S.Maslobojevas įvertino 2024-uosius metus ir būsimą varžovą „Glory“ ringe bei pasakė, kodėl nežino, ar nori susigrąžinti „Glory“ čempiono titulą ir kodėl D.Dirkstį apliejo vandeniu (1)

  Naują kontraktą su stipriausia pasaulyje kikbokso organizacija „Glory“ pasirašęs 37-erių metų lietuvis Sergejus Maslobojevas į šios organizacijos ringą sugrįš gruodžio 7-ą dieną, kai prie daugiau nei 20 tūkst. sirgalių „Gelredome“ stadione Arnheme (Nyderlandai) „Collision 7“ turnyre susitiks su 22-ejų metų rumunu Stefanu Latescu (17-2, 8 nokautai).

S.Latescu prieš kovą perspėjo lietuvį ir nesureikšmino didesnės S.Maslobojevo patirties: „Aš nuo pat vaikystės kaunuosi su vyresniais varžovais, man tai – nieko naujo. Nei anksčiau, nei dabar niekas negali atlaikyti mano jėgos“.

S.Latescu iš 17 savo pergalių 8 pasiekė nokautais. S.Maslobojevo pergalių nokautais santykis kur kas įspūdingesnis – iš 40-ies laimėtų kovų net 24 varžovai buvo nokautuoti.

„Glory“ ringe S.Maslobojevui tai bus pirmoji kova po šių metų birželį vykusio pussunkio svorio kategorijos „Grand Prix“ turnyro, kuriame lietuviui buvo stipriai atplėšta lūpa ir jis nebegalėjo tęsti kovos prieš Bahramą Rajabzadehą. Vėliau S.Maslobojevas pasiekė susitarimą su UTMA organizacija ir rugsėjį po trijų raundų kovos nugalėjo ispaną Mohammedą Hamdi.

S.Latescu taip pat dalyvavo tame pačiame „Glory“ pussunkio svorio „Grand Prix“ turnyre ir jau ketvirtfinalyje pralaimėjo vėliau čempionu tapusiam Donegi Abenai.

Dabar S.Latescu turi dviejų iš eilės pralaimėjimų seriją, kadangi rugpjūčio 31-ą dieną vykusiame „Glory 94“ turnyre nokautu pirmajame raunde nusileido Cemui Caceresui. Prieš šiuos pralaimėjimus S.Latescu buvo iškovojęs 10 pergalių iš eilės, tačiau tik dvi iš jų buvo pasiektos „Glory“ ringe.

Prieš būsimą kovą su žurnalistu Mantu Stankevičiumi kalbėjęs S.Maslobojevas įvertino 2024-uosius metus, kalbėjo apie būsimą varžovą, pasakė, kodėl nežino, ar nori vėl iškovoti „Glory“ čempiono titulą bei kodėl po klubiečio Edvin Šalkovski pralaimėjimo Dominykui Dirksčiui pastarąjį kovotoją apipylė vandeniu.

S.Maslobojevo kovą ir grandiozinį „Glory“ turnyrą galėsite stebėti per „Go3“ televiziją.

„Tai yra metų uždarymas“, – Mantui Stankevičiui sakė S.Maslobojevas. „Šie metai buvo labai įdomūs ir įtemti, visokių naujovių ir iššūkių. Buvo daug gerų ir įdomių dalykų, buvo skaudžių ir pamokančių. Tai yra kova, kuri kažkaip vainikuos šiuos metus ir po kurios galėsiu skirti mėnesį savo atsistatymui, apmąstymui ir tolimesnių planų dėliojimui“.

– S.Latescu sakė, kad nuo vaikystės visus nokautuodavo ir ieško nokauto. Ar gąsdina tokie pasisakymai?

– Žinau, kad jis būna nusiteikęs, eina kaip tankas. Pratęs, kad visi jaučia jo tuos smūgius ir prisibijo. Bet jeigu kalbant apie vaikystę, aš pats geras durnius esu. Ateik, pabandyk, gal sužinosi, kodėl mane „Kuvalda“ vadina ir iki pat šios dienos mano smūgiais skundžiasi ir jaučia. Tokių metų kaip jis, pats dar blaškiausi su tuo sportu, ar sportuoti dėl savęs, ar dėl kažkokių rezultatų. Jis pradėjo anksti, bet kovos ne su paskutiniu numeriu pasaulyje, tai manau, kad jam bus didesnis iššūkis.

