V.Žala papasakojo apie pavojingas situacijas su žiūrovais: „Dažniausiai jie nėra piktybiški, bet kartais tiesiog neįvertina situacijos“ papasakojo, apie pasiruošimą klasikiniam maratonui, padangų naudojimą, stategiją, vietinius trasoje, sunkvežimio vairavimą ir kita

Antradienį vykusiame trečiajame Dakaro greičio ruože puikiai pasirodė sunkvežimių kategorijoje lenktyniaujantis Vaidotas Žala, kuris užėmė 2-ą vietą.

Ilgą laiką jis su čeku Alešu Loprais kovojo dėl pirmosios vietos, kol galiausiai V.Žalai teko pripažinti varžovo pranašumą, kadangi nuo jo atsiliko 53 sekundes.

Vakare dalyviai dar turėjo įveikti virš 300 kilometrų į kitą bivaką, iš kurio rytoj pradės dviejų greičio ruožų maratoną.

Apie įvairius dalykus su gerbėjais vakare bendravęs V.Žala papasakojo, apie pasiruošimą klasikiniam maratonui, padangų naudojimą, stategiją, vietinius trasoje, sunkvežimio vairavimą ir kita.

Apie ryšio problemas ir vėlyvą dieną:

„Važiavom čia 20 km, dar kokius 15 km varėm šoną, kol ryšį pagavom. Su ryšiu tai esam kažkokiam kaime – šviesų tai kaip mieste, bet realiai kaimas, o su ryšiu liūdesiukas. Bivake išvis nieko neturim – ne gyvybės. Visi turi telefonus, bet niekas neturi ryšio. O vat į miestelį pavažiavus, jau šiaip ne taip suradom, kur pasijungti. Šiandien visi labai vėlai suvažiavom, kai kurie dar važiuoja, nes buvo labai ilgas pervažiavimas. Servisui pervažiavimas – virš 700 km. Mums iki greičio ruožo buvo kokie 100 km, gal daugiau – 114 km, o po finišo dar 320 km. Į bivaką atvykom jau po septintos vakaro, jau tamsoj. Didžiausia eilė, nes visi serviso sunkvežimiai ir kemperiai dar tik kelyje“.

Apie „brifingą“:

„Labai juokinga buvo, kai 20:00 val. vakaro daro „brifingą“ organizatoriai, o ten gal 30 žmonių klauso – visi tik ką atvažiavę, kas į dušą, kas valgyt. Ne brifingas galvoje“.

Apie pasiruošimą klasikiniam maratonui:

„Reikia staigiai susiruošti šmutkeles, nes rytoj vėl maratonas. Tik šį kartą – kitokio formato. Prieš tai buvęs „Chrono“ maratonas vyko organizatorių stovyklose, viduryje niekur. Ten duoda palapinę, miegmaišį, turistinį davinuką – užsipili vandens ir valgai tokį chlamą. Dabar laukia klasikinis maratonas – bivake mechanikų nebus, jie važiuoja į kitą bivaką, į Hailą. Organizatoriams galima perduoti savo palapinę, miegmaišį ir nuvažiavęs rasi dušą bei valgyklą. Tačiau laukia dvi dienos Alulos regione – ten turbūt aštriausi akmenys visoje Saudo Arabijoje. Taip pat yra kopų su akmenimis – toks stubro kratymas laukia. Bus sudėtingos dvi dienos“.

Apie greičio ruožo sutrumpinimą:

„Šiandien važiuodami supratom, kad pagrindinė priežastis, kodėl patrumpino greičio ruožą, buvo akmenys. Organizatoriai pagalvojo, kad motociklininkams tai būtų vargelis. Buvo suplanuota beveik 470 km per akmenynus, tai dalis būtų suvažiavę naktį. Greičio ruožas buvo trumpesnis – apie 340 km, bet akmenų buvo labai daug“

Apie padangas:

„Tai buvo padangų valdymo diena – reikėjo neprapjauti padangų. Macikas prapylė ratą, tada kolega olandas irgi prapylė. Jo tėvukas – greitasis servisas – iškart išmetė dvi padangas. Mes atsargiau važiavom, nepramušėm nei vieno rato. Vieną padangėlę pradėjo tyliai leisti, bet turim slėgio palaikymo sistemą, tai problemų nebuvo“.

Apie strategiją ir akmenis:

„Buvo daug akmenų, daug automobilių stovėjo keitė ratus. Sunkvežimiu gali drąsiau važiuoti, bet lengva slystelėti šonu ir sudraskyti padangos šoną. Šiandien viena iš retesnių dienų, kai buvom netoli 20-uko tarp automobilių. Kadangi akmeninė trasa, mums su dideliais ratais buvo visai gerai“.

Apie konkurenciją ir strategiją:

„Šiandien pasisekė dėl strategijos – nepradėjom labai agresyviai kapoti kampų. Padangų keitimas užtrunka šešias, aštuonias ar net dešimt minučių. Tos minutės labai brangios, todėl geriau nerizikuoti“.

Apie vietinius trasoje:

„Buvo viena situacija, kai žiūrovas trasoje blūdijo paraleliai. Toks atrodė kaip ramus žiūrovas, su pikapu važinėjo, gal filmavo ar ką. Jie dažniausiai nėra piktybiški, bet kartais tiesiog neįvertina situacijos. Jei pravažiuoja 20, 30, 40 automobilių ir galvoja, kad sunkvežimis važiuos taip pat. Bet sunkvežimis kitaip važiuoja – jei gali kirsti kampą, visada kirs. Tačiau tada atsitinka taip, kad sunkvežimis negali normaliai pravažiuoti vien dėl to, kad koks nors su telefonu stovi trasoje. Tai yra rizikinga ir erzina, bet žiūrovai yra žiūrovai – čia nieko nepadarysi“.

