Baidarininkas A.Seja: „Į olimpines nenoriu važiuoti tik dalyvauti, noriu kovoti“
Artūras Seja l Manto Stankevičiaus nuotr.
„Seniai lauktas jausmas. Mano sportinėje karjeroje dar nėra to buvę, todėl labai džiaugiuosi. Geriau jau nieko nebuvo įmanoma padaryti – du aukso medaliai. Čia yra maksimumas“, – sportas.lt sakė iš Segede vykusių pasaulio baidarių ir kanojų irklavimo taurės etapo varžybų su dviem aukso medaliais grįžęs 27-ų Artūras Seja.
Pirmąjį medalį sportininkas iškovojo 500 metrų rungties finale su keturvietės įgula, kurioje irklais darbavosi kartu su Simonu bei Mindaugu Maldoniais ir Ignu Navakausku. Antrą aukso medalį ant krūtinės A.Seja spaudė po 200 metrų sprinto vienviete finalo.
– Pasverkime, kuris aukso medalis pačiam mielesnis? Žinau, klausimas – itin nepatogus.
– Koncentravomės į darbą keturvietėje. Tai yra olimpinė rungtis. Ruošiamės olimpinei atrankai, galbūt, vėliau ir pačiai olimpiadai. Pagrindinis darbas buvo su keturviete. O 200 metrų... Čia jau mano šiokia tokia nuoskauda, kad negalėjau dalyvauti Tokijo olimpinėse žaidynėse. Azartas išliko. Bet kuriose varžybose noriu būtent šioje rungtyje iškovoti medalį. Turėjau daug motyvacijos startuoti. Likus savaitei prieš startą tikrai dar nesijaučiau geriausios formos. Lietuvos taurės varžybose Ignas buvo stipresnis, aš buvau antras. Tiesą pasakius, žinojau, kad būtent Ignas bus mano pagrindinis konkurentas pasaulio taurės etape. Teko su juo lenktyniauti ir tik fotofinišas parodė, kad laimėjau aš. Bet tik kirtęs finišo liniją jaučiau, kad laimėjau.
– Trakuose buvo pralaimėta, pasaulio taurės varžybos – Ignas vėl šalia. Koks jausmas?
– Jokio spaudimo nejaučiau. Tiek vienvietėje, tiek keturvietėje mes laikomės filosofijos, kad mes nekonkuruojame su kitomis įgulomis, mes tiesiog darome tai, ką galime geriausiai. Todėl ir atrodo, kad mes viską darome atsipūtę, kol kiti lenktyniauja ir mėgina kiekviename metre įrodyti savo pranašumą. O mes sugebame kontroliuoti. Su keturviete mes viską kontroliavome, žinojome, kad finiše padarysime savo. Puikiai finišavome ir laimėjome. Tai kontroliavome. Nereikia manyti, kad tai buvo stebuklas. Tas pats ir 200 metrų rungtyje – kontroliavau, žinojau, ką darau, mačiau finišo liniją. Paslapties čia nėra – per anksti negalima ištaškyti visų jėgų, tik finiše reikia parodyti, kiek turi jėgos.
– Ar keista, kai vieną dieną su Ignu sėdi vienoje valtyje, o jau kitą reikia lenktyniauti tarpusavyje?
– Keista? Kažkiek... Bet labai malonu, kad toks sportininkas sėdi tavo valtyje. Sėdi į ją ir tu žinai, kad tavo komandos draugas yra antros vietos laimėtojas pasaulio taurės etapo varžybose. Žiauriai faina.
– Jau ne vieną kartą esame kalbėję apie tos keturvietės prisijaukinimą. Galbūt, šis aukso medalis reiškia, kad viskas jau įvyko? Beje, aš jūsų valčiai jau ir vardą daviau – „Sima“...
– Kodėl?
– Pirmiausia, tai yra visų jūsų keturių įgulos narių pirmosios vardų raidės. Antriausia, vardo reikšmė – išklausantis. Tai pagaliau valtis išklausė, ko iš jos norite?
