Sezoną „Gargžduose“ reziumavęs P. Šakinis: „Realybė atkrintamųjų norą išmušė, vėliau tikslu liko 10 vieta“

Povilui Šakiniui ir visai „Gargždų“ komandai pastarieji metai buvo kupini naujų patirčių ir pamokų. Klubas debiutavo Lietuvos krepšinio lygoje („Betsafe-LKL“), o po permainų trenerių štabe pasipildė būtent šiuo specialistu.

„Laikas pralėkė greitai. Turėjome atkarpą, kai dėl Citadele KMT ir FIBA „lango“ nežaidėme kelias savaites, tada atrodė, kad laikas slenka lėtai. Atrodo, žaisti nori, bet rungtynių kaip nėra, taip nėra. Dabar viskas susidėjo į krūvą ir laikas lekia“, – šypsojosi P.Šakinis.

„Gargždų“ komandai beliko vienerios rungtynės šiame „Betsafe-LKL“ sezone – šeštadienį sostinėje prieš Vilniaus „Rytą“. Jas nuo 17 valandos stebėti galėsite per BTV ir Go3 platformoje.

Ekipa jau kurį laiką žino, kad galutinė jos pozicija bus 11-ta. „Gargždai“ (6/26) aplenkė tik Prienų „Labas GAS“ (4/29).

„Iš dalies esu patenkintas, nes neiškritome iš lygos, tai buvo planas minimum. Bet galėjome būti 10-ti, dėl šito esu nepatenkintas, turėjome labai gerų rungtynių, kur trūko sėkmės“, – LKL.lt apgailestavo P.Šakinis.

LKL.lt pateikia pokalbį su juo apie patirtį „Betsafe-LKL“, pamokas „Gargždams“, rezultatus, iššūkius NKL komandoms ir kito sezono planus.

– Liko paskutiniosios sezono rungtynės, jau žinote, kad liekate 11 pozicijoje, kaip galite reziumuoti prabėgusį sezoną „Gargžduose“?

– Etapas buvo visoks. Galvojau ir pats, kaip reikėtų tai įvertinti. Visų pirma, man buvo šioks toks šokas iš NKL pereiti į LKL, kalbos aplink vyko, bet netikėjau. Buvome NKL komandų sąrašo gale ir nemaniau, kad gausiu pasiūlymą iš į LKL klubo. Buvo nerealu! Gavau šansą ir vienas kolega man sakė: tu dirbai NKL, bet tą darei LKL lygiu, tik su kitais žaidėjais. Organizacija Palangoje buvo gera, galiu lyginti ją su aukščiausia lyga, bet atėjus į Gargždus radau geresnio lygio žaidėjus ir klubą. Jei dirbi, yra ir rezultatas, taip ir čia: darbo įdėta, yra ir kažkoks to rezultatas. Aišku, labai norėjosi 10 vietos, bet yra kaip yra.

– Jei žaidėjų perėjimai iš NKL į „Betsafe-LKL“ yra natūralūs, tai strategai nedažnai iš antro diviziono kyla į aukščiausią mūsų šalies lygą. Numanau, kad jums šis šansas „Gargžduose“ buvo itin džiugus?

– Tai taip, vienareikšmiškai. Pagalvokime, Lietuvoje krepšinis yra religija, trenerių aplink – labai daug, visi nori prasimušti ar kažką pasiekti. Iš Lietuvos išvykti į užsienį – praktiškai neįmanoma. Yra vienetai, kurie išvyksta ir dirba. Kai gauni šansą LKL, patenki tarp tų 12 trenerių, jau tai yra įvertinimas. Vis tik tai nereiškia, kad čia viskas. Nereikia sustoti.

Dirbau NKL jau 8-tą sezoną ir vienas kolega anksčiau man sakė: gal geriau pradėti dirbti su vaikais, ko nesu daręs, nes ką tame NKL... Patekimui į LKL reikės 6 metų. Bet va, praėjo tie metai ir patekau. Pas mane ne kartą buvo minčių, kad važinėti po NKL miestus nesinori, norisi būti su šeima, bet ir rezultato norisi. Viskas buvo tvarkoje Marijampolėje, su „Telšiais“ laimėjome 3 vietą, atrodė, turėjo būti šansas, bet kaip jo nebuvo, taip nebuvo.

