Triskart Europos čempionė B.Svinkūnaitė: „Kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau grįžta atgal“
Brigita Svinkūnaitė (Edvino Ivanovo nuotr.) | Organizatorių nuotr.
2022, 2023 ir 2024 metų Europos čempionė Brigita Svinkūnaitė papasakojo apie savo kelią aukštesnio meistriškumo laipsnio link, gyvenimo filosofiją ir šio sezono tikslus.
Ieva Kalvaitė
B.Svinkūnaitė yra Kauno „Rifo“ klubo įkūrėjo Ričardo Poškos auklėtinė. 21 metų sportininkė šiais metais tapo 2 dano meistre, o sportą derina su medicinos studijomis bei trenerės darbu.
„Aš tai padariau“ jausmas
– Brigita, šią vasarą dalyvavai Lietuvos kiokušin karatė federacijos (LKKF) rengiamoje stovykloje „Kelias į juodą diržą 2024“, kurioje išlaikei aukštesnio meistriškumo laipsnio – 2 dano – egzaminą. Kaip kilo mintis siekti šio tikslo ir kaip atrodė kelionė šio egzamino link?
– Mintis man kilo visiškai natūraliai. Pagalvojau, kad tai yra pirma vasara po ilgo laiko, kai nerūpi pasaulio čempionatai, pasirengimas kažkokioms labai rimtoms varžyboms.
Aš esu kovotoja, man karatė labiau patinka kumitė rungtis, tad žiūriu, kaip galiu patobulėti kovos srityje, ką galiu naujo išmokti. Žodžiu, įvairios kombinacijos, technikos ir panašiai.
O štai bazinę techniką kurį laiką buvau apleidusi, tad pagalvojau, kad ši vasara yra tinkamas metas imti ir pasikelti savo kvalifikaciją, išmokti naujas katas.
Visa tai man yra apie nuolatinį tobulėjimą, tad išsilaikyti 2 daną buvo natūralu. Tai yra lyg tokia mini varnelė, kurią gali užsidėti prie savo gyvenimo pasiekimų, tikslų.
– Kaip jauteisi pasiekusi šį tikslą?
– Man tikrai buvo labai smagu. Labai gerai jaučiausi po kovų, kai viskas jau buvo padaryta, baigta. Po egzamino jaučiausi tikrai labai gerai.
Gavau ir iš egzaminatorių pagyrų, kad gerai pasirodžiau. Žinau, kad tikrai skyriau tam laiko, skyriau laiko naujos technikos bei naujų katų išmokimui ir tikrai atidaviau tam visą save. Tad po visų kovų, po egzamino buvo tikrai malonus jausmas, „Aš tai padariau“ jausmas!
Pranešimai visai bendruomenei
– LKKF stovykla legendinėje „Raganėje“ vyksta jau 21 metus. Tai stovykla, kurioje daugelis Lietuvos kiokušin karatė sportininkų ne tik apsigina aukštesnius diržus, tačiau ir visą savaitę intensyviai treniruojasi bei išbando savo fizinių bei psichologinių pajėgumų ribas. Kelintą kartą šioje stovykloje dalyvavai pati ir kas tau joje palieka didžiausią įspūdį?
– Vieną kartą, pamenu, esu dalyvavusi dar vaikų stovykloje, po to buvau padariusi pertrauką, o dabar dalyvauju jau kokius šešerius metus paeiliui. Trejus pastaruosius metus aš net ir neturėjau pasirinkimo važiuoti ar ne, nes rengiausi pasaulio čempionatams.
LKKF suteikia mums, sportininkams, visas sąlygas pasirengti svarbioms varžyboms, tad stovykla man buvo vienas iš etapų. Stovykloje, kuri vyksta „Raganės“ poilsiavietėje, dirbu su treneriais pagal individualią programą todėl, deja, netenka dalyvauti toje pagrindinėje programoje.
Didžiausią įspūdį man šioje stovykloje tikriausiai paliko tai, kaip federacija atsižvelgia į kone kiekvieną sportininką asmeniškai ir suteikia visas sąlygas pagal tai, ko kam reikia. Tai tikrai labai padėjo pasirengti svarbiausioms varžyboms.
Kokį pokytį aš įžvelgiu savyje? Iš šios stovyklos kiekvienais metais išsivežu labai daug ir man labai gera kasmet sugrįžti. Žinau, kad čia susitiksiu su begale žmonių, kurie yra tokie patys, kaip ir aš pati. Begalė bendraminčių, kurie mąsto panašiai, nori tobulėti, išmokti kažką naujo. Labai smagu praleisti laiką su bendruomene, kurioje visi labai noriai bendrauja.