– Tinka. Buvo įvairių klaidų per tuos porą metų. Atrodo, nuolat irkluodavome „va, bank“ – kas bus, tas bus. Mums neužtekdavo jėgų, nekontroliuodavome distancijos. O dabar atrodo, mes klausome valties ir ji mūsų klauso. Dabar žinome, ką galime padaryti. Irkluojame ramiai ir nesiplėšome nuo pirmųjų metrų, o jau finiše matysime, ar būsime antri, ar penkti, ar aštunti. Mes norime pajausti tą gerą lenktynių jausmą. Smagu, kai gerai jautiesi lenktyniaudamas... O dar pergalė? Vau! Sprogimas. Kaip Simonas ir surėkė po finišo – „Va, taip va“. Jaučiame, kad ši frazė tampa mūsų keturvietės šūkiu.
– Dar pernai prisipažindavote, kad distancijos pabaigoje jėgų šiek tiek pritrūkdavo. Šio sezono pradžioje matome, kad jau jų atrandate.
– Treniruotėse daug dėmesio skyrėme būtent finišui. Mindaugas turi užduotį – jis surėkia „op“, po kurio mes spaudžiame viską, ką turime. Mūsų užduotis – distancijos pabaigoje greitėti. Esame puikiai tai surepetavę. Dabar viskas pavyko varžybose.
– Po finišo dar turite jėgos bent ant kojų nustovėti?
– Euforijoje jėgų, atrodo, padvigubėja. Visada matuojame laktatą, sužinome, kiek „išsikrovėme“. Šįkart išsikrovimas buvo milžiniškas pas visus. Bet kažkodėl nepajautėme...
– To džiaugsmo buvo tiek?
– Taip, bet aš dabar norėčiau dar apie tavo klijuojamą vardą mūsų valčiai... Mūsų trenerio Romualdo Petrukaneco sūnaus vardas yra Simas...
– Ir valties priekyje sėdi Simas...
– Kažkaip daug sutapimų.
– Kas toliau? Dabar aukso medaliai, atsakomybė ant pečių prieš kitus startus?
– Žmonės tikisi, bet mes bandome atsiriboti nuo lūkesčių, kuriuos mums kelia kiti. Mes darysime viską, bet nenorime nešti ant pečių slegiančios naštos į distanciją. Nenorime nieko žadėti. Negalime dabar deklaruoti, kad kiekvienas startas – auksas. Sporte visko būna. Pažadai – tai papildomas slegiantis svoris, kuris nėra naudingas. Mes bandysime toliau garsinti Lietuvą... O nutikti gali visko.
– To bijai?
– Ne. Svarbiausia yra tai suvokti ir priimti. Tegul galvoje sukosi įvairiausi scenarijai. Būsime aštunti? Ar nusiminsime? Nusiminsime. Ar tai pasaulio pabaiga? Ne. Geriau yra žinoti, kad pabandėme padaryti viską, ką galėjome. Pasiseks? Bus laimės, bus džiaugsmo. Nepasiseks? Bus dar tų startų. Šis sezonas nusimato ilgas – ne bėda. Tik grįžę į Lietuvą jau kitą dieną keliavome ant vandens ir sporto salę. Netrukus skrisime į antrąjį pasaulio taurės etapą Poznanėje. Bus vėjuota, šalta. Bet mes, lietuviai, nebijome šalčio. Nemalonu, bet mums netrukdo. Vengrijoje buvo vėsoka, tai ispanai drebėjo, o mes tik petukais patraukėme ir darėme savo: „Opa, +13 – šilčiau negu Lietuvoje, geras“. Lenkijoje gali būti panašiai...
– Kuris startas šiais metais svarbiausias?
– Europos žaidynės – didelė šventė. Pagrindinis tikslas – olimpinė atranka pasaulio čempionate. Rugpjūčio pabaiga. Ten jau bus karšta.
– Klausau tavęs, matau degančias akis, kaip lauki iššūkių.
– Jau prieš porą metų pradėjau galvoti, kad varžybos man turi teikti malonumą. Anksčiau būdavo, kad esi pasirengęs trečiai vietai, bandai aplenkti pirmą ir lieki penktas... Na, nesigaudavo. Dabar suprantu, esi pasirengęs trečiai vietai, tai ir kontroliuok situaciją, išlaikyk poziciją. Ambicijų būdavo daugiau negu pasirengimo. O dabar matau, kad visa keturvietės įgula tiesiog gaudo malonumą. Todėl laukiu kiekvieno starto.
– Kaip įvyko tasai lūžis? Prieš porą metų A.Seja buvo tikras medalių medžiotojas.
