Šokiruojančių istorijų iš bombarduojamos Ukrainos papasakojęs O.Zinčenka: „Kai vaikai užaugs, jie paklaus: tėti, ką tu padarei, kai vyko šis karas?“ (3)

 Pirmą kartą per dvejus metus grįžęs į tėvynę, ukrainietis Oleksandras Zinčenka žinojo, ko tikėtis. Pirmą naktį Kijeve padėjęs galvą ant pagalvės, jis užsimerkė ir laukė sirenos, kuri įspės apie iš dangaus krentančias bombas ir raketas.

Bet tą naktį jis to taip ir neišgirdo.

Kitą rytą jis įsijungė naujienas ir išgirdo, kad pirmą naktį per kelias savaites Kijevas išgyveno ramią naktį.

„Pagalvojau, na, ačiū už dovaną“, – „The Athletic“ pasakojo O.Zinčenka.

Tačiau antroji naktis nebuvo tokia rami.

„Buvo apie 2 val. nakties, kai įsijungė sirena“, – kalbėjo Londono „Arsenal“ gynėjas. „Mano žmona pabudo ir sakė, kad eitume pasislėpti automobilių stovėjimo aikštelėje. Tiesą sakant, buvau toks pavargęs, kad nepajudėjau iš lovos. Ji priėjo arčiau lango, kad pamatytų, kas yra ore ir pasakė, kad matė raketą, kurią mūsų gynybos sistema sunaikino. Buvo labai garsu.

Buvo labai baisu, nes neturėjau su kuo to palyginti“.

26-erių metų futbolininkas Rusijos pradėjo karo kankinamoje Ukrainoje praleido savaitę, o sugrįžus į Londoną buvo matyti, kokį poveikį tai jam padarė.

O.Zinčenka į Didžiąją Britaniją sugrįžo ne tik tęsti reabilitacijos po traumos, bet ir pradėti aklbėti apie „Game4Ukraine“ – labdaros rungtynes, kurios artėjantį šeštadienį vyks Londono „Chelsea“ stadione „Stamford Bridge“. Šių rungtynių tikslas – atstatyti svarbius švietimo išktelius Ukrainoje.

Nedidelė grupelė žurnalistų buvo pakviesti pakalbinti O.Zinčenką, kuris pats dėkojo visiems už galimybę pasikalbėti.

„Kodėl jums nepradėjus pasakoti apie kelionę į Ukrainą?“, – savo pasakojimą pradėjo O.Zinčenka, kuris vienas pats, nesustodamas ir be jokių klausimų kalbėjo 9 minutes.

Per 9 minutes jis leido sau išlaisvinti dalį liūdesio ir pykčio, besikaupiančio jo viduje nuo karo pradžios 2022 m. vasario mėnesį.

9 minutes O.Zinčenka buvo bejėgis sulaikyti ašaras, nes iš naujo išgyveno tas situacijas ir tuos pokalbius, kurie su juo liks amžinai.

„Kalbėjausi su vaikais, kurie mokosi toje mokykloje“, – apie sugriautą pastatą Černigovo srityje pasakojo futbolininkas. „Tai buvo tikros vaikų istorijos. Buvau šoke. To negali pamatyti net filme. Vaikai negali meluoti, jie tiesiog kalba tikrą tiesą.

Invazija prasidėjo prieš pusantrų metų ir matydamas visas tas situacijas telefone, kompiuteryje, gaudamas skambučius ir žinutes, aš jau buvau šoke. Bet žmonės prie to pripranta – laimei, ar nelaimei, aš nežinau.

Tačiau yra visiškai kitokia istorija, kai matai visus tuos sugriautus pastatus savo akimis. Tai yra visiškai kitaip nei tai matyti telefone. Negaliu pasakyti, kad nebuvo baisu. Buvo, žinome, bet tuo pat metu galvoji, ar turėčiau to bijoti, ar tiesiog susitaikyti su tuo, kas yra ir bandyti padaryti ką nors gero, padėti tiems žmonėms, padėti šaliai“.