Kiekvienais metais aš jaučiu, kad išvažiuoju su vis naujais potyriais, naujais išgyvenimais, naujomis pamokomis, vis kažką naujo pasisemiu ir iš kitų dalyvių bei trenerių. Visa tai labai prisidėjo prie mano vidinio pokyčio – įgavau daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi.
– Stovykloje kasmet vyksta Čempionų diena, kurios metu treniruotes sportininkams veda Lietuvos kiokušin karatė žvaigždės – Europos ir pasaulio čempionai bei prizininkai. Jau antrus metus buvai viena iš jų – dalinaisi savo žiniomis bei patirtimi. Kaip jautiesi stovėdama prieš didelį būrį sportininkų, kurie žiūri į tave kaip į mokytoją? Kokia buvo tavo įsimintiniausia Čempionų diena?
– Tikriausiai nerasčiau vieno teisingo žodžio, kuris apibūdintų tą jausmą, bet jis – nerealus. Tikrai labai geras, atrodo, kad sunkus mano darbas turi vaisių, jei galiu pasidalinti savo patirtimi. Aš nuoširdžiai manau, kad kuo daugiau tu atiduodi, tuo daugiau grįžta atgal.
Manau, kad pasidalinimas savo patirtimi yra labai naudingas ir man pačiai. Nes turiu pati sukonkretinti tam tikrus dalykus ir kartu suprantu, kad esu ten, kur ir turiu būti. Jei turiu galimybę stovėti prieš tokį būrį sportininkų ir mane pristato kaip mokytoją, kaip daugkartinę čempionę, suprantu, kad kažką darau teisingai! Mėgaudamasi tuo, ką darau, aš tik dar labiau džiaugiuosi savo gyvenimo pasirinkimais ir tikrai žinau, kad pasirinkau teisingai.
Mano patirtis tikrai nėra labai didelė – esu jauna kovotoja ir savo profesionalią karjerą pradėjau neseniai. Bet manau, kad ta mano patirtis yra labai nušlifuota, išdirbta. Aš tikrai labai gerai žinau, ką darau, kur einu, ir žinau, kodėl aš tai darau. Todėl man džiugu, kad galiu savo mąstyseną, savo sukauptą tikrą patirtį skleisti ir ja dalintis. Jaučiuosi apdovanota, kad galiu tai daryti.
Na, o įsimintiniausia mano „Čempionų diena“ buvo tikriausiai pati pirmoji. Du kartus esu vedusi „Čempionų dieną“, o tikriausiai viskas, ką darai pirmą kartą, būna įsimintiniausia. Pavyzdžiui, prisimenu, savo patį pirmąjį Europos čempionatą. Man tuo metu buvo penkiolika ir aš buvau labai nedrąsi, labai kukli mergaitė. Tikriausiai tas trečias aukso medalis nėra toks įsimintinas, kaip pirmas. Pirmi kartai visada būna tokie „Vau!“
Tad ir pirmoji „Čempionų diena“ buvo tikrai įsimintinesnė. Aš pati buvau kuklesnė, gal kažkiek ir bijojau, galvojau, ką aš čia galiu pasakyti? Gal tiesiog nepasitikėjau savimi? Nors… Galbūt ir pasitikėjau, bet vis tiek atrodo, kad yra gi žmonių, yra kovotojų, kurie sportuoja daug ilgiau už mane, ką aš jiems galiu papasakoti? Bet va, pasirodo, galiu! Pasirodo, manęs labai įdėmiai klauso ir už tai aš esu labai dėkinga.
Dažniausiai girdimas klausimas
– Grįžkime prie rudens ir naujojo sezono. Studijuoji mediciną, tačiau tuo pat metu spėji užsiimti karatė. Tad kaip viską spėji ir kaip atrodo tavo įprasta diena? Ar spėji įterpti laiko poilsiuii?
– Daugelis manęs to klausia, turbūt tai yra vienas iš dažniausių klausimų, kuriuos aš gaunu: „Kaip tu viską spėji?“
Norėčiau pasakyti, kad visko aš nespėju. Spėju daryti tai, ką aš noriu spėti. Ir štai čia yra skirtumas. Visko niekada nepadarysi gerai. Nebūsi visur geras, nespėsi visko, bet gali spėti tam tikrus dalykus, kuriuos padarysi prioritetu.
