Didžiausi N.Venckaus reikalavimai skirti sau
Dmitrij Kudriavcev nuotr. | Organizatorių nuotr.
Į bičiulių ir paties gyvenimo siūlomus iššūkius Nerijus Venckus neria stačia galva. Kaip nėrė ir į baseiną, kurio 25 metrų takelį po sunkios traumos nevaikštančiam vyrui iš pradžių įveikti reikėjo didelių pastangų. Tačiau jis labai norėjo išmokti plaukti ir apie tai garsiai svajojo. „Pasirodo, kartais užtenka tik balsu ištarti, ko nori ir tie norai pradeda pildytis“, – juokėsi „Swim Vilnius“ renginių ciklo projekto „Plaukti gali visi“ dalyviu net pats sau netikėtai tapęs N. Venckus.
Birutė Pakėnaitė
Automobilio avarija 2007-aisiais, kai nuvažiavęs nuo kelio automobilis virto, lėmė, kad jaunas, veržlus ir energingas vyras visam gyvenimui sėdo į vežimėlį. Dėl lūžusio stuburo nustatyta kojų paraplegija, kitaip tariant, – paralyžius, privertė Nerijų išmokti gyventi kitaip nei buvo pratęs.
Tačiau sunki trauma neatėmė iš N. Venckaus gyvenimo džiaugsmo ir noro daryti smagius dalykus, o sportas – vienas tokių. Sėdėdamas vežimėlyje Nerijus daugybę metų žaidė krepšinį. Net darė tai profesionaliai, kai 2014-aisiais palikęs šeimą – žmoną Ingą ir tuomet dar mažytę dukterį – porai metų išvyko į Vokietiją.
Šeimos ilgesys parginė namo, kur iššūkius mėgstantis N. Venckus ėmėsi ir trenerio darbo. Jis atstovavo Lietuvos vežimėlių krepšinio rinktinei, kurios keliai neretai susikirsdavo su Latvijos komanda, ir ši pakvietė lietuvį tapti jos treneriu.
„Neieškojau tokio darbo, bet latviai pasiūlė treniruoti jų vežimėlių rinktinę. Dvejojau, ar man pavyks, bet su latviais dirbau trejus metus, per kuriuos dukart tapome B diviziono prizininkais ir net buvome patekę į aukščiausiąjį Europos čempionato divizioną, nors ir nepavyko ten išlikti.
Tai buvo treji nuostabūs metai, bet pajutau, kad nebeliko smagumo, gal ir pavargome vieni nuo kitų, tad grįžau namo ir dabar keliskart per savaitę krepšinį žaidžiu Vilniaus neįgaliųjų sporto klube „Atrama“ bei treniruoju jo vežimėlių krepšinio komandą“, – pasakojo 38 metų N. Venckus.
Tačiau nauji nuotykiai ir atradimai Nerijų patys randa, užtenka tik garsiai apie tai pamąstyti. Taip nutiko ir su „Swim Vilnius“ projektu „Plaukti gali visi“, į kurį vežimėlyje sėdintis, bet fiziškai stiprus bei užsispyręs vyras, netikėtai buvo pakviestas.
„Su šeima – žmona ir 12-mete dukterimi atostogavome Egipte, kur krūtine ar, kaip liaudiškai vadinama, varlyte plaukiodavau baseine ar jūroje. Žmonai užsiminiau, kad norėčiau išmokti normaliai plaukti, o vos grįžau namo, sulaukiau pasiūlymo dalyvauti šiame projekte.
Sutikau ilgai nemąstęs, nors nelabai žinojau, kur įsivėliau, net nenutuokiau, kad turėsiu plaukti maratoną. Tačiau labai norėjau lankyti plaukimo treniruotes, į kurias nuėjęs sužinojau, kad teks ir maratone dalyvauti. Bet man tai patinka – mėgstu save pakankinti“, – teigė N. Venckus.
