbūt jis neturėjo būti čia. Kovotojai narve turi parodyti, kad jie yra pasiruošę atlaikyti bet ką ir aš tai padariau.

– Kovos metu atrodė, kad trečiajame raunde jūsų spaudimas visiškai išsekino Umarą. Kaip apibūdintumėte šį momentą?

– Trečiasis raundas buvo tas momentas, kai pradėjau jausti, kad Umaras nebėra toks pavojingas, kaip pradžioje. Man buvo aišku, kad jis pavargo, o tai suteikė man dar daugiau pasitikėjimo. Aš esu žinomas dėl savo ištvermės ir gebėjimo išlaikyti aukštą tempą visus penkis raundus, o ši kova nebuvo išimtis.

Aš specialiai nesiekiau greitai užbaigti kovos. Norėjau nuvarginti jį savo tempu ir spaudimu, priversti jį kovoti mano sąlygomis. Mano tikslas buvo jį išvesti iš komforto zonos, kad jis pradėtų klysti. Būtent tai ir įvyko trečiajame raunde – jis pradėjo trauktis, daryti daugiau klaidų, o mano smūgiai tapo dar efektyvesni.

Kovos metu nėra geresnio jausmo nei suprasti, kad tavo priešininkas pasiekė savo ribas, o tu vis dar esi pasiruošęs tęsti. Tai yra ta akimirka, kai jautiesi stipriausias – ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Aš visada stengiuosi išlikti susikaupęs, tačiau tuo metu jaučiau, kad esu visiškai kontroliuojantis situaciją.

Net jei priešininkas pavargęs, tu niekada negali atsipalaiduoti. Umaras yra pavojingas kovotojas ir aš žinojau, kad vienas jo smūgis gali viską pakeisti. Todėl net ir trečiajame raunde, kai buvau pranašesnis, stengiausi išlaikyti maksimalų dėmesį ir užtikrinti, kad kiekvienas mano veiksmas būtų tikslus.

Aš sunkiai treniravausi, kad galėčiau palaikyti šį tempą ir priversti bet kurį priešininką suklupti. Trečiajame raunde Umaras pajuto mano darbo vaisius – tai buvo mano momentas ir aš jį išnaudojau iki galo.

– Ar yra tikimybė, kad UFC turnyras kada nors vyks Sakartvele?

– Tai yra mūsų svajonė. Sakartvelas yra kovas mylinti šalis. Mes turime daug talentingų kovotojų, kurie jau dabar garsina šalį tarptautinėje arenoje. Aš, Giga Čikadzė, Ilia Topuria – mes visi stengiamės ne tik kovoti ir laimėti, bet ir skleisti žinią apie Sakartvelą kaip šalį, kurioje MMA auga ir klesti. UFC turnyras Sakartvele būtų istorinis įvykis ir didžiulis įkvėpimas tiek esamiems, tiek būsimiems mūsų kovotojams.

Giga jau buvo pradėjęs diskusijas apie UFC turnyro surengimą Sakartvele. Ilia taip pat dirbo šiuo klausimu. Mes visi suprantame, kad tai nėra paprastas procesas, tačiau tikime, kad ateityje tai bus įmanoma. UFC yra didžiulis renginys ir tam reikia tinkamos infrastruktūros, investicijų bei daug planavimo. Tačiau Sakartvelas yra pasiruošęs priimti tokį renginį.

UFC turnyras Sakartvele parodytų pasauliui, kokia svetinga ir kovinga yra mūsų tauta. Tai taip pat paskatintų jaunus sportininkus siekti aukščiausių tikslų. Kai aš pradėjau savo kelią MMA, tokių galimybių kaip dabar nebuvo. Dabar mes turime ne tik galimybę varžytis, bet ir galimybę atvesti geriausius pasaulio kovotojus į mūsų šalį.

Tai užtruks, bet mes nesustosime. Reikia kantrybės, daug darbo ir visų mūsų – kovotojų, fanų, organizatorių – pastangų. Esu tikras, kad vieną dieną Sakartvele vyks UFC turnyras. Ir kai tai įvyks, tai bus ne tik sporto šventė, bet ir mūsų tautos pasididžiavimas.

Esu dėkingas kiekvienam, kuris prisideda prie šios idėjos. Kiekviena pergalė, kiekvienas laimėtas titulas priartina mus prie šio tikslo. Sakartvelas yra kovotojų kraštas ir mes esame pasiruošę parodyti pasauliui, ką galime.

– Jūs sakėte, kad norite apginti titulą keturis kartus per metus. Ar tai realu?

– Aš mėgstu iššūkius, ir keturi titulų gynimai per metus man yra ambicingas tikslas. Tačiau man patinka tokie tikslai – jie mane motyvuoja ir leidžia siekti dar daugiau. Esu kovotojas, kuris nori nuolat būti aktyvus. Mano darbas yra kovoti ir kuo dažniau galiu tai daryti, tuo geriau.

