B.Vanagas atsakė į R.Baciuškos kaltinimus ir bendravo su sirgaliais: „Iš vienos pusės – aš jį labai gerai suprantu, iš kitos pusės – neturiu nei menkiausios galimybės kažką pakeisti, nes aš jo nemačiau“

  Pirmąjį Dakaro greičio ruožą jaunasis Rokas Baciuška pradėjo įspūdingai ir demonstravo antrą greičiausią laiką, tačiau tada 2 valandoms stojo dėl techninių gedimų ir prarado itin daug brangaus laiko.

Kaip vėliau pasakojo R.Baciuška, jam nukrito ratas ir nulūžo varžtai, todėl jis daug laiko sugaišo, kol sumontavo ratą taip, jog galėtų užbaigti greičio ruožą.

R.Baciuška taip pat pasakojo, kad du kartus bandė lenkti Benediktą Vanagą, tačiau šis jo taip ir neužleido ir R.Baciuška paskendo dulkėse.

Daugeliui dalyvių šiandien neveikė „Sentineli“ sistema, kurios pagalba būna perspėjami priešais esantys dalyviai, dažniausiai motociklininkai. Visgi R.Baciuška teigė, kad jie buvo taip arti iš šono, jog buvo neįmanoma, kad B.Vanagas nepamatytų.

Pats B.Vanagas atsakė į tokius R.Baciuškos kaltinimus sakydamas, kad tikrai nepastebėjo kolegos bei papasakojo daugiau apie šį greičio ruožą.

– Benediktai, kaip vertinate šiandienos greičio ruožą?

– Organizatoriai per vakarinį brifingą minėjo, kad laukia greitas 400 km ruožas, kuris įves mus į Dakarą. Galiu pasakyti, kad seniai nepamenu tokios Dakaro pradžios ir tokio greičio ruožo. Taip pat seniai nebuvau taip laukęs finišo. Tai buvo labai keistas reikalas, mus įmetė į kelis regionus, kur buvo daug augmenijos – tarsi „Camel Grass“, medeliai ir krūmai. Automobiliai netilpo – sunkvežimiams ten apskritai nėra ką veikti. Mačiau, kad Vaidui išdaužė priekinį stiklą, mūsų stiklą taip pat keičia. Automobiliai paprasčiausiai netilpo. Po finišo sakiau, kad komandos anglies pluošto sąskaitos šiandien sieks bent milijoną eurų. Išnaudojome detalių tiek, kad sunku patikėti.

– Kas dar buvo išskirtinio šiame greičio ruože?

– Antras dalykas – 20 km nuo starto praradau ratą. Įtariame, kad smūgis padarė savo, tačiau ratlankis galbūt buvo ne itin kokybiškas ir įskilo. Vėliau prakirtome dar vieną ratą, o kai likusi didžioji dalis ruožo ir nebeturi atsarginių ratų, situacija tampa labai sudėtinga. Akmenys buvo rimti. Antrojo rato netekome, nes neveikė „Sentinelis“ – įranga, kuri leidžia dalyviams pranešti vieni kitiems apie lenkimus. Negalėjome pranešti motociklininkams, kad pasitrauktų, o dulkių buvo tiek, kad nepamačiau akmens. Po antrojo rato prakirtimo turėjome įjungti „alert“ režimą ir tiesiog siekti finišo. Jei būtume pramušę trečią ratą, tektų laukti greitojo serviso automobilio, o tai reikštų dviejų ar net keturių valandų praradimą.

– Kiek jūsų rezultatas nukentėjo dėl šių problemų?

– Rezultatas šiandien nėra džiuginantis, tačiau suprantu, kodėl taip nutiko. Svarbiausia, kad neprisidarėme didelių problemų. Nors esu nepatenkintas, džiaugiuosi, kad diena praėjo be katastrofų. Tai buvo brangi diena – detalių keitimas kainuos daug.

– Kiek reikšmingas yra 25 minučių deficitas po šio ruožo?

