Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas – apie Mykolo Aleknos įtaką, svarbiausius startus ir finansus
Eimantas Skrabulis | Alfredo Pliadžio nuotr.
2024-aisiais Lietuvos lengvaatlečiai iš tarptautinių čempionatų parsivežė tris medalius – disko metikas Mykolas Alekna pasidabino olimpinių žaidynių sidabru bei Europos čempionato bronza, o šuolininkė į tolį Joana Fiodorovaitė tapo Europos jaunių vicečempione. Be to, buvo pagerinta 11 Lietuvos ir 1 pasaulio rekordas, kuris iki M. Aleknos neįtikėtino metimo laikėsi beveik 38-erius metus.
Šiais metais lengvosios atletikos kalendorius kaip visada įtemptas – jau kovo mėnesį vyks Europos, o vėliau ir pasaulio uždarų patalpų čempionatai. Birželio pabaigoje Lietuva varžysis Europos komandinio čempionato aukščiausiame divizione, o sezoną vainikuos rugsėjį vyksiantis pasaulio čempionatas. Tai tik dalis metų varžybų, kadangi negalima pamiršti ir Europos bėgimo, U20, U23 čempionatų bei kitų tarptautinių ir nacionalinių startų.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos (LLAF) prezidentas Eimantas Skrabulis nepraleido progos pasidžiaugti M. Aleknos lyderyste, kuris jau ne pirmus metus garsina pasiekimais Lietuvą: „Lengvoji atletika yra populiari ir labai svarbi sporto šaka, todėl tokių žvaigždžių atsiradimas svarbus ne tik sporto bendruomenei, bet ir visai šaliai. Lengvojoje atletikoje iškovoti pergalę yra sunkiau nei rasti adatą šieno kupetoje, todėl Mykolo pasiektas pasaulio rekordas, iškovotas olimpinis medalis bei eilė kitų pasiekimų sustiprina visos tautos savivertę.“
Žvelgdamas į svarbiausius šių metų startus E. Skrabulis pasaulio čempionate tikisi skaitlingos rinktinės, o išlikimą Europos komandinio čempionato pirmame divizione prilygintų stebuklui. Kitokie lūkesčiai keliami uždarų patalpų čempionatams, kuriuose dalyvauja mažiau lengvaatlečių, o ir visuomenės požiūris į šias varžybas kitoks. „Paradoksalu, kad dėl klaidų, įveltų Lietuvos sporto sistemoje, pasiekimai uždarose patalpose traktuojami kaip neolimpinių rungčių. Tai yra visiškas absurdas, nes kaip šuolis į tolį, šuolis į aukštį, trišuolis ar rutulio stūmimas gali būti neolimpinė rungtis? Net pasaulio rekordai čia galioja, visi normatyvai yra užskaitomi į tas pačias olimpines žaidynes ar kitus čempionatus“, – sakė E. Skrabulis.
Kviečiame skaityti išsamų interviu su LLAF prezidentu, kuriame jis pasidžiaugė Lietuvoje didėjančiu rungčių spektru, aptarė lengvajai atletikai reikalingą biudžetą ir būtinus infrastruktūros atnaujinimus.
– Kokie 2024-ieji buvo Lietuvos lengvajai atletikai?, – lengvoji.lt paklausė E. Skrabulio.
– Įdomūs, nelengvi, bet džiūgus metai. Lengvaatlečiai pasiekė 11 nacionalinių rekordų, o tai yra solidu. Turime ir ypatingų rekordų, nes vienas iš jų yra ir pasaulio rekordas. Dabar 3 lietuviai turi pasaulio rekordininko titulus – Aleksandras Sorokinas (100 km), Austra Skujytė (dešimtkovė) ir Mykolas Alekna (disko metimas). Tegul neužpyksta kiti, bet sakyčiau, kad tas naujausias rekordas yra solidžiausias ir labiausiai matomas. Mykolas pagerino net 38-erius metus gyvavusį rekordą. Kai mūsų atletas pasiekia pasaulio rekordą, tai tik parodo, kad turime pačio aukščiausio lygio žvaigždžių.