Kovoti man yra įprastas dalykas. Žinoma, pasiruošimas yra sunkiausia dalis – tai apima treniruotes, svorio metimą, psichologinį pasirengimą. Bet kai visa tai praeina ir atsiduri narve, viskas tampa paprasčiau. Mano kūnas yra pripratęs prie krūvio, o aš jaučiu, kad galiu lengvai kovoti keturis kartus per metus. Be to, kuo daugiau kovų, tuo daugiau patirties ir galimybių tobulėti.

Žinoma, viskas priklauso nuo UFC planų ir varžovų prieinamumo. Aš esu pasirengęs kovoti bet kuriuo metu, tačiau tai turi derėti su turnyrų tvarkaraščiu. Jei UFC mano, kad galiu ginti diržą keturis kartus per metus, man tai tinka. Svarbiausia yra tinkamas organizavimas ir sąžiningas pasiruošimo laikas.

Aš gerai pažįstu savo kūną. Jei jausiu, kad man reikia daugiau laiko atsigauti, aš apie tai pasakysiu. Bet kol kas jaučiuosi stiprus ir energingas. Aš noriu kovoti, noriu išlaikyti diržą ir parodyti, kad esu vienas geriausių kovotojų šiame sporte. Rizika visada egzistuoja, tačiau būtent tai daro šį sportą ypatingu.

Manau, kad keturi apginti titulai per metus būtų istorinis pasiekimas ir puikus pavyzdys kitiems kovotojams. Noriu parodyti, kad su sunkiu darbu ir disciplina galima pasiekti bet ką. Tikiuosi, kad tokia ambicija įkvėps ir kitus siekti daugiau, nes viskas yra įmanoma, jei tik dedame pastangas ir tikime savimi.

– Jūsų praeitis, kai dirbote statybose, dažnai minimas kaip motyvuojantis pavyzdys. Kaip jaučiatės dabar, būdamas čempionu?

– Tai buvo sudėtingas laikas, tačiau jis išmokė mane labai svarbių dalykų – kantrybės, sunkumo įveikimo ir tikėjimo savimi. Tuo metu dirbau ne tam, kad susikurčiau komfortišką gyvenimą, bet kad išgyvenčiau ir galėčiau siekti savo svajonių. Pamenu, kaip dažnai grįždavau namo pavargęs, sušalęs ar išsekęs po ilgos dienos statybų aikštelėje, tačiau mintis apie tai, kad vieną dieną būsiu čempionas, mane vedė į priekį.

Iš statybų į MMA narvą kelias nėra trumpas. Tai ilgas procesas, pilnas sunkių sprendimų ir pasiaukojimo. Statybose dirbdavau, kad galėčiau susimokėti už treniruotes, o laisvu metu stengdavausi kuo daugiau tobulėti kaip kovotojas. Man buvo svarbu nenuleisti rankų, net kai atrodė, kad aplinkybės yra nepalankios.

Būdamas čempionu jaučiuosi be galo dėkingas visiems, kurie mane palaikė ir tikėjo manimi. Tai įrodo, kad nėra nieko neįmanomo, jei tik dirbi sunkiai ir esi pasiryžęs nepasiduoti. Dabar, žvelgdamas atgal, matau, kaip daug ką pasiekiau, tačiau mano darbas dar nesibaigė. Noriu įrodyti, kad esu vertas šio diržo ir noriu įkvėpti kitus žmones, kurie galbūt dabar yra ten, kur kažkada buvau aš.

Kartais žmonės man rašo žinutes ir sako, kad mano istorija juos įkvepia. Man tai yra labai svarbu. Jei mano kelias gali parodyti kam nors, kad sunkus darbas atsiperka, vadinasi, visa tai darau ne tik dėl savęs, bet ir dėl jų. Aš noriu, kad kiekvienas suprastų – nesvarbu, kur pradedi, svarbiausia yra tai, kaip dirbi dėl savo tikslų ir kaip tiki savimi.

Aš visada prisiminsiu savo praeitį, nes ji mane formavo. Tačiau dabar esu dėkingas už tai, kur esu ir esu pasiruošęs judėti į priekį, siekti dar daugiau ir padaryti viską, kad šis diržas liktų mano rankose.

– Prieš kovą U.Nurmagomedovas pavadino jus per senu kovoti ir sakė, kad dabar yra jo metas. Ar tai jus įžeidė?

