Lietuvos olimpinės misijos vadovė: „Pasiruošimas jaunimo žaidynėms trunka iki dvejų metų“
Wander Roberto nuotr. | Organizatorių nuotr.
Trylika jaunųjų Lietuvos žiemos sporto šakų atstovų šiuos metus pradėjo olimpinių žaidynių dvasia vis dar alsuojančioje Pietų Korėjoje. Mūsų šalies atletai ne tik varžėsi su geriausiais pasaulyje bendraamžiais, išbandė olimpines arenas, bet ir pajuto, ką reiškia būti olimpinės misijos dalimi.
„Jaunimo olimpines žaidynes rengė 2018 m. Pjongčango žiemos olimpinių žaidynių organizatoriai, todėl viskas vyko tikrai sklandžiai. Buvo naudojamos olimpinės sporto bazės, tai jaunimui padarė didelį įspūdį, o kokybė leido gerinti asmeninius rezultatus“, – sako Lietuvos olimpinės misijos vadovė Agnė Vanagienė.
Prieš dvejus metus ji vadovavo Lietuvos olimpinei misijai 2022 m. Pekino žiemos olimpinėse žaidynėse, buvo viena misijos vadovių 2021 m. Tokijuje vykusiose vasaros olimpinėse žaidynėse, o šiemet rūpinosi jaunaisiais sportininkais.
Kartu su Lietuvos tautinio olimpinio komiteto olimpinio sporto direktoriumi Einiumi Petkumi jie stengėsi užtikrinti, kad jaunimo rinktinei Pietų Korėjoje būtų sudarytos geriausios įmanomos sąlygos.
Pasirengimo laikotarpiu LTOK partnerių „Affidea“ sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“ sportininkams buvo atlikta sveikatos patikra, išdalyti oficialios Lietuvos rinktinės aprangos komplektai, surengti edukaciniai seminarai antidopingo ir varžybų rezultatų klastojimo prevencijos temomis.
„Pasiruošimas didžiosioms ir jaunimo olimpinėms žaidynėms gana panašus, gal tik jaunimo žaidynėse tenka susidurti su šiek tiek mažiau biurokratijos. Žinoma, vos pasibaigus vienoms olimpinėms žaidynėms mes pradedame ruoštis kitoms, o pasiruošimas jaunimo žaidynėms trunka nuo pusantrų iki dvejų metų“, – sako LTOK olimpinio sporto direktoriaus pavaduotoja A.Vanagienė.
- Kokie pagrindiniai žingsniai, padedantys pasiruošti jaunimo žaidynėms?
- Pirmiausia sudaromas preliminarus sportininkų sąrašas, o Tarptautiniam olimpiniam komitetui paskelbus aptarnaujančio personalo kvotą pradedame skaičiuoti, kiek aptarnaujančio personalo pagal būsimą rinktinę bus leista vežti.
Svarbu suprasti, kad ši kvota tiesiogiai priklauso nuo sportininkų skaičiaus ir nuo 2020 m. Lozanos jaunimo žaidynių yra stipriai sumažėjusi. Tai reiškia, kad mažėja trenerių, gydytojų, kineziterapeutų, galinčių kartu su sportininkais gyventi olimpiniame kaimelyje ir esant reikalui jiems padėti. Todėl turime ieškoti galimybių aptarnaujantį personalą apgyvendinti už olimpinio kaimelio ribų, rasti jiems viešbučius, užtikrinti transportavimą.
Labai svarbus žingsnis – susitikimai su sporto federacijomis. Visada stengiamės išgirsti jų lūkesčius, sportininkų poreikius ir juos atliepti.
Galutinė rinktinės sudėtis paaiškėjo likus vos dviem savaitėms iki žaidynių pradžios, tada operatyviai pirkome bilietus ir rūpinomės, kad galėtume į Pietų Korėją nugabenti visą įrangą. O tai nėra lengva, nes ne visos oro linijos priima tiek ginklus, tiek nestandartinių gabaritų krovinius. Teko ieškoti kompromisų su oro linijomis. Be to, kadangi renginys vyko Pietų Korėjoje, turėjome nemažai reikalų su muitine. Reikėjo užregistruoti visą gabenamą įrangą – nuo biatlonininkų ginklų iki mūsų vežamos medicininės įrangos.