– 25 minutės nuo lyderio nėra mažai per vieną greičio ruožą, bet suprantu, kodėl taip atsitiko. Tokių dienų pasitaiko visiems, net ir lyderiams. Klausimas, kiek gyvybių gali paaukoti. Nieko kritiško neatsitiko. Panaši diena buvo ir praėjusį Dakarą ir tai neturėjo lemiamos įtakos galutiniam rezultatui. Jei tokių dienų būtų kasdien, tada taip – gali pamiršti apie gerą rezultatą. Bet šiuo metu tai dar nėra dramatiška.

– Kokia strategija rytojaus greičio ruožui?

– Šturmanas grįžo iš brifingo, bet dar nespėjome aptarti visos informacijos. Rytoj startuojame maždaug aplink 30-uką. Iš vienos pusės – nepatogu, nes laukia daug dulkių. Greitis yra penkioliktuko lygio, tad reikės lenkti nemažai dalyvių. Kita vertus, akmenų ruože vėliau startuojantys gali turėti šiokį tokį pranašumą – pravažiuojantys automobiliai išvalo kelią. Tai spėjimas, nes neturime tikslios informacijos. Didžiosios komandos gal turi papildomus duomenis, bet mes tiesiog matysime situaciją vietoje.

– Daugelis dalyvių skundėsi neveikiančia įranga. Ar organizatoriai ką nors kompensuos?

– Ne. Kalbant apie „Sentinelį“ – ši problema jau plačiai žinoma. 43 ekipažai susidūrė su tuo pačiu. Kai įranga pradėjo neveikti, manėme, kad galbūt numušėme anteną. Važiuojant per krūmus, automobilis gavo daugybę smūgių. Kai neveikė planšetė, perėjome prie atsarginės, bet „Sentinelis“ prijungtas tik prie pagrindinės planšetės. Tai labai pavojinga, nes negali pranešti lėtesniam varžovui, kad duotų kelią. Dulkėse aplenkti praktiškai neįmanoma.

– Kaip vertinate situaciją su Roku? Ar kaltinimai jam pagrįsti?

– Na, visų pirma, man Roko tikrai labai gaila, nes pats puikiai žinau, kas yra dulkės. Žinau, kaip jautiesi tokiose situacijose – tas bejėgiškumo jausmas, kai nieko negali padaryti, nes dulkės tiesiogine prasme yra visiškas siaubas. Iš vienos pusės, aš jį labai gerai suprantu. Iš kitos pusės, neturiu nei menkiausios galimybės kažką pakeisti, nes aš jo nemačiau. Ir nemačiau ne todėl, kad nesistengiau – aš tiesiog neturėjau galimybės matyti.

Kai važiuojame ir bandome aplenkti motociklą, situacija yra tokia: motociklininkas sėdi ant motociklo lauke, o mes su automobiliu važiuojame šalia jo 120 km/h greičiu, dviejų metrų atstumu. Mes signalizuojame su garsiniu signalu – mūsų „Toyota“ turi oru varomą, itin garsų signalą. Bet motociklininkai to signalo negirdi. Tai atrodo neįtikėtina, bet net ir būnant lauke, šalia motociklo, jie jo tiesiog negirdi. Tad įsivaizduokite, koks tai iššūkis automobilyje, kai esi apsuptas dulkių debesies.

Vienintelis būdas pamatyti automobilį tokioje situacijoje – tai žinoti, kad jis ten yra. Ir kiekvienas lenktynininkas tai žino. Aš esu tikras, kad Rokas tai irgi žinojo. Bet čia, manau, sužaidė emocijos. Aš jį visiškai suprantu – tai labai nemalonus reikalas. Ir man pačiam tai kelia slogų jausmą. Bet, deja, nieko negaliu pakeisti.

Jeigu bent kiek pralenki, kad galėtum pamatyti per šoninį langą, periferiniu matymu, tada dar atsiranda kažkoks šansas pastebėti kitą automobilį. Bet kitais atvejais – galimybės nėra.

Štai tokia situacija. Tai – vienas iš tų dalykų, su kuriais Dakare tiesiog tenka susidurti.

– Ar organizatoriai sureaguos į jūsų skundą dėl neveikusios įrangos?

– Parašėme oficialų raštą, bet esame tikri, kad niekas nieko nekompensuos. Organizatoriai užmerkia akis ir sako, kad neturi būdų, kaip apskaičiuoti prarastą laiką. Tai jau tampa įprasta Dakare.

