Juodžiausios sportininkų mintys, nepatekus į Paryžiaus paralimpines žaidynes, ir vaistai nuo jų

„Turėsiu laisvesnę vasarą“, – šitaip juokaudami daug sportininkų šią vasarą dangstė tikruosius jausmus nepatekus į Paryžiaus paralimpines žaidynes.

Kas po tuo slepiasi? Nusivylimas, ketinimai baigti karjerą, neigiamas vidinis dialogas (esu nevykęs, nieko vertas), ieškojimas pozityvių aspektų ir, prasidėjus paralimpiadai, sustiprėjęs apmaudas stebint savo varžovus Paryžiaus arenose.

Sakoma, kad svarbiausia savybė sporte – gebėjimas atsitiesi po nesėkmės ir eiti pirmyn. Apie tai ir kalbamės: juodžiausias mintis nepatekus į Paryžių ir geriausius vaistus nuo jų.

Pirma mintis – baigti sportininko karjerą

Lietuvos vyrų golbolo (aklųjų riedulio) rinktinės narys Artūras Jonikaitis prisipažįsta, kad artėjant Paryžiaus paralimpinių žaidynių pradžiai apmaudas tik didėjo.

„Iš pradžių nesureikšminau: nepatekom tai nepatekom. Vadinasi, kažkur neatidirbome, padarėme klaidų, treneris nesudėliojo tinkamos taktikos treniruočių ir varžybų metu. Bet dabar, žiūrint golbolo varžybų transliacijas, apmaudas didėja ir ima viršų“, - atvirai sako A. Jonikaitis.

Jo komandos draugui Mantui Brazauskiui, atvirkščiai, skaudžiausi jausmai pasireiškė iškart nepraėjus atrankos, o vėliau prasidėjo gijimas.

„Liūdniausia, kad mes kaip komanda jau neturime, kur tobulėti, ir kad aš jau tiek pavargau žaisti golbolą, kad ir pats jau neturiu kuo padėti komandai. Man laikas baigti karjerą ir eiti kitur“, - tokios slegiančios mintys žiemą sukosi daugkart geriausiu pasaulyje golbolo gynėju išrinkto M. Brazauskio galvoje, kai pernai gruodį lietuviai pralaimėjo Europos čempionato finale ukrainiečiams ir prarado paskutinę viltį patekti į Paryžių.

Spaudimą didino ir tai, kad į golbolo rinktinę buvo nukreipta itin daug vilčių ir lūkesčių. Pirma, su devynių žmonių golbolo komanda Lietuvos delegacija paralimpinėse žaidynėse iškart atrodo didelė ir solidi. Antra, nuo 2000 metų Lietuvos golbolininkai dalyvavo paralimpinėse žaidynėse be pertraukų ir jau yra iškovoję Lietuvai paralimpinius aukso, sidabro ir bronzos medalius.

„Kai pralaimėjome Europos čempionato finale ir nepatekome į Paryžių, visos svajonės sudužo. Išgyvenau visą emocijų paletę: iš pradžių buvo didžiulis užsidegimas, noras ir laukimas, paskui užliejo liūdesys, nusviro rankos, norėjosi išvis viską mesti“, - „gedulo“ laikotarpį prisimena golbolininkas Juozas Eigminas, kuris dalyvauti paralimpinėse žaidynėse siekia jau 10 metų, nuo tada, kai, būdamas 17-kos, pirmąkart atstovavo Lietuvai lengvosios atletikos Europos čempionate.

Geriausi vaistai – laikas ir darbas

Kas šiems jauniems vyrams padėjo išeiti iš nusivylimo ir gilaus liūdesio būsenos?

„Ne veltui sako, kad reikia džiaugtis ne tikslu, o kelione. Laikui bėgant po truputį pamiršau tą skausmą ir vėl pradėjo atsirasti vilties spindulys, grįžti motyvacija, kad nereikia nukabinti rankų, kad esu dar jaunas ir turiu šansų atstovauti Lietuvai paralimpinėse žaidynėse. Tik praėjus kiek laiko pasimato, kad su nesėkmėmis ir kliūtimis ta kelionė gaunasi dar spalvingesnė“, - prisipažįsta J. Eigminas.