Man medicina, sportas ir darbas yra prioritetai, visas mano gyvenimas sukasi apie tą vizijos siekimą, apie tokį savo gyvenimo susikūrimą, kokį aš jį įsivaizduoju. Kai labai nori, tikrai įmanoma viską suspėti. Tiesiog faktas, kad reikia atkaklumo, nuoseklumo, planavimo. Kai viską planuoji, susidėlioji viską ne valandų, o minučių, tikslumu, tuomet žinai, kada, kur ir ką turi atlikti. Jei kažko nespėji, negali uždėti varnelės. Tai reiškia, kad atliksi tą darbą rytoj.
O apie poilsį… Nemanyčiau, kad žmogui labai daug jo reikia. Nežinau…Gulėti prie televizoriaus ir žiūrėti filmą man nėra poilsis. Man poilsis yra pabėgiojimas, kai grįžtu penktadienį po paskaitų. Įsidedu ausinukus, pasileidžiu savo mėgstamą muziką ir tiesiog bėgu. Bėgdama galvoju apie ateitį arba fantazuoju. Įsivaizduoju save po keleto metų – kaip save noriu matyti?
Tos vizijos priminimas sau bėgant man yra lyg terapija, aš tokiu būdu pailsiu nuo mokslų. Kai būnu pervargusi fiziškai, pasiimu knygą ir skaitau. Štai čia man yra poilsis.
Gulėti prie televizoriaus ir valgyti čipsus man būtų savęs kankinimas, Aš savęs taip neįsivaizduoju. Taigi atrandu laiko poilsiui, tiesiog reikia išmokti planuoti. Išmokusi planuoti, aš žinau, kada turiu sportuoti, kada mokytis, žinau, kada galiu išeiti ir daryti tai, ką mėgstu.
– Esi ne tik profesionali karatė sportininkė, bet ir trenerė. Vaikų treniravimas – ypač sunkus, daug kantrybės ir atsidavimo reikalaujantis darbas. Kokį svarbiausią dalyką – fizinį, praktinį arba psichologinį – nori perduoti savo mokiniams?
– Mano tikslas yra ne padaryti visus savo mokinius čempionais ar profesionaliais sportininkais, bet užauginti juos labai gerais žmonėmis. Aš kiekvieną savo mokinį labai vertinu, noriu pažinti individualiai. Nors jie atrodo panašaus amžiaus, galbūt daugelis eina net į tą pačią mokyklą, plius minus gyvena tokius pačius gyvenimus, bet jie visi – labai skirtingi.
Vienam reikia labai daug dėmesio, kitas galbūt yra kuklus. Man labai patinka įsigilinti į kiekvieną asmenybę ir duoti tam vaikui dalelę savęs. Matau, kaip jie vis tobulėja, ateina vis drąsesni, laiko egzaminus, dalyvauja varžybose. Jie laimi, mes kartu pasidžiaugiame. Labai smagu, kai mano vyresni mokiniai ateina man pasipasakoti. Jie nebijo manęs laikyti drauge.
Man itin svarbu sukurti ryšį tarp savęs ir mokinių. Siekiu, kad jie nebijotų pasisakyti, būtų savimi. Ir ypač svarbu, kad jie nebijotų klysti!
Aš vis bandau perteikti savo psichologiją ir mąstymą, kad jeigu suklysti – tai yra gerai! Turi pasidžiaugti tuo, nes jei neklysti, reiškia, kad net nebandei! Tu pralaimi nebandydamas, o tas, kas bando, yra laimėtojas.
Taip pat savo mokinius labai skatinu mokytis, visuomet jų klausiu, kaip jiems sekasi mokykloje. Karatė nėra apie muštynes, atsispaudimų darymą. Man vaikų treniravimas yra apie ryšio sukūrimą. Noriu padėti jiems tobulėti, suprasti, ko jie nori ir kaip tuos savo tikslus pasiekti.
Manau, aš esu geras to tikslų išsikėlimo ir siekimo pavyzdys. Labai norėčiau tapti dar geresniu. Stengiuosi pati tobulėti kiekvieną dieną, kad jie matytų, jog nieko nėra neįmanomo, tiesiog reikia įdėti daug pastangų. Jei tu padarai šiandien 10 pritūpimų, kitą treniruotę galbūt jau galėsi padaryti 11? Aš juos skatinu taip mąstyti.
Kaip minėjau anksčiau, kuo daugiau daliniesi, tuo daugiau tau grįžta bumerangu atgal. Tad tikriausiai būtent šią savo pasaulėžiūrą aš ir noriu perteikti mokiniams.
Labai vertinu tai, kad jų turiu, jie yra mūsų ateitis. Tai, ką aš darau, yra dabartis, aš dabar esu ant tatamio, dabar garsinu Lietuvos vardą įvairiuose čempionatuose. Bet tai juk nesitęs amžinai. Aš turėsiu baigti savo karjerą, eiti toliau, o kažkas turės užimti mano vietą. Tą suprasdama, noriu, kad mūsų ateitis būtų dar geresnė nei dabartis.
