Karjerą baigęs E.Šetkus: „Nuo visų šalių esame bent 20 metų atgal“ (4)

Vos prieš trejus metus vykusiuose Geriausių Lietuvos futbolininkų apdovanojimuose vartininkui Ernestui Šetkui buvo įteikta pagrindinė statulėlė už puikų darbą 2019-aisiais. Vėliau sekė neprasti dveji metai Izraelyje ir nuo to laiko visiška tyla.

Futbolo visuomenė tyliai šnibždėjosi, kad Ernestas baigė karjerą, tačiau niekas to tiksliai negalėjo įvardinti, nes.. nežinojo. Vienas geriausių visų laikų Lietuvos vartininkų karjerą baigė be didelių ditirambų ir dabar mėgaujasi buvusio profesionalaus futbolininko gyvenimu.

„Tyliai atėjau, tyliai ir išėjau (šypsosi). Iš tiesų, yra kelios priežastys, kodėl nebuvo oficialių pareiškimų. Pirma – per tiek metų pavargau nuo viešumo, dėmesio, todėl norėjosi atsiriboti ir bendrauti tik su artimaisiais ir draugais.

Antra – visai karjerai apibendrinti ir padaryti išvadas reikia laiko. Tiek viso daug nutikę, tiek laimėta ir pralaimėta, kad reikia laiko visą sudėlioti į savo vietas. Taip pat, šiuo metu esu labai užsiėmęs ir laisvu laiku norisi visą dėmesį skirti savo šeimai, o ne daryti kažkokius pareiškimus apie karjeros pabaigą.

Dar viduje kažkur daviau sau išbandymą, gal pailsėjus kelis mėnesius tiesiog pasiilgsiu futbolo ir vėl norėsis rungtyniauti, bet dabar praėjus šešiems mėnesiams vis dar neatsirado noras sugrįžti į profesionalų sportą.

Man tik vienas dalykas keistas – praėjus šešiems mėnesiams, kaip jūs sakote, vienas geriausių šalies vartininkų, nesulaukia nei vieno klausimo iš žurnalistų, ką šiuo metu veikia ir kokie jo ateities planai (šypsosi)? Malonu, kad jūs, Aurimai prisiminėte. Tai iš tikrųjų daug ką pasako apie šalies futbolą“, - savo sprendimą komentavo E.Šetkus.

Grįžkime į praėjusio sezono pabaigą. Ar tuomet jau žinojote, kad tai paskutinis sezonas?

Atvirai kalbant, nebuvau šimtu procentų apsisprendęs, nors paskutinius kelis metus to norėjau. Su kiekvienu sezonu meilė futbolui blėso ir futbolas vis labiau tapdavo darbu. Vis tik, nuo kažkokių ryžtingesnių veiksmų atbaidydavo kovotojo mentalitetas.

Per kelis metus subrendo mintis ir šią vasarą žinojau, kad žaisiu tik ten, kur pats norėčiau, o ne vien iš reikalo ar dėl uždarbio. Paskutinius penkerius metus praleidus Izraelyje, sunku patekti ar sugrįžti į kitą rinką, pavyzdžiui, Vakarų Europą.

Turėjau pasiūlymų iš Izraelio komandų, bet nepavyko susitarti dėl finansinių sąlygų. Taip pat nedomino pasiūlymai iš Lenkijos ar Rumunijos čempionatų, nematau savęs ir savo šeimos ten gyvenant. Tad rugpjūčio mėnesį viskas pradėjo krypti link karjeros pabaigos. Aš buvau tam puikiai pasiruošęs, paskutinius dvejus metus ruošiausi karjeros pabaigai, kadangi laiko nesustabdysi ir ta pabaiga vis tiek artėjo. Ar tai metais anksčiau, ar metais vėliau, ji vis tiek būtų pasibaigusi. Aš vadovaujuosi posakiu – visa kas vyksta, vyksta tik į gera. Taip ir nutiko. Pabaigus žaisti futbolą, atsirado galimybės plėsti savo įmonės veiklą. Kaip sakoma, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje (šypsosi).

Jei tai ne sveikatos problemos, man visada įdomi sportininko psichologija: kas lemia pasirinkimą: tęsti ar baigti?

Sveikatos ir jėgų tikrai man netrūko. Visą savo karjerą rūpinausi savo kūnu ir niekada neapleidau. Pati sportinė forma buvo gera, paskutinis sezonas man asmeniškai buvo geras, tad iš vienos pusės malonu viską baigti formos viršūnėje, o ne matyti kaip tavo sugebėjimai silpsta.

Aš manau, kad yra nemažai futbolininkų, kuriems futbolas yra tiesiog darbas ir pragyvenimo šaltinis. Jie tiesiog neįsivaizduoja, ką reikėtų toliau daryti pabaigus futbolą. Todėl dauguma žaidžia tol, kol yra kažkam reikalingi.

Žiūrint į aukštesnį lygį, pasaulinio lygio žvaigždės baigia anksčiau arba netikėtai, nors visiems atrodytų dar fizinė forma leistų rungtyniauti. Tiesiog blėsta aistra, pavargsta nuo viešumo, spaudimo.