M. Brazauskiui iš kelių mėnesių tamsių minčių taip pat padėjo išbristi einantis laikas.

„Įtikinau save neskubėti priimti sprendimo baigti karjerą. Nes vis tiek mes visą pavasarį dar dalyvavome varžybose, todėl aš su savimi susitariau tokį svarbų gyvenimo sprendimą atidėti iki rudens. Po truputį laikas užgydė skausmą ir liūdesį dėl prarastos galimybės dalyvauti Paryžiaus paralimpinėse žaidynėse“, - atvirai sako M. Brazauskis, Rio de Žaneiro paralimpinių žaidynių aukso medalininkas.

„Nors dabar ir apmaudu, bet reikia dirbti toliau, taisyti klaidas. Kad ir vėl patektume atgal į viršūnę, geriausiai padeda darbas“, - nusiteikęs A. Jonikaitis.

Pliusų daugiau nei minusų!

Triatlonininkas Ernestas Česonis, nuo gimimo neturintis dalies rankos, neslepia nusivylimo ir liūdesio nepatekus į paralimpines žaidynes, bet pajuokauti mėgstantis sportininkas sako, kad antrą kartą jau būna lengviau.

„Nusivyliau, man buvo liūdna, jog nepatekau į paralimpines žaidynes – juk tiek stengiausi! Galėjau pasukti savęs gailėjimosi keliu. Bet atsisėdau ir susirašiau šios situacijos pliusus ir minusus. Minusas – vienas, kad nepatekau. O kiek pliusų: ruošdamasis paralimpinėms žaidynėms pamačiau pasaulį, patobulėjau, susipažinau su naujais žmonėmis, tapau žinomu, bendrauju su daug kitų profesionalių sportininkų, kažką įkvepiu ir motyvuoju... Kai pradėjau skaičiuoti pliusus, to minuso jau ir nebesimatė“, – taip prieš 4 metus sakė triatlonininkas.

Dabar vyras mato akivaizdų skirtumą, kad, nepatekus į Tokijo žaidynes, nusivylimas buvo žymiai didesnis nei šiemet – į Paryžių. Antrąkart tokį liūdesį pakelti jau lengviau.

„Prieš Tokiją aš visiškai gyvenau ta svajone – buvau jausme tarp realybės ir nerealybės. Todėl nepatekimą į paralimpiadą priėmiau labai asmeniškai. O ruošdamasis Paryžiaus paralimpinėms jau į viską žiūrėjau realistiškiau: mačiau, kokia situacija, kokie varžovai, kaip auga triatlono lygis. Suvokiau, kad kvalifikuotis nebus lengva, kad laukia sunkus darbas, kad svajoti neužtenka. Nes gali klaidingai atrodyti, kad jeigu labai svajoji tai ir pateksi“, - E. Česonis realiai vertina visą virtinę pastarųjų metų įvykių: avarija, praleistas dalyvavimas svarbiuose čempionatuose ir galimybė užsidirbti taškų bei pakilti reitinguose...

Ernestas Česonis | asmeninio archyvo nuotr.

„Ir už mane aukščiau reitinge esantys sportininkai nepateko į Paryžių, tai jiems gal dar blogiau“, - galvoja triatlono (plaukimo, važiavimo dviračiu ir bėgimo) asas E. Česonis ir pasidalina savo receptu, kaip išlipti iš nusivylimo duobės.

„Daviau sau 24 val. viską suvirškinti ir pradėjau toliau judėti į priekį. Nėra tikslo užsibūti neigiamoje būsenoje. Tai jau – praeitis“, sako E. Česonis ir prisipažįsta, kad labiausiai į viršų kelia aplinkui esančių žmonių palaikymas. Taip pat dvasią palaiko jo 10 aukščiausių gyvenimo vertybių: disciplina, ryžtas, tikslas, tikėjimas, palaikymas, pasitikėjimas, motyvacija, noras, veiksmas ir išėjimas iš komforto zonos.

Paralimpinės rinktinės triatloninkas ir toliau intensyviai treniruojasi – rugsėjo 22 d. jo laukia Europos čempionatas, spalio gale – Pasaulio čempionatas, po kurių sportininkas persvarstys tolimesnį savo kelią.

Sportininkui svarbu laiku atsitraukti

Daugkartinė pasaulio, Europos čempionatų prizininkė ir paralimpinių žaidynių dalyvė lengvaatletė Ramunė Adomaitienė prisipažįsta, kad žiūrint Paryžiaus paralimpinių žaidynių atidarymą, apėmė nostalgija, tačiau svarbu mokėti laiku atsisveikinti su didžiuoju sportu.

