Š.Jasikevičius: apie netikėtą prisijungimą prie „Fenerbahče“ ir pagrindinę to priežastį, komandos pasikeitimą, N.Calatheso norėtą laisvę ir N.Hayeso-Daviso 50 pelnytų taškų

 Artėjantis Eurolygos finalinis ketvertas Berlyne Šarūnui Jasikevičiui bus jau ketvirtasis iš eilės, o šį kartą jis jį pasiekė tik tarpsezoniu tapęs Stambulo „Fenerhače“ klubo treneriu.

Prieš laukiančius mūšius dėl prestižiškiausio Europos trofėjaus Š.Jasikevičius kalbėjosi su „BeIN Sports“, kuriam papasakojo apie tai, kokie buvo jausmai gavus netikėtą pasiūlymą iš „Fenerbahče“, kaip keičiasi Europos krepšinis ir kitus aktualius dalykus.

– Koks buvo jūsų planas sezono pradžioje? Ar tikėjotės vykti į Berlyną kaip finalo ketverto komandos vyriausiasis treneris?

– Tikrai, kad ne. Nesitikėjau, kad šiemet vyksiu į Berlyną, o dabar ten vyksiu antrą kartą. Tai tikrai teigiamas dalykas. Tikėjausi pakeliauti po pasaulį ir praleisti laiką su šeima. Galvojau padėti žmonai vedžioti šunį. Gal tai skamba ir kvailai, bet man patinka vedžioti šunį. Tuomet paskambino Derya ir daug kas pasikeitė. Mano planai keliauti po pasaulį, mėgautis gyvenimu staiga dingo. Tu kuri planus, o Dievas juokiasi.

– Kaip su bilietais, kuriuos nusipirkote kelionei?

– Dalį jų praradome. Galbūt turėčiau paprašyti „Fenerbahče“ tuos pinigus už bilietus grąžinti.

– Su „Fenerbahče“ jau turite istoriją, kadangi anksčiau čia žaidėte ir iškovojote trofėjus. Kaip jautėtės? Juk ankstesniais metais taip pat buvo kontaktas, bet likimas jus suvedė tik gruodžio mėnesį.

– Tokiose situacijose, kai prisijungti sezono viduryje, viskas vyksta labai greitai. Tai buvo visiškai netikėta. Kaip minėjote, su „Fenerbahče“ mane sieja trumpa istorija, šeši mėnesiai. Žinojau, ko tikėtis, o paskui viskas tiesiog vystosi. Apie daugelį dalykų tiesiog negalvoji, nežiūri į bendrą vaizdą ir susitelki į kitą dieną, kitą treniruotę bei sprendi iškilusius klausimus.

– „Fenerbahče“ daug kas pasikeitė. Koks buvo pagrindinis skirtumas?

– Nuo mano, kaip žaidėjo laikų, „Fenerbahče“ padarė didelę pažangą. Dabar jie priklauso Europos krepšinio elitui. Kasmet komanda kovoje dėl patekimo į finalinį ketvertą. Kai buvau žaidėjas, vyko komandos kūrimo procesas. Taip, sirgaliai tie patys, žmonės čia labai myli krepšinį, jiems patinka Eurolyga ir jie užpildo sales. Matau, kaip viskas žengė žingsniais į priekį. „Fenerbahče“ tapo daug didesniu klubu ir jis vis labiau siejamas su krepšiniu.

– Kiek jums buvo sunku stoti prie komandos vairo sezono viduryje?

– Labai sunku. Kartu stengiesi nekelti nerealių lūkesčių, žiūri į mažas detales. Toks buvo mūsų tikslas. Čia atėjau po labai gero trenerio, buvo daug patyrusių žaidėjų, visi jie matė daug tokių trenerių kaip aš. Jie išbandė visas puolimo ir gynybos sistemas ir žinojo, kaip su tuo susidoroti.

– Kai kurie krepšininkai buvo tie, su kuriais dirbote anksčiau: Nigelis Hayesas-Davisas, Nickas Calathesas, Sertacas Šanli.. Visus tris startiniame penkete naudojote jau pirmose rungtynėse. Ar tai buvo daroma tam, kad pavyktų užmegzti ryšį?

– Taip, jie mane pažinojo ir žinojo, ko iš manęs tikėtis. Šie žaidėjai buvo priežastis, kodėl sutikau dirbti šį darbą. Jie pradžioje vedė mane sunkiais momentais. Jie daugiau ar mažiau žinojo mano filosofiją, o aš žinojau juos. Dažniausia, kai ateini į naują komandą, neturi prabangos turėti tris žaidėjus, kurie tave puikiai pažįsta. Man tai buvo didelis pliusas.

