LLAF prezidentas E.Skrabulis: „Lietuvos nacionalinio stadiono istoriją pavadinčiau Lietuvos nacionaline gėda“
Eimantas Skrabulis | Sauliaus Čirbos nuotr.
Lietuvos lengvosios atletikos federacijos prezidentas Eimantas Skrabulis metų pradžioje prisiminė ir įvertino praėjusius metus bei pažvelgė į 2024-uosius, Paryžiaus olimpinių žaidynių metus. Tekste ne tik pasidžiaugta puikiais lengvaatlečių rezultatais, bet ir akcentuotos aukšto meistriškumo sporto bėdos, kurias reikia spręsti čia ir dabar.
Žvilgsnis į sėkmingus 2023-uosius metus
– 2023 metai jau istorija, istorija visada būna geresnė arba blogesnė. Mes džiaugiamės pernai metų rezultatais. Pradėkime nuo to, kad sugebėjome į sudėtingą pasaulio čempionatą Budapešte deleguoti didžiausią istoriškai sportininkų komandą – 16 sportininkų. Iš svarbiausių metų čempionatų mūsų komanda parveždavo vienokios ar kitokios spalvos medalius. Nuostabus komandinis pasiekimas – Lietuvos rinktinė pateko į Europos komandinio čempionato aukščiausiąjį divizioną (Superlygą). Buvimas tarp stipriausių Europos komandų, kai reikia turėti savo atstovą 34-iose rungtyse ir lygiavertiškai varžytis su kitais grandais, tai čia yra pasiekimas iš fantastikos srities. Tai jau yra istorija, smagu, kad ji yra graži.
Didelės olimpinių žaidynių viltys
– Mes jau įžengėme į 2024 metus, olimpinius metus. Varžybų bus daug, bet jas visas nustelbs Paryžiaus olimpinės žaidynės. Tikimės, kad jos įvyks laiku ir vietoje. Mane stebina politikų požiūris į sportą Lietuvoje, nes jie formuoja sporto politiką. Labai skiriasi jų deklaravimas nuo to, kaip jie bando padėti tai įgyvendinti. Vyriausybės programoje deklaruota siekiamybė turėti iki šimto sportininkų Los Andželo olimpinėse žaidynese. Daugeliui tai kelia šypseną, o aš sakyčiau, kodėl nesvajoti drąsiai? Siek nepasiekiamo – pasieksi maksimaliai. Jei nebus 100, bus 70 ar 80 sportininkų. Svarbiausia tikėkime ir nebijokime svajoti.
Bet tada atsisukime į tuos, kurie tą gali padaryti. Ne politikai tą padaro. Padaro sportininkai, treneriai, komandos, federacijos. Kodėl sporto finansavimas šalyje nedidėja? Dabar lėšos yra skirstomos ir visada būna diskusijų, kad pinigų visiems trūksta, bet faktas, kad pinigų krepšelis skiriamas aukšto meistriškumo sportui išlieka toks pats kaip pernai metais. Realiai jis ne tik nedidėja, o jau ir sumažėja, nes viskas dėl infliacijos brangsta.
Kritika sportininkų stipendijų reformai
– Kas gali deleguoti sportininkus į olimpines žaidynes? Nereikia išradinėti dviračio. Kiek kas deleguodavo, tie ir turi potencialų šansą Paryžiaus olimpinėms žaidynėms. Lengvosios atletikos atstovai istoriškai per daugiau nei 30 metų sudaro ketvirtadalį olimpinės komandos. Norime daugiau dėmesio, išgirskite, ką sako lengvaatlečiai. Buvo daug triukšmo dėl stipendijų, daug ką reikėjo keisti, bet ne taip nubraukti, kaip dabar. Jeigu anksčiau 16–20 lengvaatlečių gaudavo stipendijas – papildomą pragyvenimo šaltinį, juk jie turi turėti pajamas, tai po reformos liko 4 lengvaatlečiai. Ar mes dirbame tik su 4 lengvaatlečiais, ar norime komandą deleguoti, kaip delegavome į pasaulio čempionatą ar deleguodavome į ankstesnes olimpines žaidynes? Toks mūsų tikslas, bet tikslui įgyvendinti reikalingos priemonės. Stipendijos sumažintos nuo tų, kurie realiai dirba ir susiduria su labai didele pasauline konkurencine aplinka sporte.