„Visi veiksmai paralimpinėse žaidynėse man žinomi, viskas atrodo taip pažįstama. Bet aš turiu priežastį, dėl kurios negaliu kokybiškai startuoti paralimpiadoje: visus šiuos metus jau dalyvavau varžybose su dideliais nugaros skausmais – padeda vaistai ir tepalai. Supratau, kad jau gresia operacija ir iki Paryžiaus paralimpinių tikrai nepatempsiu. Todėl nutariau daugiau nedraskyti savo nugaros, nes tai prie gero nepriveda – galiu atsisėsti į vežimėlį“, - pasakoja R. Adomaitienė, šiemet Europos čempionate Italijoje disko metimo rungtyje užėmusi trečią vietą ir nutarusi šitaip gražiai užbaigti savo paralimpinę karjerą.

Prasmės jausmą jai ir toliau suteikia jaunųjų sportininkų ugdymas Klaipėdos lengvosios atletikos manieže, o sportui ji dėkinga už išugdytą tvirtą charakterį, kuris, be kita ko, padėjo gyvenime atlaikyti visus aplinkinių įžeidinėjimus dėl negalios.

Didžiausias smūgis – per 42 sek. pralošti aukso medalį

Daugiausiai kartų – net 6-iose paralimpinėse žaidynėse mūsų šaliai atstovavęs golbolo lyderis Genrikas Pavliukianec teigia, kad, užgrūdintas ilgametės patirties, sunkių psichologinių smūgių jis nebepatiria. Tik apmaudą.

„Kai jau esi daug kartų dalyvavęs, iškovojęs medalius, turi aukščiausius apdovanojimus, jau daug kuo esi persisotinęs ir šiame atrankos cikle mūsų komanda buvo persisotinusi“, - nepatekimo į Paryžių priežastis sau aiškiai įvardina G. Pavliukianec.

Jam asmeniškai atgauti psichologinę pusiausvyrą buvo sunkiausia po tokių nesėkmių, kai pirmose paralimpinėse žaidynėse (Sidnėjuje, 2000) iškovojo sidarbą, mažiausiai to paties tikėjosi ir Atėnuose (2004), o liko 9 vietoje. Arba kai Londono paralimpinėse žaidynėse Lietuvos golbolininkams atiteko 4 vieta.

„O stipriausias smūgis man buvo Pekine (2008), kai per paskutines 42 rungtynių sekundes pralošėme aukso medalį“, - skaudžiausius karjeros momentus atsimena G. Pavliukianec.

Vidinė kova tarp asmeninės atsakomybės ir aplinkos kaltinimo

Patyrusio paralimpiečio atsistatymo po nesėkmių formulė yra tokia: „Baigiasi paralimpinių žaidynių ciklas, išanalizuoju, kas atsitiko, kodėl atsitiko, užverčiu blogą lapą, imu naują popieriau lapą ir viską dėlioju nuo pradžių, ruošiuosi naujam ciklui“.

Nors sportininkai stengiasi daryti tai, kas nuo jų priklauso, ir nekaltinti aplinkos, neišvengiamai širdyje spurda ir neteisybės jausmas: nepasitenkinimas trenerio veiksmais, Tarptautinio paralimpinio komiteto (IPC) sumažintas į paralimpines patenkančių komandų skaičius (pagal ankstesnę atrankos sistemą, Europos vicečempionais tapę lietuviai būtų patekę į Paryžiaus paralimpines).

„Bet nieko neteiskime, mes patys esame savo likimo kalviai“, - fokusą į tai, kad galime kontroliuoti tik tai, kas priklauso nuo mūsų pačių, sugrąžina G. Pavliukianec.

Sporto psichologas - būtinybė

Su kai kuriais sportininkais nepavyko susisiekti. Pasak jų kolegų – šie nenori bendrauti, užsidarė, jau ilgą laiką yra blogos nuotaikos, išgyvena neteisybės jausmą dėl atrankos į Paryžiaus paralimpines žaidynes.

Tokia užsitęsusi būsena daugiau pasitaiko tiems atletams, kurie buvo atsidavę tik sportiniam tikslui ir šalia neturėjo jokio kito darbo.

Psichologinė pagalba sportininkams turėtų būti ne privati jų iniciatyva, kaip yra dabar, o natūrali sportininkų treniruočių ciklo dalis.

Vilma Venckutonytė