Mintyse – pasaulio čempionatas
– Kokie tavo, kaip sportininkės, planai šiam sezonui?
– Labai drąsiai ir užtikrtintai pasakysiu, kad svarbiausias yra pasirodymas pasaulio čempionate. Šiuo metu man nėra svarbesnių tikslų. Darysiu viską, kad būčiau geriausios formos ir įrodyčiau sau, kad galiu.
Per šį sezoną bus ir Lietuvos čempionatas, ir Europos čempionatas, kuriuose dalyvausiu, bet juose aš jau esu viską įrodžiusi. Todėl dar aukštesnės kartelės sau nekeliu, nes ji ir taip pas mane jau labai iškelta.
Aš žinau, kad galiu, žinau savo tikslus. Pagrindinis tikslas – pasaulio čempionatas ir visą savo dėmesį koncentruoju į pasirengimą jam. Procesą dabar jau esu pradėjusi, stengsiuosi, kad viskas vyktų sklandžiai.
– Pasaulio čempionatas vyks Tokijuje, Japonijoje, 2025 metų gegužės 31 dieną. Kaip atrodys tavo pasirengimas? Galbūt yra kas nors, ką darysi kitaip, nei darei iki šiol? Kokie tavo lūkesčiai?
– Planą jau esu susikūrusi, nes tikrai labai rimtai žiūriu į šį čempionatą, man tai yra prioritetas.
Pasirengimas atrodys taip, kaip ir visada, nesiskirs kažkaip kardinaliai. Pradėjau labai kelti savo fizinę jėgą ir ištvermę. Pirmiausia tiesiog noriu save labai sustiprinti fiziškai, o paskui labai daug dėmesio reikės skirti ir psichologiniam nusiteikimui.
Manau, praeitame pasaulio čempionate man šiek tiek nepavyko peržengti savo psichologinio barjero. Atrodė, kad fiziškai kaip ir viską turėjau, tik kažkokios mažos dalelės pritrūko. Labai tikiuosi, kad šį kartą viskas vyks sklandžiai pagal mano susikurtą planą.
Rengiantis praeitam pasaulio čempionatui patyriau traumą. Būna labai sunku psichologiškai, nes negali visko daryti 100 procentų. Aš esu perfekcionistė, geriausiai jaučiuosi tada, kai padarau viską maksimaliai. Ir dažniausiai labai ant savęs pykstu, jei kažkas nepavyksta, žinau, kad galėjau geriau.
Visuomet analizuoju save, analizuoju, kodėl man neišėjo, todėl labai tikiuosi, kad pasirengimas šiam pasaulio čempionatui bus sklandus ir be traumų. Trauma yra labai nemalonus dalykas, labai pavargsti – tiek fiziškai, tiek emociškai. Emociškai labai sunku, kai matai, kad kiti treniruojasi, tau yra pasiruošimo pikas, bet turi tiesiog sėdėti namie ir tenkintis tuo, kad reikia išsigydyti traumas. Todėl pasikartosiu, pagrindinis lūkestis yra toks, kad viskas vyktų pagal planą. O tada jau viskas bus gerai.
– Na ir paskutinis klausimas – ko sau labiausiai norėtum palinkėti ir kaip sportininkei, ir kaip asmenybei?
– Nebijoti suklysti. Esu perfekcionistė, kuri viską susiplanuoja ir turi padaryti maksimaliai.
Tenka pripažinti, kad būna ir perdėtas noras padaryti labai daug dalykų, kuriems atlikti per dieną net neužtektų valandų. Net fiziškai nespėčiau padaryti tiek dalykų, kiek noriu.
Turiu labai daug ambicijų, labai daug norų, esu labai užsispyrusi ir darbšti. Ir man tai patinka, mane tai veža. Bet kartais užkraunu sau ant pečių per didelę naštą, tuomet pervargstu arba labai nusimenu. Tuo metu tenka sau pripažinti, kad viskas gerai, net jei ir suklydai ar nepadarei visko tobulai.
Labai norėčiau sau palinkėti priimti tą netobulumą, priimti, kad ne viskas visada išeina taip greitai, kaip tu nori. Ir tiesiog pasitikėti procesu, ką aš, išties, ir stengiuosi daryti… Tikriausiai sau to ir palinkėčiau – nusiraminti, pasitikėti procesu ir nebijoti suklysti, nes juk svarbiausia yra daryti!
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
