„Riterių“ treneris: „Mano užduotis yra padėti šiai komandai sugrįžti į A lygą“

Vasario pradžioje „Riterių“ vyriausiuoju treneriu tapęs Slavomiras Cisakovskis mėgaujasi pirmais darbo vaisiais. Jo treniruojama komanda „TopSport Pirmos lygos“ starte iškovojo dvi įtikinamas pergales, nepraleidus nei vieno įvarčio. Iššūkis – su jauna komanda tęsti sėkmingą darbą.

„Čia esu daugiau nei mėnesį ir esu laimingas. Man patinka klubo iškelti standartai. Atvykimas likus kelioms savaitėms iki pirmųjų rungtynių, turiu pripažinti, kėlė šiek tiek nerimo, kad pritrūks laiko perduoti savo idėjas žaidėjams.

Tačiau, galiu pasidžiaugti, kad susidūriau su jaunais, ambicingais žaidėjais, kurie labai greitai mokosi, todėl galėjome patobulinti tai, ką norėjau ir turėti gerą sezono startą. Aišku, vis dar turime šiokių tokių dalykų, kuriuos reikia patobulinti, bet, iš esmės, esu labai patenkintas“, – sakė S.Cisakovskis.

Kai priėmėte „Riterių“ pasiūlymą, kiek jums buvo svarbu, kad keliatės ne į A lygą?

Man tai nėra problema, man svarbu – profesionalumas. Jeigu aš žinau, jog čia yra tinkama profesinė aplinka, kurioje galiu susitelkti ties treniravimu, kur yra žaidėjai ir personalas, man to pakanka.

Aš žinau, kad mano, kaip trenerio, darbas yra pagerinti kiekvieną komandą, prie kurios aš prisijungiu. Todėl tai, jog „Riteriai“ nėra A lygoje, man nebuvo problema. Tai yra didelis iššūkis, bet iššūkiai man patinka. Mano užduotis yra padėti šiai komandai vėl sugrįžti į A lygą, kur jai ir vieta. Su tokiais standartais, ši komanda neturėtų būti Pirmoje lygoje, todėl darome viską, kad sugrįžtume į A lygą.

Ši komanda yra labai jauna. Kokius privalumus bei trūkumus įžvelgiate dėl to?

Aš tikiu, kad galima patobulinti kiekvieną žaidėją, nepriklausomai nuo to, koks jo amžius, ar jam penkiolika, ar trisdešimt penkeri. Žinoma, kai kuriuos dalykus galima pagerinti greičiau, kai kurie užtrunka ilgiau, bet būtent tai ir yra mūsų trenerių darbas – padėti žaidėjams tobulėti.

Nesvarbu, kokio amžiaus žaidėjai, jie gali atnešti naudos komandai. Mūsų pagrindinė užduotis yra dirbti su jų įgūdžiais, žaidimo suvokimu bei padėti parodyti savo geriausią versiją kiekvienose rungtynėse.

„Riteriai“ prieš sezoną laimėjo visas septynerias kontrolines rungtynes. Praktika sako, kad tai nebūtinai yra geras dalykas..

Išanalizavus visas kontrolines rungtynes, kai kurios buvo per lengvos ir nesuteikė reikiamų atsakymų, ką mums reikia patobulinti. Kai komanda kontrolinėse rungtynėse viską laimi, reikalingi stipresni varžovai, kurie galėtų parodyti mūsų silpnybes. Sutinku, kad laimėti visas rungtynes prieš sezoną nėra gerai.

Prisiminkite sezono starto rytą. Ar labai jaudinotės? Ar kaip tik buvote užtikrintas?

Buvau džiugiai nusiteikęs. Jeigu šis darbas teiktų man per daug streso, tiesiog jį pakeisčiau. Šį profesija man suteikia daug pozityvių emocijų. Žinoma, kartais būna ir streso, bet rungtynių dieną buvau džiugiai nusiteikęs.

Akivaizdu, buvo šiek tiek nerimo, nes buvome matę tik vienas „Tauro“ priešsezonines rungtynes ir, be abejo, medžiagos apie juos turėjome per mažai. Dėl šios priežasties, buvo kilę keli klausimai, kuriuos turėjome išspręsti rungtynių metu ir rasti atsakymus.

