Ne dėl pinigų ir reitingų kovojantis G.Dimša: apie skaičius, Rokį, brandą, H.Vikšraitį ir tai, kas jau nebe už kalnų
Gustas Dimša (kairėje) | bushido.lt nuotr.
„Jau pusantrų metų dirbu pagal specialybę: finansai ir ekonomika, – atrodo, tik prasidėjęs pokalbis su dvidešimtmečiu kovotoju Gustu Dimša pakrypo netikėta linkme. – Vidinių finansų skyriuje dirbame dviese, bet kolega išvyko atostogauti, tad visi įmonės finansai pakibo ant mano pečių“.
Pokalbis turėjo prasidėti nuo paprasto mokyklinio rašinio temos „Mano vasara“. Tačiau, galbūt, per daug ir nenukrypome.
„Skaičiai, skaičiai, skaičiai... O su jais man visada ganėtinai neblogai sekdavosi. Tad nubėgau į ekonomikos pusę, – pasakojo G.Dimša. – Esu nemažai kalbėjęs su bendraamžiais bei kitais sportininkais, kad visada gyvenime reikia turėti saugų planą – jei sporte nepavyktų, reikia turėti planą B“.
Bent jau kol kas G.Dimšos gyvenime sportas – didžiausia svajonė.
„Ir ne dėl reitingų, ne dėl pinigų... Niekada nesuprasdavau, kodėl žmonėms sporte visada svarbiausia pinigai. Aš viską darau dėl svajonės, kuri gimė vaikystėje prisižiūrėjus filmų apie Rokį bei kitus veikėjus. Man atrodė, kad lipimas į ringą turėtų vežti. O dabar jau ir pats žinau, kad nuo sporto nepabėgsiu“, – sakė dvidešimtmetis G.Dimša.
Kovo mėnesį jaunasis „Tora Gym“ kovotojas ringe pirštines surėmė su suomiu Niko Korventausu dėl „King of Kings“ organizacijos čempiono diržo svorio kategorijoje iki 71 kilogramo. Teisėjų sprendimu pergalę šventė Suomijos kovotojas.
„Rokis? Tai puiki istorija. Manau, kiekvienas kovotojas yra šiek tiek Rokis. Kiekvienas iš mūsų ieškome būdų užsidirbti pinigų, norime būti sportininkais, norime parodyti savo talentą, norime varžytis su kitais. Yra tokių kaip Rokis, kuriems pasiseka, jie gauna šansą pasirodyti, būna pastebėti, dalis įrodo esantys verti būti čempionais. Kiekvienas kovotojas žino Rokio istoriją, nes kiekvienas ten randa bent trupinėlį savęs“, – šypsojosi G.Dimša.
– Grįžkime prie čempioniškos KOK kovos. Tiesą pasakius, nemanau, kad žiūrovai joje pamatė tą G.Dimšą, kurį galėjo pamatyti?
– Po kovų aš nemėgstu teisintis. Bet dabar viskas skambės kaip pasiteisinimas. Atvirai pasakysiu, kad prastai buvo įvertintas mano priešininkas. Į ringą ėjome su netinkamu planu. Jaučiau, kad galiu laimėti. Pirmi trys raundai mane nustebino – jis judėjo labai nestandartiškai, sugebėjo išvengti daug smūgių. Tai mane išmušė iš vėžių. Bet vėliau grįžau į kovą, pagavau ritmą. Iki šiol kartais prabundu naktimis išmuštas šalto prakaito ir nesutinku su teisėjų sprendimu... Bet vis dažniau į tą kovą žvelgiu kaip į pamoką. Suvokiau, kad nėra tokio dalyko kaip standartinis kovotojas. Visi kovoja skirtingai. Juos reikia vertinti skirtingai. Ir negalima pasitikėti tik savo turimu planu, reikia įvertinti ir priešininko galimybes išnaudojant savo stipriąsias puses. Bet dabar žinau, kad į kovą ėjau netinkamai nusiteikęs. Tai – mano didžiausia klaida. Jaučiausi lyg visus namų darbus buvau puikiai parengęs, atrodo, žinojau, ką jis darys ringe. Labai savimi pasitikėjau.
– Dabar, vasarą, kovų nenusimato?