– Esi dabar trečias „Glory“ pussunkio svorio kategorijos reitinge. Prieš tave – visi puikiai pažįstami – Bahramas Rajabzadehas, Donegi Abena ir Tarikas Khbabezas. Paskutinis „Grand Prix“ prieš B.Rajabzadehą buvo skaudokas, ar ne?

– Nuvylė – taip, buvo apmaudu ir skaudoka. Faktas, buvau labai įsiutęs. Gavosi tokia nesąmonė. Per daugelį metų turiu du pralaimėjimus ir jie patirti „Glory“ ne dėl mano kaltės, o dėl prakirtimo. Tokios situacijos, kurių nenuspėsi. Nežiūrėjau tos kovos ilgą laiką ir tik vakar pažiūrėjau būdamas masaže tą kovą, kad susidėlioti mąstyseną. Viskas vyko pagal planą, aš per daug nerizikavau, žinau, kad jis yra sprogstamas pirmame raunde. Nieko jis ten nepadarė, jis neapsvaigino manęs ar nepasiuntė į nokdauną. Jis nepadarė jokios žalos, kad paverstų žaidimą į jo pusę. Žinojau, kad vėliau perimsime iniciatyvą ir supras, kas yra čempionas. Gavosi, kas gavosi. Buvo į mano lūpą stuktelta galva, prasikirto apatinė dalis. Jaučiau, kad plešiasi ir lūpa laikosi ant veido odos. Pažiūrėjau į Andrių (Šipailą, – aut. past.), iš pradžių sako tai, bet rodau su liežuviu tą lūpą, iš karto sako, kad nebe. Viduje – skaudus, save paniekinantis jausmas. Bet tai viskas sekundžių klausimas, vėliau pamasčiau kaip brandus vyras – esame pusfinalyje ir scenarijus kaip iš holivudo: sugrįžtu į ringą, vienas smūgis ir jis parkrenta. Ar mane prileis finale? Nemanau, mane taip ar taip turės siūti. O jeigu ne holivudinis scenarijus? Išeini, kažkaip praleidi smūgį ir mano veidas išsiplėšia ir kabo dvi lūpos. Ar verta? Nemanau. Tai buvo per didelė ir kvaila rizika.

– Buvo diskusijų, ar Bahramas tai darė tyčia ar ne, bet kita jo kova lyg ir atskleidė, kad jis tai daro tyčia?

– Taip, buvau įmetęs vaizdo įrašą iš pirmos kovos, kai jis yra pasimetęs ir kiša tą galvą. Atrodo, kad gal ir nespecialiai, bet jis eina ne su smūgiais į priekį, o su galva. Pirmoje kovoje irgi taip buvo – smūgis man, tačiau aš buvau atstatęs kaktą ir jis pats sau prasimušė, nors vėliau skundėsi, kad aš jam pramušiau. Šį kartą jis man pataikė į minkštą vietą, į lūpą ir ją prakirto. Kas mes tokie, kad teistume? Žmonės nori tikėti.. Kažkam apsimoka tikėti ir faina bei gera, kad buvo taip ar taip. Gerai, valgykite tą mėšlą su šaukštais, griebkite, bet kur yra atsakingi kovotojai ir treneriai, visi sako, kad tai yra logiškas sprendimas. Nei vieno nebuvau sutikęs, kuris sakytų, kad galėjau pratęsti kovą.

– Kas geriausia nutiko šiais metais pas S.Maslobojevą?