– Taip, jis sakė, kad aš per senas ir man jau laikas pasitraukti. Prieš kovą netgi pridūrė, kad dabar yra jo metas. Bet žinote, ką aš galvojau? „Broli, ką tu kalbi?“ Amžius nieko nereiškia, kai tu sunkiai dirbi, esi patyręs ir atsidavęs. Gal aš ir vyresnis, bet treniruojuosi kaip žvėris. Aš ne toks, kaip jis galvoja – kažkoks senukas, kuris vos juda.

– Ar tai jus papildomai motyvavo?

– Žinoma. Per vieną draugišką pokalbį prieš kovą jis juokais pabrėžė mūsų amžiaus skirtumą, sakydamas, kad man laikas pasitraukti. Bet aš tokius komentarus priėmiau kaip motyvaciją. Aš galvojau: „Jaunystė be patirties dar nieko nereiškia“. Žinojau, kad galiu jį įveikti, nes turiu daugiau patirties ir esu pasiruošęs bet kokiems iššūkiams.

– Ką norėtumėte pasakyti apie tai, kaip amžius paveikė jūsų pasiruošimą ir kovą?

– Tai ne apie amžių, tai apie tai, kiek tu nori ir kiek esi pasiruošęs įdėti darbo. Aš žinojau, kad galiu įrodyti savo pranašumą. Umaras gavo svarbią pamoką – niekada negalima nuvertinti žmogaus dėl jo amžiaus. Mane tai dar labiau įkvėpė ir, kaip matėte, kovos metu aš parodžiau, kad amžius manęs nesustabdo.

– Kaip jūs apibūdintumėte savo santykius su U.Nurmagomedovu ir jo komanda po šios kovos? Ar vis dar jaučiate įtampą tarp jūsų?

– Po kovos aš jaučiu tik pagarbą. Kovos metu ir prieš ją buvo daug emocijų, tam tikra prasme net įtampos, bet tai yra normalu – mes abu norėjome laimėti ir atstovavome savo komandų garbei. Po visko aš nuėjau pas Chabibą Nurmagomedovą, paspaudžiau jam ranką ir pasakiau, kad labai jį gerbiu. Jis yra padaręs milžinišką įtaką MMA sportui ir savo šaliai, Dagestanui. Jo darbai kalba patys už save – jis pakeitė šio sporto istoriją.

– O kaip dėl Umaro? Ar bendravote su juo po kovos?

– Taip, po kovos aš paspaudžiau ir Umarui ranką, bet daugiau nesikalbėjome. Neturiu nieko prieš jį kaip asmenį. Pripažinsiu, kad prieš kovą buvau labai įpykęs dėl jo komentarų. Jis kalbėjo, kad aš jo vengiu, kad nenoriu kovoti, bet tai buvo netiesa. Aš niekada nesakiau „ne“ kovai su juo, tiesiog norėjau pasiruošti tinkamu metu. Tai mane labai supykdė, bet po kovos visa tai praeityje.

– Kaip manote, ar tarp jūsų vis dar gali būti draugiški santykiai?

– Manau, kad taip. Kovos yra dalis šio sporto, bet po jų mes liekame žmonėmis. Gerbiu Umarą už jo įgūdžius ir tai, ką jis pasiekė, bet noriu, kad jis suprastų – mano pyktis buvo susijęs tik su jo žodžiais prieš kovą. Dabar aš ramus, viskas baigta. Jeigu jis gerbs mane, aš visada gerbsiu jį. Bet kokiu atveju, nesinešu jokios neigiamos energijos į ateitį.

– Ar yra kas nors, ką norėtumėte perduoti Umarui ar jo komandai?

– Aš noriu palinkėti jiems viso ko geriausio. Ši kova buvo didelis iššūkis ir man, ir jam. Tikiuosi, kad jis iš šios kovos pasisėmė patirties ir toliau stiprins savo įgūdžius. Jis jaunas, talentingas, ir aš jam linkiu sėkmės ateityje. Bet aš esu čempionas, ir kiekvienas turės tai pripažinti.

– Kaip manote, ar jūsų ilga pergalių serija ir pasiekti rekordai jau leidžia jus laikyti geriausiu UFC lengviausio svorio kategorijos (iki 135 svarų arba 61,2 kg) kovotoju istorijoje?

– Esu labai dėkingas už tokį pripažinimą, bet nemanau, kad esu geriausias lengviausio svorio kovotojas UFC istorijoje. Mano nuomone, šį titulą vis dar turi A.Sterlingas. Jis yra neįtikėtinas kovotojas ir mano geriausias draugas, kuris kiekvieną dieną treniruotėse mane spaudžia iki ribos. Aljo yra vienintelis žmogus, kuris treniruočių metu mane nuolat nugali. Tai ne tik atspindi jo įgūdžius, bet ir rodo, kokį aukštą lygį jis pasiekė.

– O kaip dėl kitų legendų, tokių kaip Dominickas Cruzas?

