E.Kavaliauskas: apie išvykimą į JAV, karjeros nuoskaudas, pinigus ir išgyvenimus po pralaimėjimų

Neatsiras nė vieno, kuris drįstų ginčytis, kad boksininkas Egidijus Kavaliauskas yra vienas iš Lietuvos kovinio sporto pasididžiavimų. 

Žurnalistas Mantas Stankevičius susėdo pokalbiui su E.Kavaliausku, kuriame jis aptarė įvairias temas, tarp kurių ir karjeros pabaigą, sudėtingus karjeros momentus, išvykimą į JAV ir pyktį ant tuometinės Lietuvos bokso federaicjos.

– Egidijau, žaiskime vaidmenų žaidimą – įsivaizduokime, kad Egidijus Kavaliauskas atėjo į darbo pokalbį. Galbūt galėtumėte trumpai papasakoti apie save?

– Esu Egidijus Kavaliauskas, man 36 metai. Mano gyvenimo aprašymas nėra įprastas. Pradėjau sportuoti būdamas septynerių ir sportuoju iki šiol – jau beveik 30 metų. Esu koviniame sporte – pradėjau nuo kovinės savigynos, kikbokso, Thai bokso, MMA, o būdamas 13 metų perėjau į boksą. Vis dar bokse. Esu dalyvavęs dvejose olimpinėse žaidynėse, laimėjęs pasaulio bronzos medalį, o profesionalų bokse esu iškovojęs keletą diržų. Vis dar siekiu vieno, kurio trūksta mano karjeroje.

Kalbant apie asmenines savybes, save laikau darbščiu ir tikslo siekiančiu žmogumi. Beveik 30 metų toje pačioje srityje – tai manau, kad yra ilgas laiko tarpas. Sunkus darbas man patinka – jei kažkas tampa per lengva, jaučiuosi nejaukiai. Man svarbu išlieti daug prakaito“.

– Kaip jaučiatės pagalvojęs, kad jau 30 metų praleidote koviniame sporte? Dažnai žmonės tiek laiko vienoje srityje neišdirba.

– Dažniausiai taip. Labai žaviuosi vyresnio amžiaus žmonėmis, kurie 40 ar net 45 metus dirba toje pačioje srityje, man tai suteikia labai daug žavesio, tai rodo discipliną ir atsidavimą. Lygiai taip pat aš – siekti tikslo ir nesiblaškyti. Jaunystėje tikrai buvo momentų, kai galvojau pasitraukti iš bokso, ieškotis darbo. Bet ką dirbti? Boksas yra mano darbas ir aš tuo gyvenu, tuo kaifuoju, tai yra tai, ko aš noriu gyvenimo.

– Ar 36-erių metų amžiuje dažnai pagalvojate apie karjeros pabaigą?

– Labai dažnai. Kai man buvo 30 metų, galvojau, kad 35 metų bus mano karjeros pabaiga. Planavau tada auginti vaiką, džiaugtis gyvenimu, bet tas planas nepavyko. Tačiau buvo daug traumų, kurios atėmė kelerius metus iš mano karjeros. Dabar, būdamas 36-erių, jaučiuosi stipresnis fiziškai ir protiškai nei būdamas 26-erių. Tada atrodė, kad buvau labai fiziškai stiprus, bet kai žiūri 10 metų atgal, galbūt ir toks nebuvau.

– Dabar džiaugiesi tuo gyvenimu, kurį turi?

– Po kovos su Terence'u Crawfordu buvo daug sudėtingų momentų – traumos, kovų atšaukimai, COVID-19 pandemija. Mano atveju, nuo COVID-19 laikų tas boksas dar neatsigavo. Kaip sumažėjo covid'o laikotarpių bokso šou darymas, taip dar dabar nepagauna to momento, kad būtų vis dažniau ir dažniau daromos didelės kovos. Situacija gerėja, bet dar ne taip. Mano svorio kategorijoje boksininkai dar sėdi ir laukia. Nėra tų didelių kovų, kurių fanai laukia ir nori. Nežinau, kieno tai kaltė, bet atrodo, kad toje svorio kategorijoje yra sustojęs laikas.

– Kokios nuoskaudos likę iš karjeros? Žinau, kad apie olimpines žaidynes nesinori kalbėti.

– Taip. Po Londono olimpinių žaidynių buvo didelė nuoskauda, kova su T.Crawfordu ir pralaimėjimas Vergilui Ortizui. Tai buvo pralošimas. Visada būna pralošimai, bet kiek permąsčiau, pralošiant V.Ortizui, tuo metu nežinau, ką būtų galima padaryti kitaip. Ten tiesiog nokautavo, sustabdė, pralošiau. Kitose kovose buvo pamokos, iš kurių aš mokinausi ir išmokau.

– Kaip išgyvenate pralaimėjimus? Kas vyksta jūsų pasaulyje po nesėkmių?