Nori įkvėpti siekti daugiau
Šiais metais jau penktą kartą rengiamas plaukimo maratonas „Swim Vilnius“ bus skirtas Lietuvos plaukimo 100-mečiui paminėti.
Visą vasarą įvairiuose vandens telkiniuose aplink sostinę vyksiantį renginių ciklą rugpjūčio 25-ąją užbaigs Vilniaus plaukimo maratonas Žaliųjų ežerų grupei priklausančiame Balsio ežere.
„Swim Vilnius“ projekto „Plaukti gali visi“ šeši herojai, tarp kurių yra ir N. Venckus bei buvusi olimpietė, lengvaatletė bėgikė Eglė Balčiūnaitė, pasiryžo įrodyti, kad nepaisant fizinių galimybių, amžiaus, kūno sudėjimo, per kelis mėnesius įmanoma išmokti plaukti taip, kad pajėgtum įveikti plaukimo maratoną atvirame vandenyje.
Projektą palaiko Lietuvos paralimpinio komiteto mecenatai „Bitė Lietuva“ ir TV3.
„Vienas mūsų siekių drauge su Lietuvos paralimpiniu komitetu – įkvėpti visuomenę siekti daugiau, o žmonės, dalyvaujantys šiame projekte, yra pats geriausias motyvacijos šaltinis.
Su negalia ar be negalios, kiekvienas galime kelti sau didelius tikslus ir, palaikydami vienas kitą, juos įgyvendinti“, – teigė „Bitė Lietuva“ generalinis direktorius Gintas Butėnas.
Dirba su žinomais treneriais
Siekti daugiau pasiryžo ir vienintelis negalią turintis projekto „Plaukti gali visi“ dalyvis N. Venckus.
Be tikslo išmokti gerai plaukti, dalyvaudamas projekte jis siekia ir perduoti socialinę potekstę turinčią asmeninę žinutę: „Noriu, kad visuomenė matytų, kad, nors turiu negalią, nesu ko nors nesugebantis.
Drauge stengiuosi ir kitiems negalią turintiems žmonėms parodyti, kad nereikėtų ko nors drovėtis ar bijoti. Jei nori ką nors daryti, tai ir daryk!“
Projekto dalyviai dirba daug ir sunkiai, keliskart per savaitę Lazdynų baseine klausydami buvusio olimpiečio plaukiko Giedriaus Titenio, buvusio ilgamečio Lietuvos plaukimo rinktinės trenerio Žilvino Ovsiuko ir plaukimo trenerės Miglės Banytės, o treniruoklių salėje – 2008 m. Pekino olimpinių žaidynių sidabro medalio laimėtojo, buvusio imtynininko Mindaugo Mizgaičio nurodymų.
„Nežinau, ko treneriai iš manęs tikisi, bet aukščiausius tikslus keliu pats sau. Aš – tas, kuris labiausiai save spaudžiu ir dabar visais 100 procentų esu atsidavęs plaukimui. Mano svajonė ir tikslas – Vilniaus plaukimo maratone įveikti ilgiausią distanciją, 10 km”, – teigė N. Venckus.
Kai baigiantis kovo mėnesiui jis pirmą kartą įšoko į baseiną kaip projekto „Plaukti gali visi“ dalyvis, laisvasis stilius jam buvo nežinomas plaukimo būdas.
Nors plaukdamas krūtine, atrodė, nepavargdavo, laisvuoju stiliumi perplaukti 25 metrų ilgio baseiną iš pradžių buvo didelis iššūkis. Buvo ir sunku, ir stigo oro, nors 40 minučių trunkančias krepšinio rungtynes vežimėlyje jis baigdavo nė neuždusęs.
„Buvo taip sunku, kad maniau, jog neįstengsiu. Bet prabėgo keli mėnesiai ir dabar jaučiu, kad plaukdamas jau šį tą sugebu“, – patikino Nerijus, be sustojimo jau įveikiantis 5 km atstumą – pusę maratono, kurį norėtų nuplaukti per baigiamąjį „Swim Vilnius“ renginį.
