V.Žala atsakė į sirgalių klausimus: ką darė su sudaužytu stiklu, papasakojo apie atsargines padangas ir įvertino sunkvežimio vairavimo subtilybes

Šių metų Dakare sunkvežimių kategorijoje debiutuojantis lietuvis Vaidotas Žala pirmajame greičio ruože demonstravo puikų tempą ir daugiau nei 150 kilometrų važiavo greičiausiai iš visų sunkvežimių.

Visgi tada V.Žala prarado apie 3 minutes ir nukrito į 6-ą poziciją, o galiausiai nuo pagrindinių varžovų atsiliko virš 28 minučių. Paskutiniuosius kilometrus V.Žala užbaigė užtikrintai ir nuo lyderio olando M.Van Den Brinko atsiliko 22 min. 27 sek.

Finišą pasiekęs V.Žala džiaugėsi, kad įveikė pirmąjį greičio ruožą ir pasakojo, kaip „pats sau prisivirė košės“. Vėliau dalyvaudamas gyvame pokalbyje su sirgaliais, V.Žala atsakė į įvairiausius klausimus, papasakojo apie šiandienos greičio ruožą ir skirtumus nuo automobilio vairavimo bei kitus techninius aspektus.

„Pirmieji maždaug 150 km ėjosi gana sklandžiai – tai buvo labai greita atkarpa, tempas buvo geras. Manau, kad mūsų greitis buvo pirmoje–antroje pozicijoje ir pradėjau geriau jausti sunkvežimį sudėtingose sąlygose – posūkiuose ir kitur. Tai buvo labai vingiuota atkarpa – daug posūkių tarp medžių, kanjonų, daug akmenų ir panašiai. Tačiau tada atėjo pirmoji pamoka. Pasirodo, nors atrodo, kad su sunkvežimiu gali pervažiuoti per krūmus, akmenis ir ką tik nori, krūmų liekanos kaupiasi aušinimo radiatorių grotelėse. Tada pradėjome susidurti su variklio perkaitimo problema. Kai variklio temperatūra viršija 107–108 laipsnius, sistema automatiškai apriboja galią. Būtent tai ir nutiko, ypač smėlingose vietovėse. Nors bandėme mažinti padangų slėgį, galios tiesiog nebuvo.

Paskutiniai 70–100 km iki pervažiavimo buvo tikrai sunkūs – neturėjome galios. Maksas (mechanikas, – aut. past.) sakė, kad greičiausiai nėra geriausia idėja sustoti ir bandyti išvalyti groteles, nes prarastume per daug laiko. Aš stebėjau tarpinius laikus – per daug laiko nepraradome, gal 3–4 minutes. Tačiau kai važiuoji su tokia technine problema kaip variklio temperatūra, tai labai blaško.

Tai buvo vienas iš tų ruožų su daugybe medžių, kurių šakos yra akių lygyje sėdint sunkvežimyje. Tai reiškia, kad turėjome važiuoti vingiuojančiais posūkiais tarp tokių didelių medžių. Man tai buvo gana neįprasta, nes su automobiliu dažniausiai važiuoji po medžių šakomis. Su sunkvežimiu taip nėra – turi apvažiuoti. Vienu momentu, važiuodami per dulkes, nepastebėjau didelės šakos – ji trenkė į šturmano pusę ir smarkiai apgadino langą. Tai reiškė, kad šturmanas Paulo beveik nieko nebematė priešais save, o navigacija tapo labai sudėtinga.

Didžiausia problema kilo apie 200-ąjį kilometrą, sudėtingame kanjone. Kai priartėjome, pamačiau, kad kiti automobiliai grįžta į trasą – tai reiškė, kad jie pasiklydo ir ieško teisingo kelio. Pradėjome ieškoti ir mes, bet praradome per daug laiko. Tai tikrai ne Paulo kaltė – jis nieko nematė dėl sudaužyto lango ir dulkių. Tokiose situacijose tiesiog esi pasmerktas. Pasiklydome beveik pusvalandžiui – tikra katastrofa.

Galiausiai radome teisingą kelią. Pervažiavimo metu galima sustoti ir atlikti smulkius remontus, todėl radome laiko išvalyti radiatorių. Antroji etapo dalis buvo daug sklandesnė – atgavome greitį ir, kaip mačiau iš tarpinių laikų, atkovojome 5,5 minutės nuo lyderio. Blogiausiu momentu buvome nukritę į 10-ąją vietą tarp sunkvežimių, bet finiše buvome penkti. Tai buvo labai chaotiška diena, bet baigėsi geriau, nei galėjo.

Žinoma, sunkvežimis patyrė nemažai kosmetinių pažeidimų – jie greičio neveikia, bet reikia pakeisti priekinį langą. Įdomu, kad daugelio sunkvežimių priekinis langas buvo pažeistas – manau, kad 80 % greičiausių sunkvežimių turėjo tą pačią problemą dėl šakų. Tai buvo labai keistas ruožas – automobiliams tai nebūtų problema, bet sunkvežimiams – visiška katastrofa.