- Sportininkams belieka rūpintis rezultatais?
- Toks mūsų tikslas – nesvarbu, ar Lietuvos rinktinę vežame į olimpines žaidynes, jaunimo olimpinį festivalį, ar kitą renginį, visada stengiamės mūsų sportininkams užtikrinti geriausias įmanomas sąlygas.
Šiuo atveju taip pat pasirūpinome ne tik skrydžio bilietais, bet ir draudimu, kiekvienas misijos dalyvis gavo oficialios aprangos komplektą, suorganizavome edukacinį seminarą. Taip pat jau ne pirmus metus prieš išvyką į jaunimo olimpinius renginius pasirūpiname, kad kiekvienas sportininkas LTOK partnerių „Affidea“ sporto medicinos, mokslo ir tyrimų laboratorijoje „LTeam LAB“ pasitikrintų sveikatą. Tai jauniems atletams svarbu ne tik dėl sportinių, bet ir edukacinių tikslų.
- Į kiekvieną olimpinį renginį LTOK vežasi ir bent vieną sporto mediką. Šį kartą buvo priimtas sprendimas to nedaryti. Kodėl?
- Kaip jau minėjau, buvo stipriai sumažinta aptarnaujančio personalo kvota. Svarstėme įvairias galimybes, net galvojome vieną iš trenerių apgyvendinti už kaimelio ribų, tačiau šios minties atsisakėme. Medikas, gyvenantis už kaimelio ribų, taip pat netenka prasmės.
Surengėme strateginius susitikimus su sporto federacijomis, klausėme jų nuomonės, kalbėjome, ar jų rinktinės naudojasi medikų pagalba. Gavome patikinimą, kad medikai su šiais sportininkais beveik niekada nevyksta nei į pasaulio, nei į Europos čempionatus. Todėl nusprendėme, kad mes, kaip misijos vadovai, patys vešimės atsigauti padedančių priemonių, susitarėme su Latvijos nacionaliniu olimpiniu komitetu, kad esant reikalui mums padės jų medikas. Latvijos rinktinė buvo gerokai didesnė – net 45 sportininkai, todėl su jais važiavo netgi keli medikai. Jų pagalba teko keletą kartų pasinaudoti.
Tai buvo pirmas kartas, kai mediko su rinktine nebuvo, ir kol kas negaliu pasakyti, ar šis sprendimas pasiteisino, ar ne. Buvo keletas traumų, bet gydytojas nebūtų joms užkirtęs kelio. Dar kalbėsime su federacijomis, kokie jų atsiliepimai, ir artėjant kitoms žaidynėms spręsime, kaip reikėtų elgtis toliau.
- Nesvarbu, kaip gerai pasiruošta žaidynėms, netikėtų iššūkių kyla kone kasdien. Su kokiais misijos vadovai susidūrė šį kartą?
- Šį kartą tikrai nemažai sportininkų patyrė traumų. Kai kurios jų buvo jau įsisenėjusios, todėl šiuo atveju turbūt sporto federacijos ir su atletais vykstantys treneriai turėtų prisiimti atsakomybę. Ne kartą teko apsilankyti Pietų Korėjos ligoninėje, ten nedaug žmonių kalba angliškai, todėl buvo nelengva komunikuoti.
Daug galvos skausmo kilo dėl logistinių sprendimų, kad ir to paties inventoriaus atsivežimo. Pavyzdžiui, pirmoji su mumis atvykusi biatlono rinktinė negavo bagažo. Gerai, kad norėdami aklimatizuotis nusprendė atvykti anksčiau, todėl tai neturėjo įtakos nei treniruotėms, nei varžyboms. Tuo tarpu lygumų slidinėjimo rinktinė nusprendė atskristi prieš pat oficialių treniruočių pradžią ir nespėjo į persėdimą. Tai kėlė papildomo streso, nes nebuvome tikri, ar sportininkai gaus bagažą.
- Kaip jaunimo olimpinėse žaidynėse atrodė misijos vadovų diena?
- Dažniausiai rytą pradėdavome visų nacionalinių olimpinių komitetų misijos vadovų susirinkimais, per kuriuos aptardavome kylančius iššūkius, organizatoriai supažindindavo su naujausia žaidynių informacija.
