D.Lobačevskė dalijasi bėgimo patarimais: atsistoji, užsidedi batelius ir pirmyn

 Orams šiltėjant parkuose galime matyti vis daugiau bėgioti pasiryžusių žmonių. Nuo ko pradėti, kaip sau nepakenkti ir iš bėgimo pasiimti kuo daugiau malonumo, kalbamės su ilgų nuotolių bėgike, maratonininke, dviejų olimpinių žaidynių dalyve, „Impuls” sveikatingumo klubų bėgimo ambasadore Diana Lobačevske.

Bėgimas – didžiausias malonumas

Diana bėgioti pradėjo būdama 13 metų, kai tarpmokyklinių varžybų metu ją pastebėjo jos pirmasis treneris Juozapas Garalevčius ir pakvietė lankyti lengvąją atletiką. Diana nuo vaikystės buvusi aktyvi ir ištverminga, sutiko pabandyti ir, kaip ji sako, nuo tada ir pasidėjo jos sportininkės karjera.

„Jau karjeros pradžioje treneris pastebėjo, kad galiu bėgti ilgus atstumus. Ir iš tikro, kuo toliau bėgau, tuo man geriau sekėsi“, – su šypsena veide atsiminimais dalijasi D. Lobačevskė. Greitai gerėjantys rezultatai vedė į priekį: įvairios varžybos Lietuvoje, kurias ji laimėdavo, vėliau Pabaltijo, Europos, Pasaulio čempionatai ir taip pamažu jos karjera įsibėgėjo.

Nors tada Diana sako negalvojusi, jog bėgimas taps darbu, iš kurio ji uždirbs pinigus. Jai tai visada buvo mylimas hobis. „Labai gerai jaučiuosi bėgdama, man tai yra didelis malonumas ir iš to uždirbti pinigus niekada nebuvo mano tikslas. Visada sakiau, kad pirmiausia turi daryti tai, ką myli. Jei man tai neteiktų malonumo, nemanau, kad galėčiau nubėgti ilgus atstumus. Šiandien bėgioju kiekvieną dieną po 20 ar daugiau kilometrų ir bėgiosiu visą savo gyvenimą, nes man tai labai patinka“, – sako sportininkė.

Tiesa, pirmąjį savo maratoną ji įveikė jau būdama 28 metų. Po įtempto treniruočių laikotarpio jaunystėje teko padaryti pauzę, nes, kaip ji sako, įvyko perdegimas ir dingo noras eiti į treniruotes ir sportuoti.

„Vienu metu pajaučiau, jog esu labai išvargusi nuo sporto, per daug treniravausi ir tiesiog perdegiau. Nesportavau kokius 7 metus, bet visą tą laiką mane graužė kirminas, kad dar ne viską padariau sporte, be proto norėjau vėl sportuoti. Vieną dieną pagalvojau, kad tiesiog pabandysiu prabėgti maratoną, kaip daro mėgėjai, ir man puikiai pasisekė. Pradėjau rimtai treniruotis, bėgimo rezultatai sparčiai augo ir po dvejų metų jau įvykdžiau olimpinių žaidynių normatyvą“, – atsiminimais dalijasi dviejų Olimpinių žaidynių dalyvė.

Bėgimo pradedantiems ABC

Tad, nuo ko pradėti bėgioti? Sportininkė sako, jog prieš pradedant svarbiausia yra neieškoti priežasčių nesportuoti, neieškoti pasiteisinimų: jei jau sugalvojai sportuoti – tai daryti šiandien, ne rytoj.

„Atsistoji, užsidedi batelius ir pirmyn. Judi, reiškia gyveni“, – sako D. Lobačevskė, sveikatingumo klubų „Impuls“ bėgimo ambasadorė.

O nusprendus bėgioti, ji siūlo atkreipti dėmesį į kelis esminius dalykus.

Pasirinkite jums tinkantį tempą ir atstumą. Tam maratonininkė siūlo įsigyti pulsą matuojantį laikrodį, kuris gali būti rišamas ant riešo arba ant liemens. Sekant pulsą galima orientuotis, kokiu tempu bėgti. Pulsas neturėtų viršyti 150 kartų per minutę.

„Pradžioje svarbu sustiprinti kūną ir širdį. Dažnai žmonės pasirenka per didelį tempą, užkyla pulsas ir tuomet sako, kad dūsta. Tokiems žmonėms visada sakau, jog dūstate, nes per greitai bėgate. Net jei jums atrodo, jog bėgate lėtai, jei matote, kad pulsas kyla, jums toks tempas tuo metu yra per didelis. Kartais verta pradėti tiesiog nuo ėjimo. Pas mane dažnai ateina žmogus bėgti, bet matydama jo pulsą negaliu leisti bėgti, tad pradedame nuo ėjimo ir pamažu miksuojame su bėgimu, kol pereiname tik prie bėgimo“, – patirtimi dalijasi sportininkė.