Nors O.Zinčenka lankosi „Arsenal“ treniruočių bazėje ir gydosi blauzdos traumą, tačiau mintimis jis vis dar yra Ukrainoje.

Neseniai buvo sugriauta Kachovkos užtvanka pietų Ukrainoje, užtvindžiusi dešimtis miestų ir kaimų abejose Dniepro upės pusėse. Jungtinių Tautų žmogaus teisių biuro duomenimis, nuo karo pradžios iki šių metų birželio 30 d. Ukrainoje nukentėjo 25 tūkst. 170 civilių, iš kurių 9177 buvo nužudyti ir 15993 – sužeisti.

Važiuodamas į šį interviu, O.Zinčenka laiką leido telefonu kalbėdamas su savanoriais, kurie dirba toje vietoje.

„Net negaliu paaiškinti tų istorijų, kurias išgirdau“, – kalbėjo futbolininkas. „Kai kurie žmonės neturi galimybės išeiti iš namų, nes vanduo stovi labai aukštai. Įsivaizduokite trijų ar keturių aukštų pastatus, kurie juda dėl vandens. Kai kurie iš jų neturi galimybių išvykti, nes tiesiog yra gana seni.

Girdėjau baisią istoriją apie vieną moterį, laikančią du mažus kūdikius, gimusius vos prieš kelis mėnesius. Ji buvo ant stogo ir laikė juos iš paskutiniųjų. Ji bandė išgyventi, bet, deja, to nepadarė kartu su vaikais.

Klausydamas tokios istorijos tu tik galvoji: už ką? Dėl ko visa tai daroma? Aš tikrai noriu žinoti, ką jie daro. Ko jie nori? Ką jie laimėtų? Jeigu šis karas kainavo vieną mūsų gyvybę arba vieną gyvūno gyvybę, kuriuos jie nužudė prieš kelias dienas zoologijos sode, ar tai yra verta?

Galbūt aš nesu geras istorijoje, bet žinau, kad kiekvienas karas baigiasi prie derybų stalo. Galų gale jūs tiesiog pagalvosite, kiek žmonių buvo nužudyta? Kiek žmonių prarado savo šeimas? Kiek prarado namus, darbą ar dar ką nors?

Ir už ką? Ką tu pasieksi?“

Emocijos liejosi per kraštus, tačiau kuomet buvo paklaustas, kaip jis su jomis susitvarko, O.Zinčenka to negalėjo atsakyti.

„Prašau, prašau, nelyskite į mano galvą, nes aš nežinau, kas ten šiuo metu yra. Sąžiningai, tai yra neįtikėtina“, – sakė žaidėjas.

Klausantis O.Zinčenka kalbos, sunku įsivaizduoti, kaip jam pavyko rungtyniauti Ukrainos rinktinėje ir „Manchester City“, kadangi jo mintis nuolatos užvaldo tai, kas vyksta namuose.

„Mano galvoje tą buvo labai sunku sutvarkyti. Visi ukrainiečiai buvome šoke. Kalbėjausi su savo draugais rinktinėje, kurie rungtyniauja užsienyje. Dauguma jų net negalėjo eiti į treniruotes, kadangi niekas to nesitikėjo. Visgi galų gale, tu tiesiog privalai...

Turi dvi galimybes: pasiduoti arba stengtis padėti kiek tik gali. Manau, kad galimybė reprezentuoti savo šalį geriausiu būdu yra pati didžiausia pagalba iš mano pusės.

Turime tai tęsti. Iš čia galiu padėti kur kas daugiau, nei būdamas ten. Bet prižadu jums, aš tikrai noriu ten būtų net ir dabar, kadangi tai yra mano tėvyne ir aš tiesiog noriu ten būtų.

Po futbolo, tikrai gyvensiu Ukrainoje“, – sakė O.Zinčenka.