Visa ši situacija kilo visiškai netikėtai, lygioje vietoje, ir be jokio pagrindo. Iš esmės, manau, kad tai tam tikra pamoka – reikia labiau apgalvoti, ką kalbi. Aš pats negalėjau žinoti ar matyti to, kas vyko, ir tiesiog neturėjau galimybės pastebėti situacijos.

Kol veikė „Sentinel“ sistema, šiandien praleidau du „Ford“ automobilius ir vieną „Toyota“. Kai ši įranga veikia, tiesiog išgirsti signalą, sustoji, nes žinai, kad už tavęs važiuoja greitesnė ekipa. Taip ir buvo – išgirdome signalą ir sustojome, nes žinojau, kad greitesnė komanda yra visai netoli mūsų. Visi lenktyniauja savo tempu ir nėra jokio tikslo trukdyti kitiems. Gamyklinės komandos turi didesnes galimybes, atsargines dalis ir viską, kas reikalinga, tad jie susitvarko patys.

Buvo neutralizacijos ruožas – tai reiškia, kad turėjome važiuoti pagal kelių eismo taisykles tam tikrą atstumą, apie 9 ar 12 km. Per tą laiką galėjome trumpai sustoti. Būtent tada prie mūsų priėjo gamyklinės „Toyota“ komandos pilotas Luka Moraesas ir pasakė: „Chebra, mes esame 20 sekundžių už jūsų“.

Tos 20 sekundžių lenktynėse reiškia nemažai – tai gali būti pusės kilometro ar net kilometro skirtumas, priklausomai nuo važiavimo greičio. Nors įranga veikia iš maždaug 200 metrų atstumo, kartais ji gali ir neveikti. Šiuo atveju mums labai pasisekė, kad Moraesas pats priėjo ir pasakė, kokia situacija.

Mes sureagavome paprastai – išvažiavome į greičio ruožą ir sustojome, kad palauktume tas 20 sekundžių ir praleistume juos. Nors dėl to praradome šiek tiek laiko, supratome, kad toks sprendimas teisingas, nes jie kovoja dėl čempionato taškų, o mes tiesiog būtume jiems trukdę.

Jeigu būtume matę Roką, lygiai taip pat būtume jį praleidę. Tai nėra nei lenktynininko kaltė, nei kažkoks blogas sprendimas – tiesiog kartais taip nutinka dėl techninių dalykų ar situacijos trasoje.

– Kuo skiriasi maratonas nuo „Chrono“ etapo?

– „Chrono“ 48 valandų etapas ir maratonas iš esmės man atrodo gana panašūs, bet jie turi keletą esminių skirtumų. Pagrindinis skirtumas yra tas, kad 48 valandų „Chrono“ etapas apima bendrą distanciją, kuri yra skirta dviem dienoms. Šiemet, kiek pamenu, tai sudaro 964 kilometrus – beveik 1000 kilometrų. Įsivaizduojat?

Pagrindinė mintis tokia – rytoj ryte mes startuojame 48 valandų „Chrono“ etape. Po maždaug 400 kilometrų yra septynios vadinamosios stabdymo vietos, kuriose dalyviai turi sustoti, kai pasiekia tam tikrą valandą. Tai reiškia, kad skirtingai nei maratone, čia nėra taip, kad visi susirenka į tą pačią vietą nakvoti. Visi dalyviai sustoja skirtingose vietose, vadinamuose bivakuose.

Bivakas iš esmės yra tiesiog vieta po atviru dangumi. Ten bus laužas, palapinės, miegmaišiai, paklotukai, maistas ir vanduo. Tualetų nebus. Žodžiu, gyveni kaip tikras skautas, po atviru dangumi.

Esminis skirtumas tarp maratono ir 48 valandų „Chrono“ yra tas, kad maratono etape vieną dieną važiuoji visą distanciją be komandos pagalbos, o kitą dieną tęsiasi greičio ruožas. Tuo tarpu 48 valandų „Chrono“ etape pirmą dieną nuvažiuoji tam tikrą kilometrų skaičių, o antrą dieną užbaigi likusią dalį iš tų 964 kilometrų.