Ši diena tapo pamoka – su sunkvežimiu važiuoti per krūmus gali atrodyti natūralu, bet tai tikrai nėra gera idėja, nes gali smarkiai sutrikdyti variklio aušinimą. Iš pradžių maniau, kad tai ta pati problema, kurią komanda turėjo Maroke, bet pasirodė, kad tiesiog užsikimšo radiatorius.

Vairavimas buvo gana geras, turėjome tik vieną pradurtą padangą pačioje etapo pabaigoje, likus 3 km iki finišo. Su ta padanga finišavome – jokių problemų. Kadangi variklis perkaito, negalėjau naudoti stabdžių retarderio (tam tikra stabdžių sistema, montuojama prie pavarų dėžės, – aut. past.), todėl stabdžiai buvo smarkiai apkrauti. Finišavome beveik be stabdžių – jų apsaugos jau buvo beveik pramuštos, komanda turės jas pakeisti. Tai natūralu, kai negali naudoti retarderio, kuris sudaro 30–40 % stabdymo.

Kalbant apie langą – Paulo per pervažiavimą tiesiog su pirštinėmis praplėšė skylę lange, kad galėtų bent kažkiek matyti.

Šiandien iš techninių problemų turėjome tik vieną navigacijos klaidą, kurią jau apibūdinau. Likusi dalis ėjosi sklandžiai. Džiaugiuosi, kad etapo metu nepradūrėme padangų, nereikėjo jų keisti. Aptarėme, ką daryti per artimiausius du „Chrono“ etapus – per dvi dienas turėsime 1000 km be techninės pagalbos. Pradūrus abi atsargines padangas, etapo baigti neįmanoma. Tikriausiai vešimės trečią padangą – saugumas yra prioritetas.

Etapas buvo fiziškai labai sunkus – tikėjausi kažko panašaus į vakar dienos prologą, bet buvo daug posūkių ir vingiuotų vietų, daug medžių ir akmenų. Kabinoje taip pat buvo daug streso dėl techninių problemų. Mačiau, kad Maksui pervažiavimo metu buvo labai sunku, jis atsigavo tik išgėręs sulčių ir suvalgęs kažko saldaus. Apskritai tai buvo pirmas ilgas etapas Dakare“, – pasakojo V.Žala.

– Kiek atsarginių padangų turite sunkvežimyje?

– Turime dvi atsargines padangas, todėl tai nėra daug. Gana lengva prakirsti padangas – šiandien mačiau daug automobilių su prakirstomis padangomis. Mačiau vieną sunkvežimį, keičiantį padangą. Mes pralenkėme nemažai automobilių, keičiančių padangas. Kai kur buvo gana sudėtinga – už posūkių netikėtai pasitaikydavo didelių akmenų, todėl juos iš anksto pastebėti buvo sudėtinga. Manau, kad prakirstos padangos buvo viena iš šiandienos problemų, ne tik navigacija. Dabar Paulo (šturmanas) dalyvauja instruktaže, todėl netrukus turėsime naują informaciją apie ruožą. Kiek žinau, rytoj mūsų laukia daugiau nei 100 kilometrų akmenuotos trasos pradžioje, todėl tai bus iššūkis. Kol kas mums pavyko gerai įveikti akmenuotas vietas.

Paskutinė pradurta padanga buvo gana keista – paskutiniai 10–15 kilometrų buvo smėlėtoje vietovėje, todėl greičiausiai tai buvo kažkoks aštrus akmuo provėžoje. Tai gana netikėta – antra prakirsta padanga per dvi dienas ir vėl iš centrinės dalies, o ne šonų. Paprastai padangos prakiūra šonuose, bet šįkart – centre.

– Jei Paulo nieko nematė, kodėl tiesiog neišėmėte stiklo ir nenaudojote akinių?

– Būtent tai ir padarėme per pervažiavimą, nes pervažiavimas yra trumpa atkarpa – apie 30 km, kurią turi įveikti per skirtą laiką – 30 minučių. Tai suteikia galimybę sustoti ir atlikti smulkius remontus. Sustoti ir tai padaryti pačioje trasoje būtų tiesiog laiko švaistymas. Pervažiavimo metu, kai sustojome išvalyti radiatorių, Paulo taip pat išpjovė skylę savo lango pusėje, kad galėtų matyti, kas vyksta priekyje bei užsidėjo akinius. Mechanikas Maksas taip pat užsidėjo akinius dėl saugumo. Man pačiam akiniai nebuvo būtini. Vienintelė problema buvo ta, kad negalėjau nieko padaryti su priekiniais stiklais – kaskart atsitrenkus į krūmą ar šaką, stiklas tapdavo vis labiau purvinas.

Pradžioje svarstėme galimybę visiškai išimti priekinį stiklą, tačiau Paulo pasakė, kad tai nebus patogu, nes vis dar buvo daug dulkių nuo lenkiančių varžovų, todėl visas tas purvas sklistų į vidų, o tai nebūtų malonu. Jis pasiūlė palikti mažą skylę, kad galėtų matyti, kas vyksta priekyje, o mano pusėje viskas buvo gerai. Manau, kad tai buvo geras sprendimas – buvo patogiau nei visiškai be stiklo.