Dabar, kai žaidžiame daugiau rungtynių ir turime daugiau medžiagos apie varžovų komandas, jų žaidimo stilių, aš jaučiuosi kur kas komfortiškiau. Dabar mes galime pasidaryti planą kaip turime žaisti, žinoma pirmiausia fokusuojantis į save bei kontroliuojant žaidimą. Mes gerbiame kiekvieną varžovą, tačiau analizuojame jų žaidimo stilių, žaidėjus bei stengiamės panaudoti jų silpnąsias vietas prieš juos.

Ar galite palyginti pirmąsias dvejas rungtynes? Kokie didžiausi skirtumai tarp jų?

Pagrindinis skirtumas buvo kaip mes sugebame kontroliuoti žaidimą. Pirmose rungtynėse „Tauras“ suteikė mums daug laisvės, todėl galėjome kontroliuoti kamuolį ilgesnį laiką bei susikurti geras progas.

„Hegelmann“, savo ruožtu, nusprendė mus spausti aukštai bei agresyviai, taip sudarydama mums šiokių tokių problemų. Tačiau man tai labai patiko, kadangi dabar turiu medžiagos analizavimui.

Jeigu pažvelgsite į rezultatą, pasakysite, jog antrosios rungtynės buvo lengvesnės, bet taip nėra. Antrosios rungtynės mums buvo sunkesnės.

Ar galite palyginti jūsų pirmąjį mėnesį Lietuvoje su kitomis šalimis?

Stengiausi nelyginti, kadangi kiekviena šalis yra skirtinga. Lietuvos lyginimas su Lenkija, Jungtinėmis Valstijomis, Zambija beprasmė. Skiriasi kultūra, žmonės, oras. Kaip jau sakiau pradžioje, stengiuosi nesikoncentruoti į gerus ar blogus dalykus, priimu viską taip, kaip yra.

Man patinka Lietuvoje, kadangi čia kultūra panaši kaip ir Lenkijoje, ji jau man pažįstama, kiekvienas kalba angliškai. Tai kur kas palengvina mano darbą, kadangi lietuvių kalba yra sudėtinga. Maistas skanus, miestas gražus, jau laukiu šiltesnių dienų, kad galėčiau pasimėgauti parkais bei miesto apylinkėmis.

Dabar „Riteriai“ turėjo dviejų savaičių pertrauką. Ar po tokio starto tai neišmuš komandos iš vėžių?

Mano manymu geriau žaisti, o tarptautinių pauzių aš nemėgstu. Kodėl mes visi esame futbole, treneriai, žaidėjai? Nes mėgstame varžytis. Kai turime dviejų savaičių pertrauką, galime žaisti kontrolines rungtynes, bet tai nėra tas pats, kas tikrosios rungtynės. Todėl aš nenorėčiau turėti tarptautinių pertraukų. Bet yra kaip yra.. turime tai priimti.

Nemažai „Riterių“ komandos žaidėjų išvyko į įvairias rinktines. Ar tai neapsunkina paruošimo būsimoms rungtynėms proceso?

Taip, tai apsunkina mūsų pasiruošimą, nes kai kurie žaidėjai išvyksta aštuonioms – dešimčiai dienų. Tai nemažas laiko tarpas. Be to, jie grįžta likus kelioms dienoms prieš būsimas rungtynes.

Tai šioks toks iššūkis, bet tokia realybė. Aš jau dirbau tokiomis aplinkybėmis ir anksčiau, kai nemaža dalis komandos žaidėjų keliauja į nacionalinės rinktinės komandą, o mes turime susikurti planą, kaip dirbti ir tobulinti tuos žaidėjus, kurie liko. Reikia sugalvoti, kaip integruoti grįžusius į tas idėjas, kurias mes norime įgyvendinti kitų rungtynių metu. Priimame situaciją kaip yra ir stengiamės su tuo susitvarkyti.

Šeštadienį laukia keturių valandų kelionė į Mažeikius. Kokią įtaką gali padaryti didelis atstumas bei pati „Atmosfera“?

Keturios valandos nėra ilga kelionė, Lenkijoje mes keliaudavome ir po septynias, aštuonias valandas, o Zambijoje keliaudavome ir septyniolika valandų į rungtynes. Žinoma, dažniausiai tokiais atvejais keliauji kelias dienas prieš rungtynes, kad žaidėjai nepavargtų nuo kelionės ir spėtų atsigauti. Čia Lietuvoje juk kitoms komandoms irgi tenka keliauti visiems vienodai, kažkada ir ta pati „Atmosfera“ turės atvykti tą patį kelią pas mus.

Kalbant apie jų komandą, tai matėme kaip jie žaidžia, matėme, kur gali klysti. Tuo ir bandysime pasinaudoti.