D.Dirkstys „ant bangos“: „Dabar susitvarkau su E. Šalkovskiu, kitas – S. Maslobojevas“ (2)

 Dominykas Dirkstys drąsiai skaičiuoja metus, per kuriuos pavyko sudrebinti Lietuvos kovinio sporto rinką. Kovotojas, tvirai pripažįstantis, kad turi daugiau „hate’rių“ nei gerbėjų, jau žvalgosi į ateitį: kol kas kitam ringo kampe lauks „spartietis“ Edvinas Šalkovskis, o vėliau? Sergejus Maslobojevas?

– Kaip manai, ar Lietuvoje yra kovotojas, prieš kurį būtų sunkiau užkurti „stūmyklą“?

– Minimali „stūmyklą“ būtų su bet kuriuo. Tikrai sugebėčiau pasiruošti „punchline‘ų“, kurie būtų juokingi. Tikrai įkąsčiau. Tačiau atvirai pasakysiu, kad su vienais kovotojais yra lengviau kurti, tarsi automatiškai pavyksta važiuoti – tu užstumi, jis tau atgal duoda silpnai, ir tada gali jau kapoti. Sunkiau būna, kai užstumi, o priešininkas nereaguoja arba tik nusijuokia… Tada jau belieka važiuoti keliomis linijomis.

– Su kuriuo buvo lengviausia?

– Su „nosine“ (Henrikas Vikšraitis, – aut.past.) buvo labai lengva. Jis toks… Plungė, „nosinė“ buvo Plungė (juokiasi). Viskas labai lengvai važiavosi. Su Edvinu Šalkovskiu visai neblogai sekasi. Jis vis bando kažką atsakyti. Bet turėjome tik vieną susitikimą spaudos konferencijoje. Matau, kad emociškai jis jau yra palūžęs. Jis pasimetęs. Tikiu, kad po spaudos konferencijos jam reikėjo poros dienų atsigauti. Iki šiol jam siunčiu „voice‘us“.

– Nepalieki jo ramybėj?

– Porą numečiau, bet jis net „neseen‘ina“. Manau, jam kažkas pasakė nebebendrauti su Dominyku. Kažkas suprato, kad išmušiau jį iš vėžių. Keista, per spaudos konferenciją jis mane kvietė „Ateik čia“, o dabar nieko neatsako. Gerai, turėsime kovą. O jis šaukia „Ateik čia“, siūlo muštis plikais kumščiais. Kodėl turėčiau? Kodėl turėčiau rizikuoti ir vėliau po kovos negauti savo pinigų už žuviuką Nemo. Nesąmonė. Pasiūliau jam keisti kovos taisykles į MMA. Tegul jis prieš mane pagal MMA taisykles atsilaiko bent vieną raundą. Aš jam pasakiau, kad duosiu 3 tūkst. eurų, jei jis atlaikytų vieną raundą pagal MMA taisykles su manimi. Atsakymo nesulaukiau. Suprantu, geriausias jam variantas – kikboksas. Kitomis taisyklėmis – Muay Thai, boksas, MMA – jis neturėtų jokių šansų. OK, man jo šiek tiek gaila, todėl ateinu į jo svorio kategoriją, priimu kikbokso taisykles. Kitaip jie visi manęs bijo.

– Rugsėjį – pralaimėjimas Mindaugui Narauskui, dabar iškart kova E. Šalkovskis! Kur skubi?

– Vakaro kova po vakaro kovos. Esu ant bangos. Tą bangą laikau. Kūnas gerai atsilaikė – jau kitą savaitę po kovos su Mindaugu galėjau eiti į ringą. Nebuvo jokių problemų. Beje, turiu jau pasiūlymų kautis ir po susitikimo su E. Šalkovskiu. Pažiūrėsime, kaip jausiuosi po šios kovos, bet norėčiau išlaikyti bangą. Užduotis: patirtį rinkti, pinigus rinkti, tobulėti.

– Koks planas kovai su E. Šalkovskiu?

