V.Kariniauskas: „Kas benutinka, stengiuosi dirbti, nenustoti ir važiuoti toliau“

Vaidas Kariniauskas vienas iš paskutiniųjų prisijungė prie Vilniaus „Wolves“ komandos. Solidžiu žaidimu nutildęs visus kritikus pasaulio krepšinio čempionate, įžaidėjas planavo vilkėti Mažeikių „M Basket-Delamode“ marškinėlius, tačiau pirmąsias rungtynes šalies čempionate sužaidė jau atstovaudamas sostinės ekipai.

Būtent V.Kariniauskas tapo sunkios Vilkų pergalės kalviu Šiauliuose. Debiutinėse savo rungtynėse jis surinko 22 taškus ir atliko 5 rezultatyvius perdavimus, padėdamas savo naujajai komandai sėkmingai pradėti antrąjį sezoną jos istorijoje.

Tuo tarpu debiuto Europos taurėje dar teks palaukti. Dėl patirto kojos raumens sumušimo krepšininkas liko namuose ir praleido istorinę „Wolves“ klubui išvyką į Paryžių.

Vis tik, ne vieną sunkų momentą karjeroje turėjęs gynėjas stengiasi į tai nekreipti dėmesio ir visada žiūri į priekį.

„Kuo sunkiau, tuo man lengviau. Neturiu atsakymo. Tiesiog, kad ir kas benutinka, stengiuosi dirbti, nenustoti ir važiuoti toliau“, – nedaugžodžiavo „Wolves“ naujokas, kalbėdamas apie tai, kaip įveikia visus kilusius sunkumus.

Savo interviu V.Kariniauskas papasakojo, apie krepšinio pasirinkimą, ryškiausius sutiktus žaidėjus ir trenerius, kritiką, pomėgius, didelių turnyrų patirtis atstovaujant Lietuvos rinktinei, pomėgius ir įsiliejimą į „Wolves“ komandą.

– Pradžiai klausimas, į kurį, turbūt jau esate atsakęs daug kartų, bet vis tik – kodėl Alytuje gimęs ir augęs Vaidas nusprendė pasukti į krepšinį?

– Kažkada, galbūt 1999-aisiais metais, pirmą kartą pasižiūrėjau rungtynes tarp „Žalgirio“ ir „Lietuvos ryto“, finalą, ir po tų rungtynių pasakiau mamai, kad noriu eiti į krepšinio treniruotes, nes patiko visa atmosfera. Žiūrėjau namie, bet vis tiek patiko fanai, rungtynės buvo įtemptos. Nuo to laiko šešerių metų mane mama nuvedė į sporto mokyklą ir čia pradėjau.

– Ar turėjote žaidėją, į kurį augdamas lygiavotės ir norėjote pasiekti jo lygį?

– Nelabai turėjau augdamas ar jauname amžiuje. Visada norėjau žaisti rinktinėje. Gal kažkiek Ramūnas Šiškauskas patikdavo labiau iš lietuvių. Vėliau, kai jau pradėjau iš to valgyti duoną, pirmi tie karjeros metai, tai Dimitris Diamantidis buvo mėgstamiausias žaidėjas ir jį sekdavau labiausiai.

– Pagal amžių dar tik įpusėjote karjerą ir per ją žaidėte daugiau 10-yje komandų. Kokie yra iki šiol ryškiausi karjeros momentai, ką galėtumėte išskirti?

– Tai titulai, kuriuos esu iškovojęs tiek su dviem skirtingais Rumunijos klubais, tiek su „Rytu“ LKL titulas, tiek su „Žalgiriu“ LKL titulas. Visus tuos titulus prisimenu labiausiai, nes smagiausios vasaros po laimėjimų būna. Daug draugų turime LKL lygoje, todėl galima pasijuokti vieniems iš kitų, kad va – mes nugalėjome jus, netikėjote niekas. Tai, manau, tos visos pergalės. Aišku, rinktinė yra neišdildomas įspūdis. Prisiminimai geriausi iš pergalių visada būna.

– Esate vienas iš paskutiniųjų, prisijungusių prie „Wolves“ komandos, tačiau iš jau sužaistų rungtynių galime daryti išvadą, kad pritapti prie komandos tau nebuvo jokių sunkumų. Kaip sekasi įsilieti į kolektyvą, perprasti komandos žaidimo schemas tavo akimis?

– Labai lengvas įsiliejimas, nes daug lietuvių žinojau. Atrodo, kad jau čia žaidžiau, ne su treneriu irgi dirbome rinktinėje. Man atsiuntė derinius, aš pasižiūrėjau 5 minutes ir viskas aišku. Kažkaip greitai. Kažkiek panašūs deriniai ir braižas panašus buvo pas Kazį Maksvytį, tai buvo lengva adaptuotis krepšinio prasme, o rūbinėje kažkaip greitai prisitaikau. Su užsieniečiais jau randame bendrą kalbą, o su lietuviais net nėra kalbos – su visais kažkur žaidęs ar rinktinėje, ar jaunimo rinktinėje.

– Vyrų nacionalinėje rinktinėje debiutavote 2016 m. Rio olimpinėse žaidynėse. Praėjo septyneri metai ir šiemet vėl atstovavote Lietuvai dideliame turnyre – pasaulio čempionate. Kaip galėtumėte palyginti šias dvi patirtis?