– Žiūrint į tai, ką per 4 mėnesius pavyko nuveikti „Gargžduose“, kiek patenkintas esate tuo, ką pavyko išspausti?

– Iš dalies esu patenkintas, nes neiškritome iš lygos, tai buvo planas minimum. Bet galėjome būti 10-ti, dėl šito esu nepatenkintas, turėjome labai gerų rungtynių, kur trūko sėkmės. Jei ne tie keli mačai, sakyčiau, viskas pavyko. Pats mūsų žaidimas tikrai nebuvo blogas, daug rungtynių jis mane tenkino, tik gale pritrūkdavo rezultato.

– Ar yra dalykų, dėl kurių šiuo metu labai apmaudu? Galbūt dėl kažkokių neprisiviliotų žaidėjų ar mačų baigčių?

– Žaidėjų kaita buvo nemaža, bet kai kurie sprendimai buvo ne mano. Esu patenkintas, kas buvo komandoje, kas liko ir kas ją paliko. Reiškia, jie nepritapo čia, o kas liko, žaidė sėkmingai, įnešė indėlį į pergales. Aš kaip treneris tokios didelės kaitos nenorėčiau, norėtųsi, kad komanda būtų suformuota nuo sezono pradžios, o pakitimai būtų 1–2 maksimaliai. Tada tikrą, gerą žaidimą komanda demonstruotų antroje sezono pusėje. Kaita vis tiek išmuša ir žaidėjus, ir trenerius.

– Nėra paslapties, kad kai trūksta pergalių, žaidėjams nėra lengva – ypač legionieriams. Būdamas treneriu, kaip tvarkėtės su jų emocine būsena?

– Psichologinė būsena žaidėjus tikrai veikia, nes esi mažo miesto komandoje su nedideliu biudžetu ir pralaimėjimais. Iš kitos pusės, neturėjome tokių rungtynių, kur pralaimėtume beviltiškai. Buvo mačas prieš „Rytą“, kai dar trečiame kėlinyje buvome priekyje, bet galiausiai pralaimėjome apie 30 taškų, taip pat ir prieš „Žalgirį“ Kaune pralaimėjome stipriai. Bet Utenoje pralaimėjome 2 taškais – dėl paskutinio metimo, prieš „Šiaulius“ ar „Neptūną“ – irgi panašiai. Žaidėjai jautė, kad gali laimėti, dėl to didelės psichologinės duobės išvengta.

– Kada supratote, kad „Gargždų“ tikslas bus 10-oji ar 11-oji vieta, o ne kažkas daugiau?

– Jei iš tikrųjų, dar kai kalbėjome su klubo vadovais tardamiesi, net nežiūrėdamas į lentelę pasakiau jiems: tikslas – atkrintamosios (Juokiasi). Jie pažiūrėjo į mane: tu rimtai, Povilai? Nėra buvę pas mane, kad būčiau be atkrintamųjų. Vėliau pasižiūrėjau ir pagalvojau: gerai, atkrintamosios toli, rungtynių lyg nemažai liko, bet pamačius varžovus vėl nusileidi ant žemės (Juokiasi). Realybė atkrintamųjų norą išmušė, bet vėliau tikslu liko 10 vieta.

– Dirbote klube, kuris iš NKL perėjo į „Betsafe-LKL“, tad galite įvertinti, kiek sunki organizacijoms yra ši tranzicija?