– Prieš tai spaudoje N.Calathesas sakė, kad nori daugiau laisvės, nei žaidžiant pas jus „Barcelonoje“. Koks buvo jūsų pirmasis kontaktas? Akivaizdu, kad viskas pasiteisino, nes jis žaidė gerai, o jūs laimėjote.

– Nebuvo jokio poreikio kalbėtis. Manau, kad žaidėjai ir treneriai yra tos pačios klasės. Treneriai visada nori žaidėjų iš kitų komandų, žaidėjai nori kažko kito, nei turi. Galbūt jis norėjo daugiau laisvės. Jis tai pasakė, bet reikia judėti toliau ir per daug nesijaudinti. Juk dabar jis vėl priėmė tą pačią sistemą. Iš esmės tas pačias krepšinio idėjas. Kaimyno višta visada atrodo kaip žąsis. Nuo pirmos akimirkos pajutau, kad mano žaidėjai pradėjo žaisti labiau kontroliuojamą krepšinį, tokį, kokio aš noriu. Bėgant metams mes taip ir vystomės. Aš keičiuosi kaip treneris, o jis keičiasi kaip žaidėjas. Papildomo bendravimo nereikėjo.

– Matėme kaip N.Hayesas-Davisas pelnė 50 taškų. Jeigu sezono pradžioje būtų buvęs klausimas, kas sumuš rezultatyvumo rekordą, turbūt jis nebūtų buvęs tarp 20 kandidatų. Kaip apibūdintumėte jo raidą?

– Jis kasdien tampa vis svarbesnis. Nigelį matytumėme kaip trigubo dublio žaidėją, nes jis yra universlaus ir nėra grynas taškų rinkėjas. Žinoma, jis gali pelnyti taškus, kai kuriose rungtynėse gali įmesti ir 20 taškų. 50 taškų buvo beprotiška. Viskas tą vakarą buvo beprotiška. Galų gale mes padėjome jam sumušti tą rekordą ir aš, kaip „Fenerbahče“ atstovas, džiaugiuosi, kad jis sumušė tą rekordą.

– Ar lengviau pelnyti 30-40-50 taškų, lyginant su tais laikais, kai jūs buvote žaidėjas?

– Ne, ne, ne Europos krepšinyje. Kiekvienais metais darosi vis sunkiau. Taip, stengiamės žaisti greičiau, stengiamės didinti pozicijų skaičių. Bet Europos krepšinis visada bus toks, neįsivaizduoju, kad jis labai pasikeistų. Kiekviena akimirka ir kiekvienas centimetras aikštėje yra kova. Tai yra labai sunku. Varžovai taip pat stengiasi, kad būtų sunku. Europos krepšinyje nėra lengva.

– Su „Fenerbahče“ sumušėte daug puolimo rekordų, pelnėte daugiau nei 100 taškų, metate daug tritaškių. Galbūt šiek tiek leidžiate komandai jaustis laisviau? Ar manote, kad kaip treneris einate šia linkme?

– Nesu tuo tikras. „Barcelonoje“ ir „Žalgiryje“ mano treniruotės ir požiūris visada buvo toks pats, toks pats jis yra ir dabar. Visada praktikuoju greitą puolimą. Kartais su „Barcelona“ galėdavome bėgti, o dėl tam tikrų priežasčių to padaryti nebuvo galima. Manau, kad „Fenerbahče“ gali bėgti nuosekliau, tai priklauso nuo žaidėjų. Ar jie pasirengę eiti pirmyn ir grįžti atgal? Ar jei fiziškai pasiruošę? Tai yra svarbiausia dalis.

– Kokia yra jūsų svajonių komanda?

– Kiekvieno trenerio svajonė – žaisti neėtikėtinai gerai gynyboje ir suilaikyti varžovus ties 30-40 taškų. Apie tai svajojame prieš užmiegant. Norime spausti, pavogti kamuolį ir pelnyti 100 taškų, bet to neįvyks. Varžovai taip pat yra labai geri, ypatingai Europoje, kadangi čia viskas labai subalansuota. Kiekviena detalė yra svarbiausia. Neteisingai atlikta pražanga ar blogas metimas gali nulemti rungtynių baigtį. Svajonių visada yra, bet dažniausiai tai būna neįgyvendinamos svajonės.

– Anksčiau finalo ketverto komandose jūsų pagrindinė gynybos strategija buvo keitimasis. Šioje „Fenerbahče“ komandoje nėra taip lengva žaisti susikeičiant gynyboje.