– Kova atrodys stipriai. Jo žaidime matau daug skylių. Matau, kad šiame žaidime ringe jis nėra turėjęs daug priešininkų. Psichologiškai jau esu jį palaužęs. Palaušiu ir ringe, apžaisiu jo silpnybes. Ši kova skirsis nuo kovos su Mindaugu. Nebenoriu, kad viską spręstų teisėjai. Su Mindaugu bandžiau žaisti protingai, po kovos net nebuvau pavargęs, bandžiau viską apžaisti ir visą laiką buvau dviem žingsniai priekyje. Teisėjai, pasirodo, matė kitaip. Ką jie matė? Kur jie dabar? Atleisti. Bandysime šįkart spausti E. Šalkovskį. Jaučiuosi stipriai tam pasirengęs. Svoris – 88 kilogramai – puiku. Šeštadienį turėjau sparingus, jaučiausi žvėriškai. Įspūdinga forma, stipresni smūgiai. Jei E. Šalkovskio ranka bus ne vietoje, siųsime jį miegoti. Įmesime atgal žuvelę į vandenėlį.

– E. Šalkovskis žadėjo, kad tau prireiks greitosios pagalbos paslaugų.

– Suvarčiau jį spaudos konferencijoje. Po jos jis laikėsi to paties bajerio: „Tau bus batai per kovą“. Sakė, kad man reikės į ligoninę. Aš jam viską paaiškinti pabandžiau, bet jis vėl supyko. Aš tik pasakiau, kad visi turime galvoti, jog priešininkui prireiks greitosios… Normalu. Aš irgi galvoju, kad jam reikės vykti į ligoninę. Kiekvienas sėdėjęs prie stalo spaudos konferencijoje tiki, kad yra geresnis už priešininką. Visi galvoja kaip sunaikinti priešininką. Tam mes ir dirbame. Gerai, kad Edvinas tiki, kad taip bus… Kitaip būtų liūdna eiti į ringą. Būtų juk gaila, jei jis prašytų, kad stipriai nemuščiau.

– Po kovos su M. Narausku pačiam nepavyko sutramdyti emocijų – retai tave tokį matome. Vėliau nepasirodei ir spaudos konferencijoje. Toks skaudus emociškai buvo šis pralaimėjimas?

– Buvau pasirengęs kalbą pergalės atveju. Suprasčiau: pralaimėjau – pralaimėjau, laimėjau – laimėjau. Nebūtų tokių emocijų, jei būčiau laimėjęs, nebūtų jų, jei būčiau normaliai pralaimėjęs. O čia jau buvau įsitikinęs, kad laimėjau, bet pergalę atidavė jam… Suveikė emocijos. Tikėjau, kad tą vakarą buvau geresnis. Mačiau Mindaugą su diržu – kažkoks pervargęs, susuktas, vos ant kojų pastovintis. Ir aš jam pasiūliau paprastą variantą: kadangi visi matė, kad nesi nusipelnęs šio diržo, tai eikime ir parodykime, kuris yra geresnis, kuris turi daugiau širdies, darykime vieną raundą iki mirties. Tai buvo konkretus pasiūlymas. Tegul jis pasilieka tą diržą, bet einame į ringą be laikmačio ir kovojame tol, kol vienas nukris ir negalės pakilti. Buvau įsitikinęs, kad tą vakarą esu geresnis už jį. Per pastaruosius penkerius metus esu pralaimėjęs vienam žmogui – dukart. Ir žmonės dėl to mane labai valgo. Niekas dabar nemato mano pergalių, tik tuos pralaimėjimus. Tai kenkia mano „brand‘ui“. Žinau, kad esu už Mindaugą geresnis, gražesnis, stipresnis, geriau kalbu, kovoju, esu techniškesnis… Nenuvertinu jo, nesakau, kad jis blogas, bet mūsų toks sportas. Pikta, kad jam atiduodu savo vienintelius pralaimėjimus ir visi hate‘riai gali dabar baksnoti į tai pirštais. Ką jie būtų pasakę, jei būčiau laimėjęs?

– Bet, Dominykai, tu dabar labai rizikuoji į ringą kildamas su E. Šalkovskiu. Tai supranti?

– Suprantu, bet… Geriame šampaną, todėl ir rizikuojame (juokiasi). Reikia didelių kovų. Nenoriu kautis prieš „nieką“. Ir pasakiau garsiai E. Šalkovksiui, kad dabar pasiimsiu jį, o po to eilėje – Sergejus Maslobojevas. Noriu tik didelių kovų, noriu susirinkti didžiausius Lietuvos vardus. Tikiu, kad tik šios kovos bus didelės. Esu joms pasirengęs.