– Ar gabename atsargines dalis kitiems automobilių ekipažams?

– Ne. Mūsų tikslas yra lenktyniauti sunkvežimių kategorijoje ir siekti geriausių rezultatų, todėl dalių gabenimas nėra mūsų strategijos dalis.

– Ar su didesniu vairu sunkiau vairuoti sunkvežimį?

– Taip, tai kur kas sudėtingiau. Per pirminius bandymus Maroke patyriau šią situaciją. Jei stabdant užblokuoji ratus, gali įvykti labai netikėtas smūgis – jei laikai vairą netinkamai, pavyzdžiui, nykštys yra už vienos iš vairo stipinų, gali patirti rimtą traumą. Tokią situaciją patyriau Maroke, o šiandien vėl susidūriau su tuo pačiu. Dažniausiai stengiuosi stabdyti iš anksto, kad išvengčiau šių situacijų, tačiau kartais staiga atsiranda didelis akmuo ar kažkas po greito posūkio ir tenka stabdyti labai staigiai. Šiandien tai įvyko. Tai visiškai skiriasi nuo automobilio vairavimo – su automobiliu važiavimas yra gana sklandus, o su sunkvežimiu – didelis krūvis rankoms ir daug smūgių. Šiandien taip pat buvo daug smūgių į nugarą – važiavimas buvo duobėtas.

Kai kuriose vietose priekyje važiavo 5-6 sunkvežimiai ir daug automobilių, todėl kelias buvo stipriai išmalamas. Tada turime pasirinkimą – sumažinti padangų slėgį ir važiuoti patogiau, bet padidinti prakirtimo riziką arba padidinti slėgį ir kentėti. Mes pasirinkome kentėti. Važiavimas buvo daug mažiau komfortiškas nei per prologą – visiškai kitoks pojūtis. Paulo po finišo paklausė, ar turime masažuotoją – deja, neturime, bet manau, kad išgyvensime.

– Kiek laiko užtrunka pakeisti sunkvežimio padangą?

– Lenktynių sąlygomis dar to nedarėme, bet treniruotėse užtrukdavo 6–8 minutes. Jei kas nors nesiseka, gali užtrukti iki 10 minučių. Laimei, kol kas nereikėjo keisti padangos trasoje. Padanga sveria apie 150 kg, todėl ją nuimti ir užkelti naują yra didelis fizinis krūvis. Grįžti į kabiną ir tęsti lenktynes po tokio darbo nėra lengva. Stengiuosi išvengti prakirtimų, bet, greičiausiai, likusiose trasose jų bus neišvengiama. Rytoj laukia 48 valandų ruožas, kurį turime įveikti be techninės pagalbos – tai 967 kilometrai, tad viskas, ką turime sunkvežimyje, yra vieninteliai resursai.

Svarstėme, ar imti trečią atsarginę padangą. Manau, kad greičiausiai ją imsime, nors padangos keitimas tada užtrunka ilgiau. Jei turi dvi padangas, keitimas užtrunka 6–8 minutes, o su trečia padanga – 3–4 minutėmis ilgiau. Vis dėlto, tai saugumo klausimas.

– Ar turime atsarginį priekinį stiklą?

– Taip, komanda turi daug atsarginių stiklų, nes tai gana dažnas atvejis. Šiandien, man atrodo, du sunkvežimiai iš trijų turėjo keisti stiklus. Mūsų stiklas buvo pažeistas labiausiai. Jei stiklas stipriai suskaldytas, gali būti neleidžiama startuoti kitą dieną. Kol kas turime pakankamai stiklų, bet jei ši tendencija tęsis, gali kilti problemų.

– Ar turėjome problemų su „Sentinel“ sistema ir kelio knyga?

– Ne, Paulo neturėjo problemų su kelio knyga. „Sentinel“ sistema veikė tinkamai, o tai labai svarbu. Sunkvežimiai startuoja iš 50–60 pozicijų, todėl lenktynių metu turime daug lenkimų ir dulkių. „Sentinel“ leidžia siųsti signalą priekyje važiuojančiai transporto priemonei, kad ji praleistų ir jei per 45 sekundes signalas kartojamas tris kartus, ekipažas privalo sustoti ir praleisti lenkiančius.

– Kaip atrodo rytojus?

– Rytoj turime neįprastą dieną – 48 valandų „Chrono“ etapą. Tai reiškia, kad turime įveikti 967 km per dvi dienas be techninės pagalbos. Miegosime dykumoje, gausime paprastą karinį maisto davinį, be dušų ir minimaliais patogumais. Tualetas – visur aplinkui dykumoje. Tai nėra panašu į bivaką. Rytoj paskutinis kontaktas bus starto metu, o po to nesusisieksime iki finišo kitą dieną. Dvi dienos bus išgyvenimo režime – jei kas nors nutiks, lenktynės bus baigtos.