Vasarą turėjome dvi aukščiausio rango varžybas – Europos čempionatą bei olimpines žaidynes. Į Europos čempionatą delegavome labai didelę komandą (23 lengvaatlečiai – aut. past.). Jiems tikrai nebuvo lengva ruoštis, bet vėliau 11 sportininkų tapo olimpiečiais ir sudarė didžiausią dalį visos mūsų olimpinės rinktinės. Mykolas po 12 metų pertraukos į lengvaatlečių šeimą parvežė olimpinį medalį, Andrius Gudžius kovėsi finale, o Airinė Palšytė, mūsų nuomone, galėjo kautis dėl aukščiausių vietų. Realiai galėjome į Lietuvą parvežti tris medalius, o to niekada nėra buvę. Verta paminėti, kad nors olimpiečių turėjome 11, dar 7 buvo prie pat to bilieto į Paryžių. Potencialiai olimpinėms žaidynėms ruošėsi apie 30 lengvaatlečių. Tai džiuginantis skaičius, o ir rungčių įvairovė didelė, kadangi ne tik vyrų disko metime galime deleguoti tris atstovus, bet ir moterų trišuolyje, kur Europos čempionate startavo 3 trišuolininkės.
– Kaip svarbu Lietuvai turėti tokio lygio žvaigždę kaip Mykolas Alekna?
– Neįmanoma pervertinti tokio lyderio svarbos. Jeigu neseniai džiaugėmės Virgilijaus Aleknos, A. Skujytės, A. Gudžiaus ar A. Palšytės aukščiausiais pasiekimais, tai dabar atėjo Mykolo eilė. Visos šios asmenybės stiprina mūsų pasitikėjimą ir įrodo, kad galime. Lengvoji atletika nėra komercinė sporto šaka – mes lengvosios atletikos nematome per televizorių valandų valandas. Lengvoji atletika yra populiari ir labai svarbi sporto šaka, todėl tokių žvaigždžių atsiradimas svarbus ne tik sporto bendruomenei, bet ir visai šaliai. Lengvojoje atletikoje iškovoti pergalę yra sunkiau nei rasti adatą šieno kupetoje, todėl Mykolo pasiektas pasaulio rekordas, iškovotas olimpinis medalis bei eilė kitų pasiekimų sustiprina visos tautos savivertę. Medalis ne tik blizga, bet ir duoda didelį impulsą ateičiai – jis leidžia tikėti jaunimui, tėvams. Tokios asmenybės įrodo, kad lietuviai gali būti geriausi pasaulyje.
Kadangi Mykolas vis dar yra labai jaunas, tai suteikia vilties, kad jis atėjo ne vieniems metams, o labai ilgam. Jis rimtai trenkė durimis jau 2022 metais, kai tapo pasaulio vicečempionu ir Europos čempionu.
– Kas dar nudžiugino pernai?
– Džiugina, kad keletas rungčių sugrįžo arba sustiprėjo. Mes žinome disko metimo lygį, šuolių į aukštį, ieties metimo, trišuolio. Vėl sustiprėjo 800 m rungtis, kurioje Gabija Galvydytė pagerino uždarų patalpų Lietuvos rekordą bei pasiekė solidų rezultatą olimpinėse žaidynėse. Matome ir daugiakovių – tiek vyrų, tiek moterų – sugrįžimą. Labai sunki ir labai įdomi rungtis, kuri pritraukia visų dėmesį dvi dienas. Svarbu išskirti ir daugiakovininkės Beatričės Juškevičiūtės pasiektą 100 m barjerinio bėgimo Lietuvos rekordą, kuris ją labai priartino prie Europos elito. Jeigu čia pavyks dar patobulėti, ji vien šioje rungtyje gali kovoti dėl aukščiausių vietų. Verta paminėti ir ieties metiko Edžio Matusevičiaus iškovotą ketvirtą vietą Europos čempionate bei sprinterio Ado Dambrausko gerus rezultatus bei ryškų progresą bėgimo takelyje.
Mes turime aiškų lyderį daug metų į priekį, bet nestovime ant vienos rungties, todėl labai džiugina tas prasiplėtęs rungčių spektras. Turime nemažai pasaulinio lygio atletų, o jų netrukus gali ir dar padaugėti. Ne visi bus čempionai, ne visi pasieks pasaulio rekordus, bet iš jų galime tikėtis puikių rezultatų.
– Pasaulyje sparčiai populiarėja estafetės ir dėmesys joms, o čempionatuose bėga patys pajėgiausi sportininkai. Ar galime ir čia tikėtis žingsnio į priekį?