– Tai tikras chaosas galvoje. Mano žmona dažnai sako, kad mane puikiai pažįsta – matė mane ir palūžusį, ir džiaugsmingą, ir prislėgtą, ir nugalėtoją. Bet tai, kas vyksta mano viduje po pralaimėjimo, žinau tik aš. Kartais po gyvenimo nesėkmių ar pralaimėjimų atrodo labai sunku psichologiškai, bet kažkaip randu jėgų. Man net pačiam kažkaip keista. Žinau, kad kai kurie žmonės po tokių dalykų lūžta, bet aš atsikeliu kitą rytą ir stengiuosi eiti pirmyn. Man padeda šeima – tėvai, artimieji, draugai. Didelę motyvaciją randu savo sūnuje. Jis yra mano didžiausias įkvėpimas ir priežastis stengtis. Aš suprantu, kad negaliu sustoti, nes esu atsakingas už savo šeimą. Kaip sakoma angliškai: „I don’t have time to be depressed“ – neturiu laiko sėdėti kampe ir galvoti apie nesėkmes. Reikia dirbti, mokėti sąskaitas ir rūpintis šeima. Atsakomybė mane stumia į priekį, nėra vietos depresijai.

– Grįžkime į praeitį – į laiką, kai išvykote į Jungtines Amerikos Valstijas. Kaip įsivaizdavote savo „amerikietišką svajonę“?

– Neturėjau jokių aiškių svajonių.

– Bet tu išvykai piktas?

– Buvau labai piktas ant mėgėjų bokso, ant tuometinės Lietuvos bokso federacijos, ant jos trenerių, bet ne savo. Buvo piktumas ant viso bokso pasaulio Lietuvoje. Galbūt ne tik bokso, bet ant olimpinio sporto. Tave išlydi kaip čempioną, olimpietį, o kai nepasirodai gerai olimpiadoje, tavęs niekas nepasitinka, tu niekam nebeįdomus. Tikiuosi, kad dabar požiūris į sportininkus keičiasi. Jeigu tu olimpietis, tai tu visam gyvenimui olimpietis. Čia pagarba visiems sportininkams, kurie siekia juo tapti ar yra olimpiečiai. Pasiekti tą lygį, išvažiuoti į olimpiadą mūsų šaliai yra didelis pasiekimas. Labai daug žmonių to neįvertina. Turime dabar influencerius, kurie pardavinėja visokius „šūdukus“, „tiktokeriai“ prašo pinigų ir panašiai. Jie turi didesnį būrį sirgalių, nei olimpiečiai, kurie lieja prakaitą kiekvieną dieną, kad garsintų Lietuvą. Liūdna, visas pasaulis eina labai bloga linkme. Turime aukštinti klounus, vietoje to, kad aukštintume gladiatorius, kovotojus, sportininkus.. Krepšininkus galbūt aukština. Kalbu apie olimpiečius, kurių mažai kas žino. Žinau, kiek reikia prakaitų išlieti, ašarų ir skausmo, kad tai pasiekti.

– Bijojai išvažiuoti į JAV?

– Nežinojau, kur važiuoti. Atsirado galimybė, mane pakvietė, o Amerika buvo svajonė. Pralaimėjau olimpiadą, o kas toliau? Toliau ta pati istorija, olimpinis ciklas, bandyti iškovoti kelialapį.. Buvo toks – gal ne. Atsirado galimybė, norėjau tobulėti, nes Lietuvoje nebebuvo galimybės tobulėti. Visus keturis metus ruošiantis Londono olimpiadai nebuvo jokių nuklydimų, o tada pralošiau ir galvoju – ką aš dar galiu padaryti, kad laimėčiau tą medalį? Kas man gali padėti? Lietuvoje niekas, reikia važiuoti kažkur kitur.

– Kiek prie Londono kartėlio prisidėjo tai, kad Evaldas Petrauskas parsivežė medalį?

– Lietuvoje labai apkalba, pavydį, pletkina. Nueini žiūrėti krepšinio, visi aiškina, kaip turi daryti. Aš jau pamiršęs tą lietuvių mentalitetą, man vienodai. Lietuvoje labai galvoja apie apkalbas, o man – nusišikti, kas ką pagalvos apie mane ar dar kažką. Tegul šneka už nugaros, man neįdomu. Aš nieko nenuskriaudžiu savo poelgiais, turiu savo liniją ir einu. Kažkur kažkas loja – man vienodai, ar aš turiu kreipti dėmesį? Stenkis padaryti geriau, daryk kažką. Kad tu pavydėsi, jog jis važinėja su geresne mašina, tai tu nevažinėsi. Grįžtant prie Evaldo, aš labai džiaugiuosi. Jis turėjo šeimyninių problemų, jam to reikėjo, reikėjo pagerinti finansiškai gyvenimą. Gaila, kad nesusiklostė jo karjera taip, kaip galėjo susiklostyti ir čia manau dėl jo tam tikrų padarytų klaidų ir kartu dėl nežinojimo ir nemokėjimo, neturėjimo žmogaus, kuris vestų geresne linkme. Gaila, kad nebuvo to, kas nukreiptų jį geresne linkme.

Dėl kartėlio – gal truputį buvo, bet aš stengiuosi nekaltinti kitų. Aš pralošiau, buvau ringe aš, treniruočių partnerių stoka, sparingų stoka – čia jau kita kalba.

– Ar olimpinis medalis ką nors būtų pakeitęs? Greičiausiai vis tiek būtum išvažiavęs.

– Jo, bet profesionalų kelias būtų lengvesnis. Kai atvažiuoji su medaliu, lengviau lipti reitingais. Tiesus lengvesnis, aš ėjau kitu keliu, bet tuo pačiu tempu.

E.Kavaliauskas taip pat kalbėjo apie sūnų, kovą su Eimantu Stanioniu ir kitas gyvenimiškas temas, kurias galite išgirsti žemiau esančiame vaizdo įraše.