– Vladas (Jurkevičius) ir Aisvydas (Paliukėnas) įveikė trasą keturiomis sekundėmis greičiau. Ar trasoje su jais susitikote?

– Ne, nemačiau jų. Jie startavo šešiomis minutėmis anksčiau nei mes. Keista, bet tiesą pasakius, nežinau, ar jie prakirto ratus ar ne. Asmeniškai jų nemačiau, bet gali būti, kad per dulkes galėjome vienas kito nepastebėti. Bet įsivaizduokit – 412 km trasos ir tik keturių sekundžių skirtumas. Juokinga, tiesą sakant. Man yra buvę, kad finišavome vienuolikti bendroje įskaitoje ir iki dešimtos vietos pritrūko penkių sekundžių. Tai buvo per 10 000 km. Stiprus reikalas.

– Kiek laiko truko keisti ratą?

– Tai buvo pirmasis keitimas su šturmanu. Prašėme inžinierių pažiūrėti duomenis, nes jie kompiuteryje mato sustojimo ir išvažiavimo laiką. Aš sakyčiau, kad truko maždaug pusantros minutės ar šiek tiek daugiau. Pirmas keitimas nebuvo labai sklandus. Mūsų automobilio lankai yra pagaminti taip, kad padanga nuo karščio išsiplečia ir tada sunku ją ištraukti. Užtrukau apie 10 sekundžių daugiau nei įprastai.

– Ar galima nuleisti orą padangoje?

– Galima, bet tada reikia pripūsti iš naujo, o tai užtruktų dar ilgiau. Todėl to nedarėme. Per antrąjį keitimą mūsų įrankis, skirtas ratams prisukti, neveikė taip gerai kaip įprastai. Technikai vėliau žiūrės, kas atsitiko.

– Jei važiuotumėte „Dakar Classic“, kokį automobilį pasirinktumėte?

– Tiesą pasakius, apie tai dar negalvojau. „Classic“ yra labai gražių automobilių, bet nemanau, kad kada nors ten dalyvausiu. Man vienas gražiausių Dakaro automobilių yra „Porsche 959“ ar panašus modelis. Jis dabar dalyvauja „Classic“. Gražus automobilis iš 8-ojo dešimtmečio.

– Ar gerai buvo startuoti penktam, ar būtų buvę geriau startuoti penkioliktam, kaip planuota?

– Sunku pasakyti. Nebuvo blogai startuoti priekyje. Manau, kad ir Vladui su Aisvydu taip pat nebuvo blogai startuoti tretiems. Bet reikėtų jų pačių paklausti. Kai neveikia planšetė, situacija tampa sudėtinga, bet geras šturmanas pasako, ką daryti. Vairuotojas gali nematyti kelio taip aiškiai, bet tada labiau susikoncentruoji. Tai nėra blogai.

– Kodėl „Ford“ ir „Dacia“ atsiliko nuo pirmųjų trijų pozicijų?

– „Ford“ ir „Dacia“ yra gamyklinės komandos – labai aukšto lygio. Jie turi daug patirties, informacijos ir strategijų. Pavyzdžiui, kur yra Naseras ir Sainzas – ten strategavimo lygis toks aukštas, kad knygas galima rašyti apie jų sprendimus. Automobiliai nauji, daug testuoti. Jie greiti, bet galbūt kažkas nepasisekė. Nemanau, kad jie daro klaidas – jie tikriausiai žino, ką daro. Dakaras nėra vien greitis – tai kaip šachmatai.

– Kokia jūsų dabartinė situacija?

– Tai tik pirmoji Dakaro diena. Dar laukia 13 dienų. Tik 6% Dakaro įveikta, todėl neverta daryti skubotų išvadų. Pirmosios išvados bus po poilsio dienos, kai bus įveikta pusė ralio. Tada žiūrėsime, kokia mūsų taktika ir ką darysime toliau.

Labai nuoširdžiai gaila Roko, bet tai Dakaro dalis. Net su dviejų valandų praradimu jis dar neprisidarė didelių problemų. Suprantu, kad šiandien jo nuotaika prasta, kaip ir mano. Bet dienos pabaigoje dar niekas neprarasta.

Jau dabar aišku, kad rytojaus greičio ruože B.Vanagas 4 min. startuos anksčiau nei R.Baciuška.