– Šiai programai reikia laiko. Šalies sprinto rinktinės vyr. treneris su kitais treneriais ir su federacija derina planą, kuris jau yra vykdomas. Žinant konkurencinę aplinką, patekti į 4x100 m ar 4x400 m estafetę pasaulio čempionate ar olimpinėse žaidynėse yra misija beveik neįmanoma. Tačiau, kai atsirado mišrios estafetės, tai čia Lietuva gali turėti galimybę. Labai džiaugiuosi dėl Agnės Šerkšnienės asmeninės sėkmės šeimoje, bet gaila, kad ji pakabino startukus ant vinies. Mums jos labai būtų reikėję pernai ir užpernai, nes su ja būtume turėję realų šansą startuoti olimpinėse žaidynėse. Mišrioje estafetėje reikia turėti po mažiausiai 2–3 greitus vyrus ir moteris.
Įdomi tema, todėl neabejoju, kad treneriai apjungs pasiruošimo planus ir startus. Labai svarbu, kad sportininkai jaustų pareigą ir garbę bėgti estafetėje. Nenorėčiau matyti tokios situacijos, kad sportininkas koncentruotųsi tik į savo asmeninę rungtį ir į antrą planą nustumtų estafetę.
– Kovo mėnesį vyks uždarų patalpų Europos bei pasaulio čempionatai. Žinant aukštus normatyvus ir mažesnį dalyvių skaičių nei vasarą, ko galime tikėtis iš lietuvių?
– Didžioji dalis visuomenės lengvąją atletiką supranta kaip vasaros sporto šaką. Manau, kad šis požiūris nesikeis. Žiemos čempionatuose yra stipriai sumažintas rungčių skaičius, todėl neturime savo sunkiosios artilerijos – metikų. Paradoksalu, kad dėl klaidų, įveltų Lietuvos sporto sistemoje, pasiekimai uždarose patalpose traktuojami kaip neolimpinių rungčių. Tai yra visiškas absurdas, nes kaip šuolis į tolį, šuolis į aukštį, trišuolis ar rutulio stūmimas gali būti neolimpinė rungtis? Net pasaulio rekordai čia galioja, visi normatyvai yra užskaitomi į tas pačias olimpines žaidynes ar kitus čempionatus. Pas mus Lietuvoje kažkas sugalvojo pritaikyti tokią terminologiją, todėl uždarų patalpų čempionatai yra neskatinami. Tai neigiamai ir demotyvuojančiai veikia sportininkus. Be to, uždarų patalpų čempionatai reikalauja dar vieno sportinio piko, kadangi tada negalima koncentruotis tik į vasarą. Keičiasi visi pasiruošimo principai. Visgi, Europos uždarų patalpų čempionate mūsų komanda gali būti skaitlinga.
– Birželio pabaigoje Lietuvos komanda startuos Europos komandinio čempionato aukščiausiame divizione. Kokie mūsų šansai lygiaverčiai varžytis su stipriausiomis Senojo žemyno komandomis?
– Jau vien tas pasiekimas įspūdingas, jog prieš mažiau nei 2 metus mes patekome čia, tarp 16 stipriausių komandų. Turėsime beveik 40-yje rungčių išstatyti po sportininką, kuris kovos dėl komandinių taškų. Jeigu mūsų stipriausi atletai bus sveiki, tai kova bus įdomi. Mums, būkime realistais, patekus tarp grandų, išlikti toje kompanijoje būtų pagrindinė misija. Jeigu tai įvyktų, prilyginčiau stebuklui. Visgi, jeigu mums nepasiseks ir teks grįžti į antrą divizioną, bet demonstruosime gražią kovą ir aukštus rezultatus, tai nebus katastrofos. Svarbiausia visiems susirinkti ir būti sveikiems. Tikiuosi, kad nebūsime autsaideriai. Be jokios abejonės garbės reikalas yra atstovauti šaliai ir kovoti už komandą. Nestartavimas rodytų blogą požiūrį į sportą, nacionalinės rinktinės interesus ir net pilietiškumą.
– Sezoną rugsėjo mėnesį vainikuos pasaulio čempionatas. Kaip išlaikyti aukštą sportinę formą iki jo?
– Tas kalendorius nėra pateiktas vakar, visi jį žino ir ruošiasi. Tai nėra dažnas atvejis, kad svarbiausios metų varžybos vyksta rugsėjo viduryje, bet teks priprasti. Neabejoju, kad su šiuo iššūkiu treneriai ir jų sportininkai susitvarkys.
