P.Matyžonokas: „Kiti sakė - be šansų, bet tikėjau“

„Kiti sakė – be šansų, bet aš tikėjau“, – apie savo debiutą „Žalgirio“ vyrų komandoje sako jauniausias jos narys, klubo akademijos auklėtinis Patrikas Matyžonokas.

17 metų futbolininkas sezono pradžioje debiutavo Lietuvos čempionate ir žaidė puolime, neseniai pasirašė pirmąją savo profesionalo sutartį su klubu, o savaitgalį pelnė įvartį B komandos gretose.

„Esu labai dėkingas savo šeimai – mamai, tėčiui, seneliams, visiems treneriams. Net netikiu kad tai yra tiesa, nes nesitikėjau, kad gausiu pasiūlymą ir kad mano gyvenimas bus toliau susijęs su futbolu“, – po sutarties pasirašymo kalbėjo P. Matyžonokas.

Prieš kelis mėnesius tokios įvykių eigos ko gero nebūtų nuspėjęs niekas – pernai futbolininkas žaidė gynėjo pozicijoje antrajame divizione, kuriame „Žalgirio“ B komandai nesisekė.

Visgi „Žalgiriui“ tapus pilnaverčiu akademijos savininku pagrindinės ekipos treneris Vladimiras Čeburinas su kitais klubo specialistais žiemą daug dėmesio skyrė jaunųjų žaidėjų atrankai. Šio darbo rezultatais džiaugėsi P. Matyžonokas, kuris pasinaudojo trenerio suteiktu šansu pasiruošimo sezonui laikotarpiu.

Pasirašyta profesionalo sutartis P. Matyžonokui tapo daugiau nei dešimtmetį trukusio kelio įprasminimu. Tas kelias pradėjo gimtose Grigiškėse – išskirtinį statusą kaip miestas Vilniaus sudėtyje turinčioje gyvenvietėje, kuri įsikūrusi keliolika kilometrų nuo sostinės centro, šalia kelio Vilnius-Kaunas.

Grigiškėse jaunąjį Patriką į futbolo treniruotes pas trenerį Remigijų Klimavičių atvedė močiutė. Dar prieš tai jis apie „Žalgirio“ komandą sužinojo iš tėčio.

„Kartu su tėčiu žiūrėdavome rungtynes. Kartą su močiute pamačiau kaip mano kiemo draugas žaidžia futbolą, ir pasakiau, kad noriu ir aš. Užsirašiau į treniruotes. Kai pradėjau treniruotis futbolas pasirodė ta vieta, kur galiu atsipalaiduoti, apie nieko negalvoti ir tiesiog mėgautis“, – pasakojo P. Matyžonokas.

Po dviejų metų treneris Liutauras Mažeika pakvietė į 2006 metų „Žalgiriečio“ gimimo komandos vaikinų grupę. Per pirmąsias savo rungtynes P. Matyžonokas įmušė keturis įvarčius. „Man čia buvo vau. Tada supratau kad čia ir noriu būti, kad futbolas yra mano gyvenimas.“

Akademijoje jis praėjo visą kelią nuo mažiausiųjų iki B komandos, po penkerių metų su L. Mažeika patarimų sėmėsi iš buvusių futbolininkų Ramūno Radavičiaus ir Žydrūno Grudzinsko.

Prieš 2024 metų sezoną P. Matyžonokas, kaip ir nemažai kitų akademijos auklėtinių, buvo pakviesti treniruotis su „Žalgirio“ pagrindine komanda.

„Buvau labai nustebęs, kad treneriai išrinko. Labai pergyvenau prieš pirmąsias treniruotes.

Kalbėjomės su draugais ir sakia: kažkaip yra nuojauta, kad galiu čia likti. Man kiti sakė: „baik tu, čia be šansų, neužsikabinsi. Tu neturi to, ką kiti turi“. Jie netikėjo, aš tikėjau ir atsiradau čia. Labai džiaugiuosi, kad esu čia“.

Dar vienas siurprizas laukė kontrolinėse rungtynėse – dvikovoje prieš „Ekraną“ P. Matyžonokas pasirodė puolėjo pozicijoje.

„Kai treneris pasakė – nustebau, nepatikėjau, bet sakau treneriui – galiu ir eisiu, bandysiu. Pradžioje buvo sunku, buvau pasimetęs, Bet su laiku jau žinau, kur reikia būti, ką reikia daryti toje pozicijoje“, – teigė jis.

Nuo pat mažens jis buvo įpratęs rungtyniauti gynybos grandyje, visgi kitos stipriosios savybės pravertė ir naujame vaidmenyje. „Maždaug apie 9 metus žaidžiau gynyboje. Tikrai manau, kad moku gintis – sakyčiau, kad mano stiprioji pusė yra gynyba, – kalbėjo P. Matyžonokas – Taip pat greitis, nes esu labai greitas. Ir galimai pasakyčiau, tas užbaigimas vienu lietimu. Tai yra mano stipriosios pusės.“

Vienas puolėjas – dabartinis Lietuvos rinktinės kapitonas Fedoras Černychas – buvo ir vienas iš Patriko idealų vaikystėje. „Pamenu su akademija buvome stovykloje Lenkijoje. Ėjome ir žiūrime stovi Černychas. Oho, rinktinės kapitonas prieš mane. Kažkur su juo dar turiu nuotrauką. Visą laiką žiūrėdavau, kaip jis žaidžia, nes jis puolėjas, muša įvarčius. Ko daugiau reikia?“

Užsirekomendavęs per pasiruošimą jis tapo pagrindinės „Žalgirio“ sudėties nariu ir kartu su keliais kitais akademijos auklėtiniais – Joriu Aliukoniu, Martynu Šetkumi, Romualdu Jansonu ir Meinardu Mikulėnu – nuolat treniruojasi su ekipa.

Kovo 3-ąją pirmose oficialiose čempionato rungtynėse jis sulaukė ir šanso debiutui. „Buvo labai keista. Atrodo nejaučiau ką darau, buvo kaip kažkoks [kompiuterinis] žaidimas. Viską matau, bet nieko nematau ir nieko nesuprantu. Aatsimenu, kad net ten nubėgau. Man Ovidijus Verbickas sako: „Ne ten bėgi“. Aš: „taip supratau“ ir tada atsistojau į tą poziciją, kur turiu būti“, – prisiminė žaidėjas.

Paklaustas apie šio sezono tikslus, jis teigė, jog svarbiausia – tiesiog gauti patirties iš treniruočių su stipriais partneriais: „Esu dar jaunas. Akys dega, noriu žaisti, bet tiesiog reikia dabar dirbti. Sunkiai labai dirbti, tikėtis ir laukti to šanso ir išnaudoti jį kaip reikia.“