– Laikas. Jis leidžia viską susidėlioti į vietas. Laikas suteikia galimybę išanalizuoti klaidas. Sportininkai visada daug galvoja apie savo klaidas, kapstosi savyje. Pasikapsčiau ir aš. Giliai. Supratau, kad viskas buvo gerai, kuomet jausdavau malonumą. Kai man visi pradėjo kartoti, jog turiu laimėti, jog visi tikisi aukso, sėdėdavau ir laukdavau to aukso. Kaldavau sau į galvą, kad negaliu pralaimėti. Užsivarydavau tokiomis mintimis prieš startą. O dabar? Einame į startą. Visi žino, kad esame stiprūs. Ar iš mūsų kas nors ko nors tikisi? Klausimas. Mūsų rungtyje dar yra bent aštuonios stiprios įgulos. Ir kiekviena iš jų gali laimėti olimpines žaidynes, o kitą kartą likti penktoje vietoje. Visi pagavome jausmą ir suvokimą, kad nereikia savęs plėšyti ir spausti – į startą irkluojame kaifuodami.
– Dabartinėje keturvietėje yra du irkluotojai, dar nedalyvavę olimpinėse žaidynėse – tu ir Simonas.
– Taip, taip...
– Pasikalbate apie tai su Simonu?
– Aišku, pasikalbame. Dažnokai. Tai mūsų abiejų svajonė. Ir dabar turime šansą. Bet visada sakiau, kad tiesiog nuvažiuoti ten nenoriu. Tai neneštų tiek malonumo. Norisi pakovoti už gerą vietą. Norisi važiuoti kovoti. Dalyvavimas dėl dalyvavimo manęs nedžiugintų. Dabar tik galvojame, kad pasaulio čempionate turime būti stipriausiųjų dešimtuke ir iškovoti kelialapį. Paklausi, ar įmanoma? Manau, kad tikrai įmanoma.
– Prieš metus dar buvo ambicijos ir persėsti į kitą poziciją valtyje. Kaip dabar viskas susidėliojo?
– Ambicijos buvo. Ir bandymu buvo. Ir taip, ir kitaip buvo, atrodo, gerai. Tačiau dabar tikrai nejaučiame, kad reikia daryti pakeitimus.
– Norėjai sėdėti valties priekyje?
– Norėjau. Ir dabar kartais noriu. Bet tam yra priežastys... Trečias ir ketvirtas numeriai gauna labai daug vandens nuo priekyje irkluojančių (juokiasi). Kai lauke šalta... Patikėk, tai nėra malonu. Per treniruotes, kai lyja lietus kartais pajuokauju: „Einu į priekį, Simai, tu – į galą“. Bet tai tik juokas. Dabar turime gerą rezultatą – viskas, jį pagavome, ar reikia kažką keisti? Ar verta? Viskas dabar puiku.
– Kokia tvyro komandinė dvasia?
– Esame draugai. Treniruotėse mes galime konkuruoti, kuomet sėdime vienvietėse valtyse. Tai – graži, pagarba grįsta konkurencija. Bandydami vienas kitą aplenkti tik padedame vienas kitam tapti stipresniais. Mūsų komandoje nėra nė vieno, kuriam patinka irkluoti kažkur gale. Esame draugai, važiuojame vienas pas kitą į svečius, pasidarome barbekiu vakarus, susitinkame kavinėse. Manau, kitaip ir būti negali, juk mes tiek daug laiko praleidžiame kartu. Gerą atmosferą reikia palaikyti nuolat.
– Pasukinėkime laiką? Ar pačiam neatrodo keista istorija, kaip susiformavo ši keturvietė. Į Danijoje vykusį pasaulio čempionatą negalėjo išvykti Aurimas Lankas ir Edvinas Ramanauskas dėl koronaviruso. Į valtį pas brolius teko sėsti tau su Ignu...
– Kelias į keturvietę jau buvo klojamas. Visi žinojome, kad 200 metrų sprintas bus braukiamas iš olimpinės programos. Reikėjo ieškotis kitos distancijos. Pasaulio čempionate tai atrodė atsitiktinumas, tačiau tais metais jau buvome sėdėję valtyje per treniruotes būtent dabartinės sudėties. Tačiau mano planas buvo startuoti vienviete... Nors jau buvau laimėjęs atranką dėl vietos į keturvietę. Planavau sezoną baigti vienviete. Koronavirusas privertė kiek anksčiau sėsti į keturvietę. Reikėjo suktis iš situacijos, bet mes su Ignu net neabejojome, ar galėsi sėsti į keturvietę: „Taip“. Taip ir sėdome (juokiasi).
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