– Buvo skaudžios pamokos ir iššūkiai. Buvo pasikeitimai asmeniniame gyvenime. Buvo transformacijos. Buvo tas pralaimėjimas, dėl kurio virš mėnesio buvau psichologinėje duobėje. Bet kai iš jos išlipau, daviau sau žodį, kad viskas nuo manęs priklauso. Mano rytojus nepriklauso nuo mano vakaro, o priklauso nuo dabar, kokie bus sprendimai šiai dienai. Nuo liepos mėnesio dariau po dvi treniruotes kiekvieną mielą dieną. Buvau pavargęs, nervuotas ir irzlus, namuose buvo kivirčų, bet buvo kaip naujuose santykiuose išbandymas, kas su kuo valgomas, ar tinka tau toks patiekalas, ar ne, nes jį teks kramtyti ilgą laiko tarpą. Viskas eina į gerą pusę. Po to pasirodymo buvo naujas startas, pasirodymas UTMA, kur kovojau su buvusiu WAKO pasaulio čempionu, nors visiems atrodo, kad lengvas varžovas. Dabar jis buvo Europos čempionate, vedė visą kovą ir paskutinėmis sekundėmis pradėjo teisėjai į vieną pusę rašyti taškus. Likus 20 sekundžių iki kovos jis pralaimi tašku. Ar treneriai nepasakė, ar kas. Jis dominavo toje kovoje prieš daugkartinį pasaulio čempioną iš Ukrainos, prieš kurį esu laimėjęs 2019 m. Jis pralaimėjo vienu tašku, kaip „abydna“.. O tas ukrainietis tapo vėliau čempionu. Ar jis lengvas varžovas? Lietuvoje dar nebuvo pasaulio ar Europos čempionų.

– Dabar pradeda vertinti tavo varžovą, to anksčiau nebuvo. Anksčiau visi tiesiog norėdavo, kad „Kuvalda“ nokautuotų varžovą, o dabar pradeda sverti.

– Pasakysiu kodėl. Auga nauja karta, atsiranda žmonių, kurie seka naują savo numylėtinį. Anksčiau užtekdavo to, kad laimėdavau ir būdavo dėkingi už tai, o dabar jie turi kitus numylėtinius ir bando mane nužeminti. Kai save kažkaip išaukštini, visada atsiras, kas norės nužeminti, tai yra normalus dalykas. Tai priimu kaip gyvenimo procesą ir per daug į tai dėmesio nekreipiu. Kas tai sako? Žmonės, kurie yra be patirties, be žinių ir be supratimo, kalba tik emocijomis, kaip moterys dažniausiai – išsišaukia, išsirėkia.

– Ar pats jautiesi čempionu?

– Čempionas yra kaip tikras vyras. Jis turi būti ne tik ringe, bet ir už jo ribų. Turi turėti savo standartus, koks nori būti. Nesu vienas iš tų pasaulio čempionų, kurie 1-2 kartus kovoja savo namuose su abejotinais varžovais ir vėliau pusę metų „trali vali festivali“. Pastoviai važinėju po pasaulį, renku patirtį, bandau tai integruoti į savo kasdienybę. Lygiai tokį patį pavyzdį rodau ir kitiems, noriu, kad kartu su manimi augtu. Galite pastebėti, kad kaip aš augu, taip auga ir mano aplinka.

– Kokį kelią matai oficialiai susigrąžinti titulą?

– Kaip ir dabar turėtų būti pagrindinis tikslas susigrąžinti čempiono diržą, bet aš nežinau, ar aš to noriu. Jeigu laimėsiu čempiono diržą, tai negalėsiu kovoti Lietuvoje, nebent „Glory“ čia atvažiuotų. Man labai patinka dalyvauti Lietuvoje, nors finansiškai tai yra 2-3 kartus prasčiau nei „Glory“. Tačiau.. Lietuvoje man gera. Kiek jau tos karjeros beliko. Ta organizacija dabar pritraukia naujų žiūrovų, naujų akių, žmonės kuria savo herojus ir nežino apie tuos, kurie daugelį metų yra kalno viršūnėje ir tai yra galimybė jiems duoti žinoti. Bet iš esmės – visą laiką esu atviras pasiūlymams. Jeigu gerai su būsima kova, man nesvarbu, kas bus kitas varžovas, aš atviras pasiūlymams. Jeigu nori būti geriausias pasaulyje, turi kovoti prieš geriausius pasaulyje.

– Buvau jau kelią sugalvojęs..