Būtų smagu, kad mūsų komanda Tokijuje būtų skaitlingesnė nei olimpinėse žaidynėse. Manau, kad tai yra įmanoma. Turėti 12–15 lengvaatlečių pasaulio čempionate būtų nuostabu, nes ten nepatenka silpni. Norisi išsiųsti skaitlingą ir kokybišką komandą. Linkime sveikatos mūsų komandos kapitonui A. Gudžiui, A. Palšytei ir kitiems lengvaatlečiams, kurie tikrai gali startuoti Tokijuje.
Nėra didesnės konkurencijos tarp individualių sporto šakų pasaulyje nei lengvojoje atletikoje. Mažesnės valstybės yra spaudžiamos normatyvų, reitingų sistemų, todėl čia ir valstybė turėtų daugiau dėmesio skirti mums. Reikia įvertinti potencialą tų sporto šakų, kurios gamina rezultatą arba turi tokią galimybę. Svarbu skirti maksimalų dėmesį ir finansus, kurie neprastėja, lyginant aritmetiškai, bet reikia įvertinti infliaciją, nes brangsta bilietai, viešbučiai, maitinimas bei kitos paslaugos. Norint geresnio rezultato to nepakanka, nes mūsų poreikiai yra racionaliai pagrįsti ir ženkliai didesni.
– Kokių finansų reikia lengvajai atletikai?
– Manau, kad 60–70 proc. prie to, ką šiandien dienai gauna lengvosios atletikos federacija. Tai būtų suma, kuri tenkintų ne iš piršto laužtą poreikį ir galėtume visiškai aprūpinti sportininkus, trenerius, medicinį ir kitą personalą. Jeigu mumis labiau rūpinsis, mes tikrai duosime rezultatą. Norime ruoštis ir startuoti pagal pasaulinius standartus, tačiau tinkamų bazių Lietuvoje beveik neturime. Esame priversti deleguoti sportininkus į kitas šalis, nes dėl nacionalinio stadiono yra pamirštas Vilniaus maniežo projektas. Jis mums Vilniuje tūkstantį kartų svarbesnis nei stadionas. Ačiū Dievui, kad Kaunas jau netrukus turės vienintelį maniežą Lietuvoje, kuris atitiks visus standartus ir galbūt taps pavyzdžiu kitiems miestams. Dėl to labai džiaugiamės ir laukiame to maniežo. Jame galėsime organizuoti nacionalinius čempionatus ar tarptautines varžybas, o jo kokybė turės įtakos ir rezultatų gerėjimui. Maniežų poreikis Lietuvoje yra didelis, kadangi turime vaikučių, jaunučių bei jaunimo, kuris elementariai netelpa. Čia yra nusikaltimas, kad jie lieka už durų.
– Ar numatoma daugiau lengvosios atletikos infrastruktūros atnaujinimų?
– Mums žinoma keletas įdomių ir bendruomenei naudingų objektų atnaujinimų. Jeigu iki šių metų vasaros kokybiškai bus atnaujintas Palangos stadionas, planuojame šį miestą skelbti lengvosios atletikos sostine ir ten surengti nacionalinius čempionatus dar bent penkerius metus. Sąlygos ir sektorių išdėstymas ten leidžia pasiekti aukštus rezultatus, todėl tikimės geriausio šalyje stadiono būtent čia. Mes turime padėti sportininkams siekti rezultatų.
Gera linkme juda ir Marijampolės miestas, kur yra numatytas projektas ir finansavimas stadiono atnaujinimui bei plėtrai. Tai yra dar vienas miestas, kuris turi lengvosios atletikos bendruomenę, todėl tas stadionas yra ir bus naudojamas.
Lietuvoje jau šiemet turi atsirasti tarptautinių aukšto rango varžybų, kuriose dalyvaus pasaulinio lygio lengvaatlečiai. Jau 50 metų Alytuje vyksta tokios varžybos, tačiau ten viskas orientuota į sportinio ėjimo rungtis ir neaprėpiami kiti sportininkai. Žinau, kad birželį planuojamos „World Athletics“ bronzinio lygio „Cosma“ taurės varžybos, kurios suteiks šansą tiek mūsiškiams, tiek ir užsieniečiams varžytis geromis sąlygomis Lietuvoje. Svarbiausia būti sveikiems, prisijaukinti Jos Didenybę Sportinę Sėkmę, o tada ir rezultatai bus geri.