– Jūsų santykiai su S. Maslobojevu – buvo laikai, kai kartu asmenukes darėte, Sergejus tave atvirai vadino vienu perspektyviausiu kovotoju, o dabar net nesisveikinate spaudos konferencijoje.

– Asmeniškai nieko prieš jį neturiu. Man pofig. Tik aš suprantu, kokia didelė kova tai būtų. Asmeniškumai? Tikiu, jam skauda. Per savo karjerą jis turėjo daug kovų, o čia, žiūrėk, atėjo kažkoks jaunas. Sergejus nenori pripažinti, kad tasai jaunas yra iškalbingesnis ir įdomesnis publikai. Gal manęs daug kas nemėgsta, bet tas kuris nemėgsta labiau kreipia į mane dėmesį ir skiria daugiau savo energijos negu tie, kurie mėgsta Sergejų. Manau, kad jam dėl to skauda. Jis tiki, kad vis dar yra didžiausias vardas Lietuvoje, bet mato, kad po mano kovos žmonės išeina iš arenų, jo kovų tiek niekas nestebi, nes nėra jau toks įdomus. Gal dėl to jis ir pyksta ant manęs. Bet aš jam sakiau, jei kažkas yra neaišku, galime sėsti prie stalo ir pakalbėti. Padarykime tą podcastą ir išsiaiškinkime. Kas antram podcast‘e jis mano vardą mini…

– Apie kovą su Sergejumi kalbi jau ne vienerius metus. Skaičiavai, kiek laiko praėjo nuo pirmojo jos paminėjimo?

– Kad viską dabar lemia svorio kategorija. Aš tikrai tikėjausi, kad kilsiu. Tačiau, pažiūrėk, man atsiranda kovos svorio kategorijoje iki 81 kilogramo. O Sergejus dabar jau ir sunkiasvoriuose pakovoja. Svoriai žaidžia. Mums reikėtų ieškoti kompromiso. Nemanau, kad jis sugebėtų nusimesti iki 90 kilogramų. Žinoma, galima daryti ir kitaip – aš sveriu iki 84 kg, Dovydas Rimkus sveria iki 84 kg ir mes dviese jį daužome (juokiasi). Gera kova būtų. Gal jam ir pačiam būtų įdomu, jei pasiūlymas būtų geras. Jei jis galvoja, kad galėtų mus abu paimti vienu metu… Jei jis galvoja, kad mes tokie silpni, juk būtume du tokie skanūs kąsniai. Manau, ir žmonėms būtų įdomu tai pamatyti.

– Tau dar nenusibodo būti tuo, kuri visi arena nubaubia arba nušvilpia?

– Bet gatvėje visiems viskas aišku, visi draugiški. Spaudos konferencijoje aš turiu būti pajungęs „stūmyklą“, kad parduočiau kovas. O šiaip visur elgiuosi draugiškai. Baubia arenoje? Bet jie nusipirko bilietus. Tegul baubia. Kiek čia dabar švilpė? 5 tūkstančiai? Tegul jų būna dar daugiau arenoje. Tegul tą energiją skleidžia 50 tūkstančių žmonių. Man smagiausia, kad jie ateina, susirenka. Aš žinau, ką darau, žinau, kad gerai parduodu kovas. Ar man įdomu, ką apie mane galvoja koks nors Kęstas? Neapsikraunu.

– O nenorėtumei, kad žmonės plotų ir palaikytų?

– Nežinau. Negalvoju apie tai. Kuo daugiau gaunu neapykantos, tuo daugiau gaunu ir meilės. Kuo daugiau neapykantos, tuo daugiau žmonių mane stebi. Visada riekia žiūrėti procentaliai. Taip, dabar turiu 80 proc. „hate‘rių“ ir 20 proc. tų, kurie palaiko. Bet matau, kad socialiniuose tinkluose jau yra kuriami „fan page‘ai“. Nuostabu. Gaunu ir meilės laiškų iš merginų. Meilės tikrai yra daug, ar turėčiau fokusuotis į neapykantą? Nemanau. Man yra 22 metai, prieš ketverius metus pradėjau profesionalo karjerą. Per tuos metus spėjau sudrebinti Lietuvos rinką. Kovinė rinka užkelta į viršų… Kas toliau? Tikiu, judėsiu iki keturiasdešimties. Esu pasirengęs aukoti savo gyvenimą šiam sportui. Aš turiu apie ką galvoti, laiko „hate‘riams“ tikrai neturiu.