– Galvoji, o kažkas viršuje juokiasi. Jau pasimokinau. Atsitiko ta nesąmonė ir pusantrų metų be kovos „Glory“ sėdėjau. Ką čia priplanuosi. Tada grąžina mane į „Grand Prix“. Na, gerai, paimam „Grand Prix“, tada bus galima prašyti kovoti dėl titulo. Sako, bent nueiti iki pusfinalio ir garantuotai duos titulinę kovą. Nueinu iki pusfinalio, atsitiko kaip atsitiko, titulinė bus? „Na, supranti, taip aštuntukas susidėliojo keistai, niekaip negalime duoti titulinės kovos“. Eikite jūs šikt ir nereikia. Nebesieksiu to titulo, nebesidraskysiu ir stengsiuosi mėgautis pačiu procesu. Pradėjau dirbti su vienu treneriu ir labai gerai susidėliojome kai kuriuos taškus. Užteks būti to kalno viršūnėje ir reikia nusileisti nuo kalno ir pabūti vėl mokiniu. Priimti visas klaidas, šlifuoti tuos pačius žingsniukus ir rasti tame įdomumą, nes tai yra pagrindas. Du metus buvau neaiškiame etape ir prarandi alkį tam visam. Reikia daryti ne tam, kad gauti honorarą. Kad pinigai nėra svarbiausia gali pasakyti tik žmonės, kurie jų turi pakankamai, bet šiai dienai man užtenka. Nors išlaidos nėra mažos, bet man pilnai užtenka pragyvenimui. Jeigu kažkas atsitiks – ar trauma ar pan. – pusę metų tikrai galėsiu pragyventi, bet dabar supratau, kad pinigai nėra svarbiausias dalykas ir tai nėra motyvacinis tikslas. Reikia rasti kažką, kas privers atsikelti pirmadienį su degančiomis akimis.

– Psichologiškai labai sunku?

– Sunku. Daugelis žmonių sakytų, kad tai ego ar pan., bet tai ne ego. Kai sako – uždirbsi milijoną ir pagyvensi – nė velnio. Tu arba toliau dirbi ir dvigubini, arba milijonas greitai sprogs, nes su juo ir didėja išlaidos. Privalai likti alkanas ir ieškoti to tobulumo bei augti.

– Paskutinis klausimas: kas buvo su tuo vandeniu per UTMA turnyrą ir Dominyką Dirkstį?

– Per konferenciją buvau pasakęs – nelysk man į akis. Jeigu organizacija suves ir norės, kad mes sueitume, galėsime kalbėtis, daryti šou ir sukovoti. Kam dabar lysti? Jis bando man žinutes rašyti, komentuoti.. Jis kaip kokia šuns kalytė – mano patiną ir bando atkreipti dėmesį. Neįdomus tu man, aš buvau tame ringe, nes ten buvo Edvinas. Mačiau po kovos kiek jis pergyvena, kaip jis yra perdegęs, nes niekada nebuvo gavęs tiek žinučių, tiek spaudimo ir nesusivaldė. Jo treneris – Vadimas – po kovos priėjo, paspaudė ranką, pasakė ačiū už kovą, padėkojau ir aš. Jis prieina ir bando mane išprovokuoti. Jeigu pasielgčiau taip, kaip norėjau tuo metu, būčiau metęs tą bambalį jam į galvą, įlipęs į ringą ir jį suvanojęs. Atvėsinau žmogų, kuris buvo pernelyg daug užsivedęs. Jeigu psichologiškai palaužė nepatyrusį jauną bachurą, tai gali vaidinti prie manęs? Aš sakiau, nelysk man į akis, nešnekėk su manimi, tu man esi neįdomus. Mano akimis, nei jis super kovotojas, nei gerbiamas žmogus. Daryk tai, kas tau patinka. Aš turiu savo kelią, tu turi savo. Buvau sakęs, kad nepalaikau jo tokio judėjimo. Vadinkite mane senamadišku, bet kovos menai yra pastatyti ant pagarbos. Mūsų laikais už tokią nepagarbą ir žodžius tiesiog dantis išmušdavo. Tau einasi, darai ir daryk, tiesiog nelysk prie manęs.