Likusi dienos dalis labai priklausydavo nuo įvykių. Pietų Korėjoje varžėsi penkių sporto šakų mūsų atstovai, kurie atvyko ir išvyko skirtingu metu. Sportininkai atvykdavo likus kelioms dienoms iki savo varžybų, o išvykdavo vos joms pasibaigus. Tai reiškia, kad išvykimo dieną komandą išlydėdavome, pasirūpindavome, kad inventorius kartu iškeliautų į oro uostą, transportas atvyktų laiku. O atvykimo dieną – pasitikdavome, padėdavome įsikurti, aprodydavome sportininkų kaimelį, suteikdavome visą reikalingą informaciją.
Reikia nepamiršti, kad ne visada viskas sekasi taip, kaip mes planuojame, todėl misijų metu dažnai tenka spręsti netikėtai iškylančias problemas, pavyzdžiui, kaip kartu su susižeidusiu sportininku pasiekti ligoninę.
Taip pat stengėmės kiek įmanoma dažniau vykti į varžybas palaikyti mūsų sportininkų. Jiems labai svarbu matyti tribūnoje trispalvę, girdėti palaikymo šūksnius. Už mūsų atletus Gangvone sirgo ir olimpinė čempionė, LTOK prezidentė Daina Gudzinevičiūtė. Ji ne tik stebėjo varžybas, bet ir aplankė delegaciją olimpiniame kaimelyje. Stebėti biatlono varžybų buvo atvykę Lietuvos ambasados Pietų Korėjoje darbuotojai.
Kelionė iki sporto bazių užtrukdavo. Arčiausiai kaimelio buvo greitojo čiuožimo trumpuoju taku arena – vos keliolika minučių autobusu. Tačiau iki kitų bazių tekdavo vykti valandą ir ilgiau. Toliausiai buvo kalnų slidinėjimo trasa, iki kurios nuo sportininkų kaimelio autobusu reikėjo važiuoti daugiau nei dvi valandas.
- Tokiuose renginiuose svarbūs ne tik rezultatai, bet ir sportininkų vienybė, įsitraukimas į olimpinį judėjimą, veiklas. Ar mūsų sportininkai buvo aktyvūs?
- Tikrai taip. Kaimelyje veikė „Athlete 365“ zona, kurioje sportininkai galėjo išbandyti įvairias TOK paruoštas pramogines ir edukacines veiklas. Mūsų jaunimas tikrai buvo labai aktyvus. Turbūt labiausiai pasisekė tiems, kurie buvo pirmoje žaidynių pusėje, tuomet kaimelyje gyveno daugiausiai sportininkų.
Kaip ir didžiosiose žaidynėse, taip ir jaunimo, labai populiaru keistis šalių ženkliukais. Mūsų biatlonininkas Juozas Augustinavičius jų surinko per 60. Jis – vienas iš sportininkų, pernai dalyvavusių Europos jaunimo žiemos olimpiniame festivalyje ir jau prisilietusių prie šių veiklų, todėl šiemet buvo vienas iš iniciatorių, skatinusių kitus sportininkus bendrauti ir džiaugtis renginiu.
Bendrystės jausmą labai pajutome per atidarymo ceremoniją, kai stadione prie mūsų prisidėjo kalnų slidininkas Luca Poberai. Kiti sportininkai drąsiai jį kalbino, norėjo susipažinti. Vienintelis Luca gyveno atskirai nuo visos rinktinės, todėl džiaugiuosi, kad bent per atidarymo ceremoniją jis turėjo galimybę pabendrauti su kitais atletais.
- Žaidynėse buvo išdalytas 81 medalių komplektas. Lietuva apdovanojimų neparsivežė.
- Manau, patys sportininkai patenkinti savo rezultatais. Žinoma, buvo ir tokių, kuriems nepasisekė: kažkas dėl sveikatos problemų nestartavo, kažkam varžybos baigėsi neprasidėjusios. Bet yra ir labai džiuginančių rezultatų, pagerintų asmeninių rekordų. Žinoma, galime įvertinti Lietuvos lygį pasaulio kontekste, nes šiose varžybose dalyvavo geriausi pasaulio jaunieji sportininkai. Todėl mums tai ir galimybė pamatyti mūsų potencialą ateities olimpinėse žaidynėse.