– Konkrečių planų nėra. Dabar gyvenu „off-season‘o“ nuotaika. Dar visai neseniai pagalvojau, kad kovotojai gyvenimą gyvena savaip – jei visi žiemą priauga svorio, o vasarą nusimeta, tai kovotojai – atvirkščiai. Todėl ir aš dabar šiek tiek svorio priaugau, pasikeitė treniruočių specifika, stengiamės didinti jėgą. Per paskutines kovas pajutau, kad trūksta tvirtumo, stiprumo. Stengiuosi ir psichologiškai kiek pailsėti, pabėgti nuo įtampos. Vasara – tik į naudą besidėliojant visas mintis, planus ir tikslus. Pabūsiu žiūrovas, norėsiu stebėti kitus, kurie vasarą netinginiaus. Pasiimsiu užrašų knygutę ir žymėsiuosi pastabas, analizuosiu.
– Tau dvidešimt, kalbame apie kūną – ar pats jauti, kaip jis keičiasi?
– Mano kūnas prie fizinių krūvių pratęs nuo vaikystės. Brendimas? Jaučiu, kad darausi kažkoks sunkesnis, nebetoks judrus. Bet gal čia ir tasai svorio priaugimas sukuria šį jausmą (juokiasi). Jaučiuosi tvirtesnis, bet ir lėtesnis. Yra pliusų, yra minusų. Tikiu, kad per artimiausius kelis metus dar labiau viskas pasikeis. Seku save, prižiūriu, su komanda analizuojame. Pagal situaciją dėliojame ir mano kovos stilistiką. Ringe daug judu, smūgiuoju, todėl negaliu būti surambėjęs. Reikia greičio, aštrumo, tikslumo...
– Kažkada kalbėjome apie kovą tarp tavęs ir Henriko Vikšraičio. Kalbame kaip tik apie svorį. Henrikas pabėgo iš -71 kg, gal ir pats kilsi?
– Nemanau, kad kilsiu. Mano tikslas buvo svorio kategorijos iki 71 kg čempiono diržas. Kol kas nepavyko. O pavardžių, kurias norėčiau pamatyti prieš save, nėra. O kalbant apie svorio kategorijas, jau pradėjau jaustis per mažas -71 kg kategorijoje. Gal dar kažkas ir pasikeis, bet pagalvoju jau ir apie burių kėlimą į -67 kg kategoriją. Norėtųsi pasižiūrėti, kaip ten vaikinukai gerai gyvena. Kaip sakiau, reikia apsidėlioti visas savo mintis. Nes planų prikurti galima daug, tačiau su jais reikia labai atsargiai. O pavardžių tikrai negalėčiau įvardinti. Su H.Vikšraičiu visada norėtųsi sukovoti. Aišku, man vis dar reikėtų iki to padirbėti... Kol kas dar nesu ten, kur Henrikas. Bet per porą metų, manau, ateis laikas, kuomet galėsime stoti į ringą vienas priešais kitą.
– Pradėjome pokalbį apie svajones. Ar yra aukščiausias taškas, kuriame būdamas galėtum pasakyti, kad įgyvendinai savo svajonę?
– Tiesą pasakius, jau porą savaičių galvoje sukosi įdomi mintis. Supratau, kad kovinis sportas yra įaugęs manyje. Visada galvojau, kad norint pasiekti aukščiausią lygį nereikia daug talento, reikia daug sunkaus darbo. Tikiu, jei netinginiausiu, „Glory“ ir „One FC“ yra pasiekiama. Tiesiog reikia gero plano ir reikia daug dirbti. Gal prieš metus ar porą man atrodė, kad net pagalvoti apie „Glory“ yra kažkas „vau“. Kuo daugiau kovų, kuo daugiau analizės ir patirties, tuo geriau suprantu, kad tai nėra labai nepasiekiama. Todėl manau, kad aukščiausias lygis nėra už kalnų. Kita tema, aukščiausio lygio organizacijų čempionų diržai. Tačiau tikiu, kad patekti į geriausias organizacijas nėra taip sunku, kaip galvojau anksčiau.
– Tai kada jau užkursi planą brautis į platesnius vandenis?
– Manau, šis planas jau vyksta. Suprantu, kad Lietuvoje dar yra kovų, kurias turiu prasivesti. Reikia save įsivertinti, ištaisyti klaidas, o tada gal ir kelti sparnus. Bet mano tikrų tikriausia svajonė – kautis užsienyje aukščiausio lygio turnyruose, bet treniruotis ir gyventi Lietuvoje. Tai būtų tikras mano svajonės išsipildymas.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