Prasidėjus karui, futbolininkas pasakojo, kad „Man City“ jam suteikė psichologinę pagalbą, tačiau O.Zinčenka pripažino, kad jam tai nelabai padėjo.

„Man labiausiai padėjo kalbėtis su savo šeima, savo draugų ratu“, – pasakojo žaidėjas.

Būvimas aikštelėje taip pat jam buvo labai svarbus.

„Futbolas yra mano gyvenimas ir kai esu aikštelėje, pradedu viską pamiršti. Manau, kad futbolas yra tokia galinga priemonė laikytis kartu, būti vieningiems, siųsti bet kokias žinutes, smagiai praleisti laiką“, – sakė O.Zinčenka.

Jis ir Andrejus Ševčenka laiką Ukrainoje ledo su vaikais Černigovo srityje. O.Zinčenka sako, kad tai buvo vienintelis kartas, kai jis matė vaikus besišypsančius ir besijuokiančius. Jis tikisi, kad jų gyvenime bus daugiau tokių akimirkų, tačiau baiminasi ilgalaikio poveikio to, ką jie patyrė per pastaruosius pusantrų metų.

„Tai yra vienas baisiausių dalykų, nes suprantu, kad tai yra didžiulė psichologinė žala jiems visiems. Gyvenimas karo metu yra baisiausias dalykas, kuris gali nutikti visiems tėvams. Įsivaizduokite, kad jums penkeri, šešeri ar septyneri ir staiga į jūsų namus ateina kažkas su ginklais. Tai jau yra psichologinė žala.

Žinau, kad net po to, kai laimėsime šį karą ir jis baigsis, teks daug dirbti psichologijos srityje. Daugelis žmonių Ukrainoje yra visiškai pasikeitę“, – pasakojo futbolininkas.

Kartu su žmona Vlada, O.Zinčenka turi dviejų metukų dukrytę Evą, o dar vienas kūdikis yra pakeliui.

„Stengtis būti geru tėčiu yra sunkiausias darbas pasaulyje“, – šypsojosi futbolininkas. „Ji turi didelę charakterį ir didžiulę asmenybę. Tą sunku išspręsti, bet tai yra pats mieliausias amžius“.

Eva ir jos brolis arba sesuo, yra dalis O.Zinčenkos siekio daryti viską, ką gali, kad padėtų žmonėms Ukrainoje.

„Kai jie užaugs ir manęs paklaus: tėti, ką tu padarei, kai mūsų šalyje vyko karas? Kiek padėjai žmonių? Aš tiesiog noriu pažvelgti į vaikų akis ir pasakyti: na, aš ir tavo mama stengėmės padaryti viską, ką galėjome.

Aš tą ir stengiuosi padaryti. Tai yra mano galvoje“, – jausmingai sakė O.Zinčenka.

Nepaisant to, kad „Game4Ukraine“ vyksta dieną prieš „Community Shield“ rungtynes prieš buvusį jo klubą „Man City“, O.Zinčenka sako, kad visi jo „Arsenal“ komandos draugai buvo pasiruošę žaisti ir tikrai norėtų ten būti.

„Tai man reiškia labai daug. Tai reiškia, kad mes nesame vieni. Štai kodėl man, A.Ševčenkai ir mums visiems Ukrainoje šios rungtynės yra tokios svarbios. Be pinigų, kuriuos bandome surinkti mokyklos atstatymui, taip pat yra svarbi ir galinga žinia pasauliui, kad mes visi esame kartu.

Žinau, kad kai kurie žmonės pavargo nuo šio karo, tačiau mano vienintelė žinutė yra ta, kad turime laikytis kartu. Jeigu ne Ukraina, tai gali būti kita šalis. Šiandien tai yra Ukraina, bet jeigu mes neketiname to sustabdyti dabar, sekanti gali būti jūsų šalis“, – sakė O.Zinčenka.