Apie lenktynių eigą:

„Bendroje įskaitoje atsigrojom penkias minutes. Dabar deficitas iki pirmos vietos – 34 minutės. Dar laukia dvi maratoninės dienos, tada poilsio diena ir antra, labai sunki lenktynių dalis“.

Apie pripratimą prie sunkvežimio:

„Linkėjimai Arijaus komandai į Klaipėdą. Tikiuosi, kad Arijaus vairuotojams gėdos nedarom su jų logotipu trasoje. Kelias dienas visai gerai einasi. Kalbant apie vairavimą sunkvežimiu, jau visiškai pripratau – visiškai kitoks valdymas, bet dabar jau galiu juo mėgautis. Pavyzdžiui, išmokau, kaip posūkiuose geriau linguoti kabiną, kad apeičiau medžius ar šakas. Dabar ratai praeina arčiau medžio, o kabina lengvai pasvyra ir išvengia šakų. Labiausiai vargina vibracijos ir smūgiai – jų čia daugiau nei su automobiliu. Bet pats procesas įdomus, ypač kampų kapojimas. Čia visai kitoks vairavimo būdas nei su lengvuoju automobiliu“.

Apie pervažiavimus:

„Į bivaką paprastai vairuoju pats. Pagal taisykles nuo bivako iki bivako turiu vairuoti. Mielai atiduočiau pervažiavimą kam nors kitam, bet kol kas dar pats važiuoju. Mano pozicijos privalumas yra tas, kad galiu abi kojas visiškai ištiesti. Po vairu pakišu ir viena, ir kita koja ištiesiu. Faulo sėdėjimo pozicija tokios galimybės nesuteikia“.

Apie Maksą ir jo darbą mechaniku:

„Maksui tai pirmasis Dakaro ralis kabinoje, nors jis jau buvo mechaniku kitose komandose. Jis labai darbštus ir entuziastingas, todėl mes su Paulo kartais jį muštruojam, kad eitų miegoti, o ne iki dviejų nakties prie sunkvežimio trintųsi. Maksas labai stengiasi, bet šią komandų strategiją, kai mechanikai ir lenktyniauja, ir dirba vakare, reikėtų koreguoti. Manau, mechanikas turėtų atlikti tik vieną darbą“.

Apie šansus pasiekti pirmą vietą:

„Šansus vertinti sunku – čia ne lažybų kontora. Darom savo darbą ir žiūrim, kas gausis.“

Apie Prokopo ir Lopraiso elgesį trasoje:

„Prokopas buvo pralenktas, kai stovėjo kažką remontuodamasis. Po to jį vėl pamatėm upės vagoje. Lopraisas – senas vilkas. Jis visada praleidžia tik tiek, kiek leidžia taisyklės. Pagal jas, jei gauni tris „Sentinel“ signalus per 45 sekundes, turi praleisti. Kai yra dulkių, tuos signalus perduoti labai sunku, bet jei trijų nėra, jis važiuoja toliau.“

Apie vandens suvartojimą:

„Turiu 2,2 litro talpos vandens bačką už nugaros, kurią beveik kasdien ištuštinu. Prieš startą stengiuosi negerti per daug, nes tada labai greitai norisi į tualetą. Po finišo stengiuosi atsigerti dar apie 1,5 litro. Per dieną išgeriu apie 3–4 litrus“.

Apie Lietuvos fanus Dakare:

„Net kolegos čekai pastebėjo, kad lietuvių palaikymas yra gausiausias. Matosi daug lietuviškų vėliavų, ir visi mums pavydi. Trasose matome ir daug čekų, portugalų, bet lietuviai tikrai išsiskiria“.

Apie pasitenkinimą dabartiniais rezultatais:

„Esame labai patenkinti. Kartais patys stebimės, kaip viskas gerai klostosi. Nevažiuojame kaip bepročiai, bet ir neturistaujame. Šiek tiek prisižiūrime, kad nedarytume nesąmonių. Kol kas korta krenta labai gerai“.

Apie techniką ir stiklus:

„Atsarginių stiklų dar turime nemažai. Dabar, jau ketvirtą dieną, aplink medžius važiuoju atsargiau – laikau atstumą iki šakų. Priekiniai sparnai jau šiek tiek apgadinti, bet tai daugiau kosmetika, kurios išvengti sunkvežimio lenktynėse neįmanoma. Jei norime gero rezultato, kampus reikia kirsti agresyviai, o ne važiuoti aplink kiekvieną krūmą. Poilsio dieną greičiausiai reikės viską apsiklijuoti ir gražiai užtaisyti“.

Apie strategiją maratono ruože:

„Į maratoną važiuosime su trimis atsarginiais ratais. Regionas laukia labai sudėtingas – daug akmenų ir sudėtingų sąlygų. Strategija paprasta – atsargiai ir apgalvotai, nes klaidos gali brangiai kainuoti“.

Apie informaciją lenktynių metu:

„Lenktyniaudami neturime galimybės gauti tikslios informacijos apie laikus. Dažniausiai viską sprendžiame pagal skirtumus neutralizacijos zonose – pavyzdžiui, lyginame, kiek laiko buvo tarp mūsų ir prieš mus esančio ekipažo starto metu. Kartais padeda žiūrovai, jei jų sutinkame neutralizacijose“.

Apie idealų automobilį Dakarui:

„Kas būtų, jeigu būtų... Jei turėčiau 10 milijonų, galėčiau rinktis. Bet dabar džiaugiamės tuo, ką turime. Mūsų technika yra gera, o rezultatai kol kas labai džiugina“.