Nepriimtina aukšto meistriškumo sporto infrastruktūra
– Problema su savivalda, kooperacija minimali. Savivalda minimaliai prisideda prie aukšto meistriškumo sporto. Nėra pakankamo bendradarbiavimo, o ypatingai problema išryškėja Vilniaus mieste. Logiškai nepaaiškinami dalykai, pavyzdžiui sportininkams taikomas amžiaus limitas Sostinės sporto centre, trukdo efektyviai dirbti federacijai, treneriams ir sportininkams. Susidaro įspūdis, kad Vilniui nereikalingas aukšto meistriškumo sportas.
Labai gerai, kad savivaldybė stato baseinus, deklaruoja, kad statomas stadionas, bet Lietuvos nacionalinio stadiono istoriją pavadinčiau Lietuvos nacionaline gėda. Per beveik 40 metų visi, kas prisidėjo prie to proceso, buvo griovėjai su įvairiausiais paslėptais interesais, o ne statytojai. Nuo to, kad bus arba būtų buvę bėgimo takai stadione, Lietuvos futbolininkai nebūtų žaidę blogiau. Geriau tegul jie laimi su bėgimo takais negu pralaimi be jų. Nebesinori jau nieko girdėti apie stadioną, nes jo greitai ir kokybiško nebus.
Vilniuje seniai buvo pažadėta pastatyti modernų maniežą, bet realiai padaryta nedaug. Kaunas stadioną pastatė, gaila, kad lengvaatlečiams blogi sektoriai ir danga, bet tai dalykas ištaisomas. Kaune maniežas šiais metais, tikiuosi be klaidų, jau bus pastatytas. Pirmas Lietuvoje normalus maniežas, per visą istoriją, kai Talinas daug metų turi 3 maniežus. Tai yra požiūrio į sportą rezultatas, kuris pareina iš politikų.
Sektini kitų valstybių pavyzdžiai
– Kai deleguosi sportininkus į olimpines žaidynes, pasaulio ar Europos čempionatą, niekas nepaklaus, kokia situacija yra šalyje. Visi matys tik komandos dydį ir jos rezultatus. Mes džiaugiamės, kad turime ilgą sąrašą žmonių, kurie pretenduoja į aukščiausio rango varžybas. Turime pavardes garsiausias, bet turime ir jaunimą, kuris jau auga ir demonstruoja vilčių teikiančius rezultatus. Jiems reikia daugiau dėmesio, lėšų, bazių, kompetencijų, medicinos, kitos priežiūros ir pajamų pragyventi.
Pasitikdamas 2024 metus aš žvelgiu į juos daugiau optimistiškai nei pesimistiškai. Aišku viena, kad dėmesys sportui turi būti žymiai didesnis. Pavyzdžiui Islandija, ką jie skiria sportui, fiziniam aktyvumui (neatsiejama sporto dalis), tai per 20–30 metų duoda neapsakomai didelį rezultatą visuomenės sveikatai ir gyvenimo būdui. Maža šalis, kurios futbolininkai sugeba patekti į pasaulio futbolo čempionatą.
Buvo laikas, kai mes bijojome išleisti savo sportininkus į kitų šalių universitetus mokytis, tarkim JAV. Pasikeitė situacija. Mes džiaugiamės, kad jie patenka į geras trenerių rankas, jie turi labai geras materialines ir sportines sąlygas. Praktika rodo, kad pastaruoju metu studentai sugrįžta į Lietuvą atstovauti nacionalinei rinktinei ir būna geros sportinės formos. Tai tik parodo, ką reiškia sąlygos sportininkui, siekiant aukšto sportinio rezultato. Matome, kad darbų yra daug, tačiau tikimės, kad tiek Europos lengvosios atletikos čempionate Romoje, tiek ir Paryžiaus olimpinėse žaidynėse turime potencialų šansą išvysti ne tik gausią lengvaatlečių komandą, bet ir daug gerų rezultatų.