– Taip, D.Cruzas taip pat yra viena iš didžiausių šios kategorijos legendų. Jis ilgam nustatė standartus, kaip kovotojas turėtų atrodyti šioje svorio kategorijoje. Todėl aš žvelgiu į save kaip į žmogų, kuris tiesiog tęsia šių didžiųjų kovotojų palikimą. Man didelė garbė būti paminėtam tarp tokių vardų kaip Aljamainas ir Dominickas.

– Bet jūsų rekordai – daugiausiai parvertimų UFC istorijoje, ilgiausia pergalių serija lengviausio svorio kategorijoje ir ilgiausias kontrolės laikas narve – ar jie jums asmeniškai nieko nesako?

– Šie rekordai, žinoma, daug reiškia. Jie rodo, kad mano darbas ir pastangos atsiperka. Tai yra mano įrodymas, kad galiu kovoti su pačiais geriausiais ir būti tarp jų. Tačiau aš stengiuosi pernelyg neįsivelti į statistiką ar rekordus. Mano tikslas – nuolat tobulėti ir laimėti kitas kovas.

– Ar galėtumėte save įsivaizduoti kaip „visų laikų geriausią“ ateityje?

– Ateitis parodys. Jeigu ir toliau pasieksiu aukščiausius rezultatus, laimėsiu prieš visus geriausius kovotojus ir ginsiu savo titulą, galbūt vieną dieną žmonės taip mane ir vadins. Tačiau kol kas aš noriu sutelkti dėmesį į dabartį – į artimiausias kovas ir iššūkius. Svarbiausia man yra ne tik mano vardas istorijoje, bet ir pagarbos užsitarnavimas narve.

– Ką šie pasiekimai reiškia jums asmeniškai?

– Jie yra mano sunkaus darbo rezultatas. Man tai – įrodymas, kad jei sunkiai dirbi, tiki savimi ir pasitiki savo komanda, viskas yra įmanoma. Aš dirbau statybose, o dabar stoviu čia kaip čempionas su daugybe rekordų. Tai rodo, kad sunkus darbas visada atsiperka. Bet aš vis dar esu alkanas. Noriu ne tik išlaikyti savo pasiekimus, bet ir juos pagerinti.

– Kokie jūsų ateities planai po šios pergalės? Ar planuojate atsipūsti, ar jau galvojate apie kitą kovą?

– Po šios pergalės jaučiuosi puikiai, bet tikrai nesu linkęs ilsėtis per ilgai. Žinoma, keletą dienų praleisiu atsigaudamas, leisdamas laiką su šeima ir draugais, galbūt pailsėsiu gimtajame Sakartvele, nes man svarbu palaikyti ryšį su savo šaknimis. Tačiau mano galvoje jau sukasi mintys apie kitą kovą.

Aš esu žmogus, kuris mėgsta iššūkius. UFC yra daugybė stiprių kovotojų ir aš noriu susidurti su geriausiais. Visada siekiu tobulėti, todėl kitos kovos laukimas mane motyvuoja. Noriu kuo greičiau sugrįžti į narvą, ginti savo titulą ir parodyti, kad aš esu ne tik geriausias savo svorio kategorijoje, bet ir vienas iš labiausiai darbo atsidavusių kovotojų UFC istorijoje.

Tiesa, labai svarbu suprasti, kad kova prasideda ne narve, o treniruotėse. Ši pergalė buvo įmanoma tik dėl intensyvaus pasiruošimo, nepaisant patirtų traumų ir visų kliūčių. Todėl netrukus sugrįšiu į treniruočių stovyklą, nes tai yra mano kelias – nuolatinis tobulėjimas ir darbas. Kuo greičiau UFC paskirs kitą kovą, tuo geriau. Esu pasiruošęs kovoti su visais – nesvarbu, ar tai būtų revanšas, ar visiškai naujas varžovas.

Jei klausiate, ar turiu konkretų varžovą galvoje, atsakysiu taip: noriu susikauti su geriausiais. Nesvarbu, ar tai būtų kova dėl įspūdingo šou, ar gynyba prieš stipriausius varžovus. Niekada neatsisakau iššūkių, todėl esu pasiruošęs susitikti su bet kuo, ką UFC man paskirs. Galiu pasakyti tik tiek – šis diržas man yra labai svarbus, todėl jį ginsiu bet kokia kaina.

Taigi, atsakydamas į jūsų klausimą, sakyčiau taip: šiek tiek atsipūsiu, pasimėgausiu pergalės akimirkomis, bet mintys apie būsimą kovą manęs niekada neapleidžia. Esu pasiruošęs ir noriu kuo greičiau sugrįžti į narvą. UFC žino, kad gali manimi pasikliauti, nes aš niekada nesu tas, kuris išsisukinėja nuo kovų.