Emocijomis pasidalinęs ir Prezidento sveikinimo sulaukęs D.Novickas: „Myliu šiuos vyrus!”
Lietuva – Latvija rungtynių akimirka | Kipro Štreimikio/LTOK nuotr.
Lietuvos vyrų 3x3 krepšinio rinktinė Paryžiaus olimpinėse žaidynėse iškovojo bronzos medalius.
Po nesėkmės pusfinalyje Dainiaus Novicko auklėtiniai patiesė Latvijos krepšininkus ir į tėvynę sugrįš su medaliais ant krūtinių.
Praėjus vos keliolikai minučių nuo triumfo aikštėje, D.Novickui paskambino Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda.
„Pamirškite visus pusfinalius, žiauriai gerai sužaidėte su latviais. Ir man dabar bus truputį lengviau. Nes kiekvieną kartą, kai lietuviai pralaimėdavo latviams, Latvijos prezidentas man atsiųsdavo kokią nors užgaulią žinutę. Dabar aš jam nieko nerašysiu, tegu ramiai miega.
Nuoširdžiai sveikinu, jūs – šaunuoliai. Didžiuojamės jumis. Džiaukitės ir švęskite pergalę. Jūs šito nusipelnėte. Geros nakties ir iki. Ate“, - kalbėjo šalies vadovas, o jo žodžius per įjungtą garsiakalbį girdėjo aplinkui susibūrę žaidėjai ir kiti komandos nariai.
Paklaustas, kam skiria šį laimėjimą, D.Novickas, po bronzinio finalo braukęs ašaras, sakė: „Visiems kas tikėjo, kas palaikė.
Sūnui Vėjui Novickui. Kad siektų savo svajonės ir tikslų. Jis nori būti krepšininkas. Tai dabar mato, kiek reikia įdėti, norint tai pasiekti.
Ir, aišku, visai Lietuvai.“
Milžiniškos įtampos didžiajame finale olandai po pratęsimo 18:17 palaužė audringai palaikomus žaidynių šeimininkus prancūzus ir tapo antraisiais istorijoje 3x3 krepšinio olimpiniais čempionais.
Tai jau antras Lietuvos sportininkų medalis Paryžiaus olimpinėse žaidynėse. Pirmą iškovojo irkluotoja Viktorija Senkutė.
Toje pačioje arenoje Paryžiaus Santarvės aikštėje, kurioje vyko 3x3 krepšinio turnyras, rugpjūčio 9 d. startuos olimpinėse žaidynėse debiutuojančios breiko varžybos. Jose Lietuvos garbę gins jauniausia mūsų šalies olimpinės rinktinės narė 17-metė Dominika Banevič.
– Treneri, kokia šio bronzos medalio vertė?
– Dabar labai sunku, nes labai daug emocijų – nuo liūdesio iki euforijos. Visas kelias praeitas. Išsipildė iškart net dvi svajonės: viena – patekti į olimpines žaidynes, kita – laimėti olimpinį medalį. Tai dabar gal jau reikia galvoti apie 2028 metų Los Andželo sidabrą. Reikia kilti.
Po pusfinalio dvi valandas kalbėjomės. Prašiau visų kiek galima labiau pakelti dvasią. Jonas Mačiulis skambino vaizdo ryšiu, sukvietėme sirgalius, pabendravo krepšininkai su jais. Nes akys buvo ašarų pilnos. Mačiau Aurelijų pirmą kartą tokį piktą.
Sakiau vyrams, kad Lietuvoje laukia šeimos, prie televizoriaus žiūrovai, čia suvažiavo daugybė sirgalių, negalime jų nuvilti. Niekas už mus nelaimės. Reikia eiti ir kovoti.
Bet ačiū vyrams, kad kovėsi iki galo, patikėjo. Ir Šarūnas parodė savo. Visą laiką geras geras, o dabar tigrą pabudinome Šarūne.
Žmogus kažkada turi supykti. Kiek galima? Šarūno visada tokio mums reikia. Puikiai sužaidė, ėmėsi iniciatyvos.
Visi kovėsi. Mes negalime būti kaip serbai, rodyti vienas į kitą pirštais. Esame viena komanda, turime būti visi už vieną. Buvo ir pas mus pora kartų, kai vienas kitą toliau pasiuntė. Bet dabar jau viskas atslūgo.
– Latviai tikriausiai į kovą žengė manydami, kad jie yra favoritai?
– Nemanau. Mes ne kartą su jais kovojome. Prieš šias rungtynes sakiau, kad laimės tie, kurie bus tvirtesni psichologiškai, ir kas labiau norės. Jiems irgi sunku. Jie iš pradžių laimėjo visas septynerias rungtynes, o po to pusfinalyje pralaimėjo prancūzams, nors irgi buvo favoritai. Po to ir jie sėdėjo nunarinę galvą.
Sakiau savo komandai, kad latviai ne tokie alkani, kaip mes, nes jau turi auksą. O mums ši bronza tai tas pats, kaip auksas.
Visi mes atiduodame ir sveikatą, ir širdį, ir laiką. Visa komanda, kiekvienas jos narys.
Gal šis laimėjimas įkvėps proveržį, gal daugiau žmonių norės žaisti 3x3 krepšinį. Mes įrodėme, kad galima laimėti olimpinį medalį. Aišku, ne bet kas gali tai padaryti, reikia pasitreniruoti.
– Kas laukia olimpiniame kaimelyje?
– Negalime siautėti, mūsų kaimynai Mykolas Alekna ir Andrius Gudžius.
– Tai ar grįšite į kambarį šiąnakt?
– Grįšime. Persirengsime ir šausime į miestą. Mes juk niekur nebuvome išėję.
Rytoj namo išskrenda Aurelijus Pukelis ir Šarūnas Vingelis. O visi kiti komandos nariai grįš rugpjūčio 8 dieną. Norime dar pasimėgauti, pasižiūrėti disko metimo finalą, didžiojo krepšinio varžybas.
Visada privengiate lygintis su didžiuoju krepšiniu, bet tą bronzinę tradiciją pratęsėte nauju formatu. Kaip dėl to jaučiatės?
Mes kuriame savo istoriją, savo rinktinės taisykles. Nes tai skirtingos sporto šakos, tik turinčios labai daug panašumų. Juk nelyginame salės ir paplūdimio tinklinio.
Mes tarsi jaunesnis brolis. Didžiojo krepšinio rinktinė turi tris olimpines bronzas, mes – tik vieną. Dar toli iki jų.
– Retai galima pamatyti trenerį, braukiantį ašarą. Kuo jūs kitoks?
– Nežinau, kuo kitoks. Aš toks, koks esu. Gal jautresnis. Komandoje – tik keturi žaidėjai, ne dvylika. Jokių pykčių. Nuo vasario visi kartu sportuojame. Kasdien būname kartu – aikštėje, viešbučiuose.
Mus dar labiau suartino tai, kad olimpinių žaidynių metu išsitrynėme socialinius tinklus. Juk jei esi, pavyzdžiui, Instagrame, grįžęs randi kokių 70 žinučių. Valandą praleidi jas skaitydamas ir atrašinėdamas. Mes tą valandą skiriame procedūroms ir tarpusavio pokalbiams.
Myliu šiuos vyrus. Su jais labai daug dirbame. Ir tai prasiveržia emocijomis. Pažiūrėkite koks palaikymas. Jausmas kosminis.
– Kas labiausiai į tas ašaras susidėjo?
– Džiaugsmas.
