Irkluotoja V.Senkutė pasidalijo savo istorija: „Nenoriu, kad žmonės, bijotų žodžio „epilepsija“

Kovo 26-ąją pasaulis mini Purpurinę dieną – tarptautinę epilepsijos pažinimo dieną. Tema, apie kurią iki šiol daugelis vengia kalbėti, nesvetima irkluotojai Viktorijai Senkutei. 26-ų tituluota sportininkė pagaliau nusprendė prabilti apie savo „draugystę“ su visuomenėje vis dar sunkiai priimama liga.

Epilepsijos simptomus V.Senkutė pradėjo jausti būdama penkiolikos – naktimis prasidėjo traukuliai, įsitempdavo rankos, kojos.

Mergina iškart apie tai papasakojo mamai. „Pasidarėme visus tyrimus ir sužinojome, buvo diagnozuota židininė epilepsija – sutrinka elektros impulsai tam tikroje smegenų dalyje. Mano atveju, sutrikimas yra dalyje, kuri atsakinga už motoriką“, – savo pažintį su liga prisiminė V.Senkutė.

Buvo priimtas sprendimas nepulti gerti vaistų.

„Tačiau kaip tik tada pradėjau sportuoti, – pasakojo irkluotoja. – Mama, žinoma, jaudinosi dėl mano sveikatos ir nenorėjo, kad tai daryčiau. Bet aš buvau labai užsispyrusi. Pasakiau, kad sportuosiu, kad irkluosiu“.

Deja, epilepsijos simptomai pasikartojo.

„Epilepsijos priepuolius dažnai išprovokuoja nuovargis, miego trūkumas, stresas. Dalykai, kurių ne visada įmanoma išvengti, – pabrėžė V.Senkutė. – Epilepsijos simptomai priminė apie save jau po pirmosios irklavimo treniruotės. Dar kartą nuvykome pas medikus. Man buvo paskirti vaistai, kuriuos vartoju iki šiol – jau vienuolika metų“.

Epilepsijos simptomai pradingo. Tačiau sportininkė prisipažįsta, kad iki šiol būna dienų, kuomet jaučia stiprų nuovargį. „Tačiau tai – vienetiniai atvejai. Kartą per pusmetį ar net rečiau pasitaiko tokia diena, – pabrėžė V.Senkutė. – Tiesiog tomis dienomis aplink jaučiu kažkokią keistą aurą, kad kažkas kitaip. Žinau, kad tai yra dalis mano epilepsijos“.

V.Senkutė teigė niekada negalvojusi, kad epilepsija taps trukdžiu gyvenime. „Niekada diagnozės nepriėmiau kaip draudimo kažką daryti, – sakė sportininkė. – Taip, gydytojai man sakė, kad net vairuoti negalėsiu, ano negalėsiu, to ar kito negalėsiu... Beje, mane labai dirgina perspėjimai, kad vieno ar kito dalyko negalima daryti, sergant epilepsija. Patikėkite, būna draudžiami net menkiausi dalykėliai. Kodėl? Dabar galiu atvirai pasakyti, kad būtent draudimai bei bandymai išskirti epilepsijos simptomus turinčius žmones iššaukė mano norą pasidalinti savo istorija. Priminsiu, esu lygiai toks pats žmogus kaip visi. Ir nenoriu, kad žmonės, išgirdę žodį „epilepsija“, bijotų“.

Pasak sportininkės, nereikėtų pulti į paniką, jei kas nors iš artimųjų rato užsimins turintis epilepsijos simptomus. „Tiesiog galima užduoti paprastus klausimus: „Ar priepuoliai būna dieną?“ ir „Ar aš turėčiau kažką žinoti?“ Anksčiau, gerdama vaistus, slėpdavau tiesą – sulaukusi klausimo, ką geriu, sakydavau, kad vitaminus. Man būdavo šiek tiek gėda, bet labiausiai bijodavau, kad žmonės išsigąs. Reikėjo laiko, kol pati supratau, kad tai yra dalis manęs. Ji – epilepsija – niekada neišnyks. Supratau, kad turiu priimti ligą ir privalau dalintis savo patirtimi su kitais. Suvokimas, kad epilepsija yra dalis manęs, man padėjo priimti save tokią, kokia esu. Pripažinusi, kad turiu ligą, aš pasijaučiau dar geriau ją kontroliuojanti. Galėjau arba kovoti, arba priimti. Aš priėmiau. Tai man padėjo. Aš jau nebesigėdijau, nemelavau, kad geriu vitaminus, sakiau tiesą – aš sergu epilepsija“.

Irkluotoja, prabilusi apie profesionalaus sporto ir epilepsijos „draugystę“ priminė, kad su tuo susijęs su gydytoju priimtas bendras sprendimas – nors priepuolių jau seniai nebuvo, tačiau vaistų vartojimas nebus nutrauktas, kol mergina sportuos. „Profesionalus sportas yra nežmoniškas stresas kūnui – tiek psichologinis, tiek fizinis, o aš turiu olimpinių svajonių, kurias tikrai noriu įgyvendinti. Jei man pavyksta kontroliuoti ligą su vaistais, darysiu tai ir toliau, besivaikydama savo svajonių“, – sakė V.Senkutė.

Priminsime, kad 2018-aisiais V.Senkutė kartu su Agne Ginevičiūte Europos jaunimo čempionate iškovojo bronzos medalius, yra daugkartinė šalies čempionė bei regatų laimėtoja, Lietuvos rinktinės narė.