Ji siūlo bėgti tokiu principu: 100 m prabėgti, o 200 m praeiti. Taip reikia daryti tam, kad pulsas nukristų ir vėl būtų galima bėgti. Po mėnesio ar greičiau bėgimą didinti, o ėjimą mažinti. Sportininkė siūlo bėgti 3 kartus per savaitę po 1 val.

Po mėnesio bėgimo rutinoje jau gali atsirasti greitesnės treniruotės, intervalinis bėgimas, bėgimas raižyta vietove, kalniukais.

Diana Lobačevskė („Impuls“ nuotr.) | Organizatorių nuotr.

Dėmesys kvėpavimui. Vis dar vyrauja manymas, kad bėgant reikia įkvėpti pro nosį, o iškvėpti pro burną, bet sportininkė sako, kad kvėpuoti reikia tolygiai tik pro burną, pilnais plaučiais. Tokiu būdu į plaučius pateks daugiau deguonies, bėgti bus paprasčiau.

Patogi pritaikyta avalynė. Ją reiktų pasirinkti individualiai pagal savo bėgimo techniką. Kiekvienas žmogus turi savo bėgimo techniką: vieni bėga atsispirdami nuo priekinės pėdos dalies, kiti – nuo pagalvėlės, o treti spiriasi nuo kulno. Taisyklingiausia bėgimo technika yra atsispyrimas nuo pagalvėlės, nes ji smūgį sugeria geriausiai ir toks bėgimas nekenkia sąnariams. Bėgimo batelius šiais laikais lengva išsirinkti kiekvienoje specializuotoje sportinių batelių parduotuvėje.

Taisyklinga laikysena. Laikysena turi būti šiek tiek pasvirusi į priekį, o kaklas ir stuburas turi būti vienoje tiesioje pozicijoje. Pėda bėgant turi eiti tiesiai, rankų pozicija – sulenkta prie šonų 90 laipsnių kampu.

Prieš kiekvieną treniruotę D. Lobačevskė sako, jog būtina atlikti tempimo pratimus. Jie turi būti atliekami švelniai, raumuo juokiu būdu neturi būti tempiamas per jėgą.

Didžiausia bėgimo klaida: rezultatų siekimas „čia ir dabar“

Kalbėdama apie didžiausias klaidas, kurias daro pradedantys bėgikai ir kurias ji pati darė savo sportininkės kelio pradžioje, Diana sako, jog dažnai koją pakiša didelis noras viską padaryti iš karto ir labai daug. Tuomet noras dažnai dingsta po 2 ar 3 savaičių galvojant, kad bėgimas ne jiems.

„Manau, kad mes visi esame sutverti bėgimui, tik didžiausia klaida – mes netaisyklingai pradedame bėgioti. Dažnai pradedantys atsisiunčia bėgimo programėles, kurios jiems sudėlioja bėgimo planus, tačiau aš manau, kad tai turėtų daryti treneris, nes kiekvienas žmogus yra individualus. Treneris yra pagalbininkas, kuris pažinęs žmogų pagal jį sudaro treniruočių planus, paaiškina, motyvuoja. Aš ir dabar turiu trenerę, nors gali iš šono atrodyti, jog treniruotis jau galiu ir viena, tačiau treneris reikalingas kiekvienam, siekiančiam aukštų rezultatų“.

Bėgimas ant takelio – ar naudingas?

D. Lobačevskė sako, jog ji pati žiemą daugiausiai treniruojasi ant takelio sporto klube ir nors toks bėgimas yra lengvesnis, bėgimo takeliai turi daug privalumų: skirtingas funkcijas, kaip bėgimą į įkalnes, tempo pagreitėjimus ir sulėtėjimus. Taip pat ji sako, kad atmosfera sporto klube yra visai kitokia nei bėgiojant lauke ir kartais ją pakeisti yra labai naudinga.

„Manau, svarbiausia, jog žmogus judėtų ir visai nesvarbu ar ant takelio, ar ant asfalto, ar miško takeliais. Svarbu, kad jis bėgtų, o pasirinkimų šiais laikais yra daug. Žinau ne vieną profesionalų maratonininką, kuris pasiruošė maratonui treniruodamasis ant bėgimo tako ir bėgo labai greitai“, – sako D. Lobačevskė.