– Manau, kad viskas įmanoma, tik NKL klubas turi suprasti, kad eina į visai kitą lygį. Reikia viską pamatuoti: reikės finansinių, žmoniškųjų išteklių, nereikia daug žmonių, svarbu, kad būtų keli, kurie žino LKL virtuvę. Jei ateini su tais pačiais ištekliais, tada tampa be proto sunku. Lygiai skiriasi stipriai. Jonavos komanda yra geras pavyzdys – jie gerai pasiruošė, pakeitė ekipą iš pagrindų, turėjo patyrusį trenerį, kuris žinojo, kokių žaidėjų jam reikia. O ir biudžetas paaugo, kad žaistų gerai. Jei klubams reikėtų pavyzdžių, jie galėtų vykti į Jonavą arba pas mus, pasiklausti, ko reikia, norint pereiti į LKL.

– Sportinis principas pastaruoju metu „Betsafe-LKL“ veikė ir gali būti, kad kitąmet lygoje išvysime Mažeikių klubą. Ar jums patinka, kad vietą pirmenybėse praranda paskutinė ekipa ir jos vietą užima geriausias NKL klubas? Žinoma, išskyrus dublerius.

– Man tai patinka. Kai pabuvau toje situacijoje, suprantu, kad Prienai vis bandė vytis ir mus, ir Pasvalį, negalėjome atsipalaiduoti. Manau, kad anksčiau klubai galėjo žiūrėti ramiau: gerai, aš paskutinis, bet nei iškrisiu, nei ką. 2 mėnesiams likus galėjai laidoti sezoną, o dabar turi gerai žaisti viso sezono metu, nes į lygą belsis NKL klubai. Manau, tai į naudą tiek LKL klubams, tiek NKL komandoms.

– Kaip manote, ar daug pamokų iš šio sezono pasisems „Gargždų“ organizacija?

– Už vadovybę kalbėti sunku, bet tai davė daug pamokų. Jas klubas išmoks ir kitas sezonas bus geresnis.

– O ko labiausiai išmokote pats?

– Gal kažkiek reikėjo prisitaikyti prie paties krepšinio, kuris čia – protingesnis ir fiziškesnis. Prisitaikyti reikėjo ir prie žaidėjų, įnešant truputį naujovių. Taip pat pamačiau, kaip svarbu gerai paruošti komandą. Su visa pagarba NKL, čia jautiesi žymiai geriau. Ten salės nedidelės, viskas vyksta provincijose, žaidėjų meistriškumas – mažesnis, o LKL lygis kitas, arenos kitos, teisėjavimas kitas, žaidėjai kiti.

– Šį sezoną turėjote nemažą lietuvių veteranų būrį. Kaip manote, ar stipriai jų sudėtis kis kitąmet?

– Kol kas detalizuoti nesinori, tačiau manau, kad veteranų bus keli, bet nedaug. Mažesnio biudžeto komandoje dalis turėtų būti jaunų, perspektyvių ir alkanų žaidėjų, kurie norėtų žaisti ir įrodyti, kurių motyvuoti nereiktų. Neišsiversime be legionierių, bet jų nenorėčiau daug. Manau, daugiausiai – 3, iš kurių bent du būtų su gerais charakteriais. Svarbu, kad žaidėjai turėtų norą tobulėti. Yra tokių, kurie žino, jog gaus atlyginimą, tačiau nenori kilti – jie ateina tik pažaisti.

– Kokie yra jūsų planai – ar liekate „Gargžduose“ dar sezonui?

– Situacija tokia, kad sutartį dar metams turiu.

– Sezoną uždarysite rungtynėmis su „Rytu“. Kokiomis nuotaikomis norėtųsi finišuoti jame?

– Aš tai tikrai nenoriu nuvažiuoti ir sužaisti „ai, kaip bus“. Žinau psichologiją, matėme žaidėjus ir prieš panevėžiečius, kur turėjome dvi skirtingas puses ir po pirmosios buvo skaudu pačiam. Po pokalbio rūbinėje kiti du kėliniai nuteikė kitaip, nes skirtumą atlošėme. Norėčiau, kad nuvažiuotume į Vilnių, žaidėjai rodytų norą, kovotų, stengtųsi, atiduotų viską save, nežiūrėdami į rezultatą. Kas žiūri mačą, mato, ar komanda turi noro. Niekada negali žinoti, ar pasiseks, bet reikia kovoti, tai svarbiausia.