– Sunku lygintis. Visiškai skirtingos patirtys, nes buvau labai jaunas kaip įžaidėjas, superjaunas tada pirmais metais. Nežinojau kaip elgtis, nežinojau daug dalykų. Buvo tikrai nelengva. O antrą kartą jau viskas buvo aišku ir pats kaip žmogus labiau subrendęs, jau pats vaikų turintis. Tai antrą kartą jaučiausi daug geriau, labiau pasitikėjau savimi, žinojau, kas laukia, koks spaudimas ir kaip su juo tvarkytis. Antrą kartą viskas daug paprasčiau.

– Žaidžiant Lietuvoje ar vilkint rinktinės marškinėlius, krepšininkus lydi nuolatinis spaudimas iš krepšinio bendruomenės. Jo daug kliuvo ir šią vasarą prieš pasaulio čempionatą. Kaip su tuo tvarkotės?

– Tvarkaisi taip, kad tiesiog stengiesi atsiriboti. Nuo komentarų ne visada pavyksta, nuo „ekspertų“. Stengiesi jų neklausyti. O jei klausaisi, tai stengiesi tiesiog pasijuokti iš jų, nes dažniausiai arba nieko nenuveikę žmonės kalba, arba kalba tiesiog po fakto. Būtų smagu, jei prieš rungtynes kas nors ateitų ir pasakytų treneriui, kaip reikia žaisti ir kaip reikia laimėti, o ne po rungtynių susėdę diskutuotų.

– Per savo karjerą turėjote ne vieną sunkų momentą. Kas padeda tuos sunkumus įveikti?

– Charakteris gal. Kuo sunkiau, tuo man lengviau. Neturiu atsakymo. Tiesiog, kad ir kas benutinka, stengiuosi dirbti, nenustoti ir važiuoti toliau.

– Tiek klubiniame krepšinyje, tiek atstovaudamas šalies rinktinėms esate susidūręs su ne viena krepšinio žvaigžde. Kuri įsiminė labiausiai ir paliko didžiausią įspūdį?

– Daug yra įsiminę, bet smagiausia žaisti prieš tuos, kuriuos labiausiai seki. Teko kelis kartus žaisti prieš Diamantidį. Tai pirmi kartai buvo tiesiog tokie, kad žiūri į jį, o nežaidi. Po to jau stengiesi, ar tai treneris duoda velnių ar kažkas, kad žaisk, o nežiūrėk, neprašyk parašo. Smagu buvo žaisti prieš Manu Ginobili, lygtais paskutinis jo turnyras buvo 2016 m. olimpiadoje. Daug tų pavardžių. Sunkiausia galbūt buvo prieš Facundo Campazzo, nes žaidėme Argentinoje, su jų teisėjais. Nebuvo lengva, pralošėme po dviejų pratęsimų, pats daug žaidžiau tada. Tai toks kibus gynėjas. Šių metų Amerikos rinktinė – pažiūri į jų statistiką, NBA visi virš 20 taškų meta, superstarai. Bet to nelabai sureikšminau. Tai smagiausia buvo prieš Ginobilį ir Diamantidį žaisti.

– O treneris? Kuris padarė didžiausią įtaką tavo karjerai ir labiausiai prisidėjo prie to, kur dabar esate?

– Nežinau, ar dėl kurio nors trenerio esu čia. Manau, kad čia esu dėl savo darbo, charakterio ir užsispyrimo. O kuris treneris labiausiai paliko įspūdį? Tikrai gerą įspūdį paliko Nenadas Čanakas „Lietkabelyje“, tada aišku Šarūnas Jasikevičius daug patarimų yra davęs. Teko dar truputį su juo žaisti ir tada jis antras treneris buvo. Tas visas detales, kurias jis man sakė, naudoju ir dabar. Kas keisčiausia, kad dalykus, kurių jis pats nedarydavo, man duodavo patarimų ir jie veikia. Jis yra tikrai suprantantis krepšinį. Kazys Maksvytis, smagu su juo buvo dirbti. Išskirčiau šiuos tris trenerius.

– Kokius turite pomėgius? Ką veikiate laisvalaikiu, kai nėra treniruočių ar varžybų?

– Mėgstu žvejoti. Dabar, kai turiu vaikų, daugiau koncentruojuosi į jų pomėgius savo laisvu laiku, negu į savo. Turbūt pagrindinis tai žvejyba, būvimas gamtoje, pirtis, būti su draugais. Nėra kažkokių labai išskirtinių dalykų.

– Krepšininko ar apskritai sportininko karjeros metu dažnai tenka aukoti asmeninį gyvenimą dėl treniruočių, rungtynių, kelionių į rungtynes. Ar nesigailite pasirinkęs tokį kelią?

– Ne, nesigailiu tikrai. Nežinau, gal žmonos reiktų klausti, ar nesigaili vyrą pasirinkus tokį. Aš tai tikrai nesigailiu, nes man smagu. Man smagu žaisti didelėse arenose, prie daug žmonių. Pats geriausias jausmas laimėti ir pats gyvenimas – tu mėgaujiesi, žaidi kažkokį sportą, kuriame vaikystėje vaikeisi tą kamuolį, o dabar už tai gauni pinigus. Neįmanoma, kad galėčiau gailėtis, tik džiaugtis.

– Kokį patarimą iš savo patirties duotumėte vaikui ar jaunuoliui, norinčiam tapti krepšininku?

– Vieną patarimą būtų sunku surasti. Turbūt neklausyti, ką aplinka kalba apie tave, kokius stereotipus duoda, nes mes Lietuvoje labai mėgstame tuos stereotipus. Rask savo kelią ir niekada nepasiduok.