Palydovas buvo skausmas
Dar prieš tapdamas projekto „Plaukti gali visi“ dalyviu, N. Venckus daug sportavo ne tik žaisdamas krepšinį, bet ir treniruoklių salėje dirbdamas su štangomis. Jo rankos – didelės ir tvirtos, tad nėra bėdų iš vežimėlio įšokti į baseiną, o po treniruotės vėl į vežimėlį atsisėsti.
Vien rankomis Nerijus dirba ir plaukdamas, o nejudrios kojos jam – tarsi inkaras, kuris velkasi paskui ir stabdo.
„Jau keliolika metų gyvenu tik su rankomis, tad jos yra išties stiprios. Kai projekto pradžioje atlikome įvairius testus – raumenų, ištvermės, – specialistai sakė, kad mano rankos buvo didžiausios iš visų sportininkų, kurie pas juos lankėsi“, – pasakojo N. Venckus.
Nepaisant to, kad jau seniai įprato sportuoti, plaukimo treniruotės Nerijui priminė apie raumenis, kuriuos jis buvo pamiršęs. Nugaros raumenų skausmai pusantro mėnesio buvo jo kasdienybė, kol galiausiai kūnas priprato prie pasikeitusio krūvio ir dabar plaukimas Nerijui – jau malonumas, o ne kančia dėl skausmo.
Plaukimui N. Venckus skiria gerokai daugiau laiko nei prašo „Plaukti gali visi“ projekto treneriai. Jis treniruojasi ne tik baseine, bet ir ežeruose.
„Treniruodamasis dažniausiai perlenkiu lazdą, bet kitaip negaliu. Per savaitę nuplaukiu apie 15 km, savaitgalį apiplaukiu kurį nors ežerą, nes maratonas vyks ežere, o jame plaukti yra kitaip nei baseine, tad stebiu, kaip į ežerą reaguoja mano kūnas.
Dabar gyvenu tik plaukimu, nes turiu išsikėlęs nemažą tikslą, tad dedu visas pastangas, kad jį pasiekčiau ir matysime, kas iš to išeis“, – sakė N. Venckus.
Žiemą įšokdavo ir eketę
Iki baigiamojo „Swim Vilnius“ renginio – Vilniaus plaukimo maratono – Nerijus užsibrėžė ir kitą tikslą: kas savaitę apiplaukti bent vieną ežerą sostinės apylinkėse.
Baseine jau pradžioje parodęs, kad, nors ir sėdi vežimėlyje, nėra bejėgis ir su viskuo susitvarkyti gali savarankiškai, nusprendęs treniruotis ir ežeruose N. Venckus susidūrė su problemomis, kurių iš pradžių nė pats, matyt, nesitikėjo.
„Sudėtingiausia – rasti būdų, kaip patekti į tuos ežerus, nes privažiuoti prie jų vežimėliu nėra taip paprasta. Iki šiol daugiausia treniravausi Gėlos ežere Nemenčinės miške. Ten plaukiodavau dar iki projekto – ir visą praėjusį rudenį, ir net žiemą įšokdavau į eketę, nes patekti į tą ežerą man patogu.
Išbandžiau ir Balžio ežerą, bet prie jo privažiuoti vežimėliu jau ne taip lengva. Jei išties apiplauksiu po vieną ežerą per savaitę, galėsiu ir kitiems papasakoti, į kuriuos ežerus lengva patekti sėdint vežimėlyje, o prie kurių privažiuoti neįmanoma“, – teigė užsispyręs atletas.
Tačiau nesklandumai jo nestabdo. Kiekvieną dieną, su kiekvienu nauju grybšniu baseine ar ežere, Nerijus jaučia, kad jo svajonė nuplaukti 10 km maratoną tampa vis labiau pasiekiama.