– Ne, ne, ne. Tai yra labai įvairi sudėtis. Galime žaisti permainingą gynybą su Papagianniu, su Motley, su Nigeliu. Turime struktūrą, kuri gali išbandyti įvairias gynybos sistemas. Kai čia atėjau, mūsų atkovotų kamuolių statistika buvo labai prasta, todėl nenorėjome žaisti tokios gynybos ir turėti problemų su atkovotais kamuoliais. Reikia nustatyti komandos problemas ir rasti atitinkamus sprendimus.

– Kiek dramatiška buvo serija su „AS Monaco“?

– Ji buvo beprotiška. Nemanau, kad kas nors apie tai kalba, bet visos rungtynės vyko iki paskutinio kamuolio, išskyrus trečiąsias, kurias laimėjome 7 ar 8 taškais. Dvejos rungtynės baigėsi pratęsimais. Mums pasisekė laimėti. Manau, kad antrose rungtynėse turėjome galimybę perimti kontrolę, ketvirtose taip pat turėjome galimybę laimėti.

– Kas sukosi jūsų galvoje, kai paskutinėse rungtynėse N.Calathesas pataikė du tritaškius?

– Tikrai nieko, aš tiesiog ieškojau gero metimo. Nickas buvo statinėje pozicijoje, o kai jis būna tokioje vietoje, pataiko labai daug tritaškių. Tuo metu abi komandos sunkiai rado laisvus metimus. Nė vienas iš jų nebuvo blogas pasirinkimas. Kaip sakiau, kamuolys galėjo neįkristi, turime būti sąžiningi.

– Kaip treneris į finalo ketvertą atvedėte tris skirtingas komandas. Kokie buvo šių trijų komandų panašumai?

– Labai sunku pasakyti. Visada buvo skirtingų žaidėjų. „Žalgiryje“ buvome apskritai nustebę, kad patekome į atkrintamąsias. Žinojome, kad „Olympiacos“ nėra geriausios formos, o mes buvome geroje situacijoje. „Barcelona“ buvo kaip „Fenerbahče“, iš jų buvo tikimąsi patekti į finalo ketvertą. Nesu tikras, ar žinau, kokie buvo panašumai. Žaidėjai aukoja save dėl komandos, tai yra labai sunku pasiekti.

– Ko tikitės iš rungtynių su „Panathinaikos“, kuriame kaip žaidėjas esate legenda?

– Tai yra finalinis ketvertas, bus sunku ir tai nėra paslaptis. Tai yra tipiška Ergino Atamano komanda. Komanda, kurioje visus sprendimus priima tritaškininkai, remdamiesi gynėjų pikenrolo žaidimu. Žinoma, mes į tai sutelksime dėmesį, tačiau negalime pamiršti ir kitų žaidėjų. Su „Panathinaikos“ esame lygiaverčiai, reikia nuolat kalbėti apie detales ir smulkmenas. Reikia galvoti, kaip pavogti kamuolį, kaip pelnyti taškus. Tai yra finalo ketvertas, tai bus sunku.

– Kokios atmosferos laukiate?

– 2009 m. buvau finaliniame ketverte, kur buvo dvi Graikijos komandos. Dabar prie to prisideda „Fenerbahče“. Tai bus beprotiška. Visgi negalime apie tai daug galvoti, turime dirbti aikštelėje.

– Užsiminėte apie 2009 m., kai komandoje buvote jūs, Dimitris Diamantidis, Vassilis Spanoulis, Drew Nicholas. Kaip manote, kodėl šiandieniniame krepšinyje nematome tokių gynėjų?

– Jų yra, bet kai kurie iš jų žaidžia NBA. Dabar yra labai sunku išlaikyti tokius žaidėjus. Finansinis skirtumas tarp Eurolygos ir NBA darosi vis didesnis. Tas laikotarpis visada bus prisimenamas kaip šlovingas.

– Dabar nebėra tiek daug žaidėjų, koks yra N.Calathesas.

– Apskritai klasikinio įžaidėjo idėja nyksta. Dabar įžaidėjai daug laiko kamuolį savo rankose, jie nori pelnyti 20 taškų. Prieš 50 metų klasikiniame krepšinyje įžaidėjai persivarydavo kamuolį, sustatydavo kitus žaidėjus. Šiandien jie daro spaudimą savo tritaškiais greitoje atakoje.

– Ar turite žinutę sirgaliams?

– Esu dėkingas už tokį palaikymą, tikiuosi, kad jie ir toliau bus tokie pat. Dabar lengva būti „Fenerbahče“ sirgaliumi. Tikrasis buvimo sirgaliumi požymis yra tai, kaip palaikai komandą sunkiomis akimirkomis. Anksčiau ar vėliau tų akimirkų bus. Tokiais momentais turime būti kartu. Kalbant apie Bernlyną, noriu ten matyti daug geltonos spalvos.