Dauguma sako, kad sportininko darbas labai lengvas, tik trys keturios valandos per dieną. Dabar galiu palyginti ir pasakyti, kad sportininkai tikrai daug daugiau atiduoda nei tos kelios valandos per dieną. Kiekvienas sportininkas yra įspraustas į rėmus, negali nei valgyti ko nori, nei keliauti kada nori ir kur nori. Tu lyg ir laisvas, bet tuo pačiu ne.

Daugumai sunku sunku tai priimti. Atrodo yra galimybės, bet negalima. Kitas dalykas, nei vienas futbolo fanas neįsivaizduoja su kokiu spaudimu ir kritika susiduria žaidėjai. Man teko rungtyniauti keliose, vadinamosiose „didelėse“ komandose, kurios turi daug fanų, į rungtynes rinkdavosi 20000-30000 sirgalių.

Tada atsiranda atsakomybės jausmas prieš sirgalius, komandos draugus ir save patį. Tos dvi rungtynių valandos nulemia visą savaitę. Laimi, savaitė bus gera, pralaimi – savaitė nevykusi. Ir taip savaitė iš savaitės, sezonas po sezono, išsunkia tave emociškai. Pradeda kilti klausimai, ar tikrai tai teikia malonumą.

Kalbant apie psichologiją, ne vienam sportininkui yra sunku susitaikyti su tuo, kad jau viskas..

Kaip minėjau, aš tam ruošiausi paskutinius pora metų. Iš tikrųjų, futbolas davė ne tik materialius dalykus, bet svarbiausia – gyvenimiškos patirties, praplėtė pasaulėžiūrą, subrandino mane kaip asmenybę. Prasidėjus pandemijai, atsirado daug laisvo laiko, nevyko treniruotės, rungtynės, sėdėjome namuose. Pradėjau gilintis į logistikos sritį.

Kadangi esu gyvenęs septyniose skirtingose šalyse, sutikęs ir bendravęs su įvairiais žmonėmis, tai padėjo išvystyti gerus bendravimo įgūdžius. Tik dabar tenka iš naujo pratintis prie lietuviško bendravimo (šypsosi).

Pandemijos pradžioje, per kelis mėnesius, žingsnis po žingsnio pavyko užmegzti gerus ryšius automobilių logistikos srityje. Dabar mano įmonė per savaite pergabena apie penkis šimtus – tūkstantį automobilių iš gamyklų į automobilių salonus, uostus ar saugojimo aikšteles. Tiesiogiai dirbame su tokiais automobilių gamintojais kaip Tesla, BMW, Ford, Peugeot, Opel ir Citroen. Ir viską koordinuoju pats – tiek savo transportų, tiek subkontraktorių. Veiklos tikrai netrūksta. Kitas etapas būtų įdarbinti daugiau darbuotojų ir sumažinti krūvį nuo savo pečių.

Perbėkime per visą jūsų karjerą. Juk nebuvote pats talentingiausias vaikas, iš kurio daugelis tikėjosi super karjeros. Kaip ir kada viskas pasisuko, kad futbolas tapo pagrindiniu pajamų šaltiniu?

Sakyčiau, atvirkščiai (šypsosi). Sąlygos, kuriomis mano kartos futbolininkai užaugo, tikrai nebuvo idealios. Jeigu grįžus į pačią pradžią, tai didžiausią įtaką turėjo tėčio ir pirmojo trenerio J.Stažio įskiepyta meilė futbolui ir darbštumas.

Šiaip, kaip vartininkas turėjau tikrai gerus duomenis, gerą reakciją, sprogstamąją jėga. Deja, Lietuvos vaikų futbole nebūdavo vartininkų trenerių. Pamenu, būdamas gal keturiolikos metų, buvau kviečiamas į savo metų rinktinę ir gyventi į Kauną, kur tuo metu buvo futbolo klubas „Kareda“, o ji buvo kaip FBK „Kaunas“ dublerinė komanda ir jai atstovavo 1985 metų gimę vaikinai. Aš pasakiau, kad rinktinei noriu ir galiu atstovauti, bet į Kauną gyventi nesikelsiu. Taip tapau nebereikalingas ir nebuvau priskiriamas šalies elitiniam jaunimui.

Jei manęs neapgauna atmintis, kažkada jaunystėje jau svarstėte baigti futbolininko karjerą. Ar atsimenate, kas tuomet sulaikė nuo šio žingsnio ir ką galėtumėt pasakyti jaunam žaidėjui, atsidūrusiam panašioje kryžkelėje?

Tiksliau būtų pasakyti, kad aš niekada nesitikėjau būti profesionaliu futbolininku. Suprantate, augant Lietuvos rajonuose, mažai futbolininkų pavyzdžių, kurie kažką pasiekė, todėl jaunimas neturi informacijos, kas iš tikrųjų yra profesionalus sportininkas.

Dauguma jaunimo nesupranta, kad profesionalus futbolas skiriasi nuo futbolo žaidžiamo su draugais. Todėl iki 18 metų žaidžiau Tauragės „Taure“ ir tik baigęs mokyklą, išvykau į Vilnių studijuoti universitete.

Tada tikrai, galvojau, kad futbolas liks kaip hobi ir pirmenybė bus mokslams. Tačiau pradėjus laisvu laiku treniruotis su Vilniaus „Žalgirio“ dublerine komanda, sutikau legendinį trenerį Vincą Kateivą, kuris pamatė manyje talentą, užsispyrimą ir darbštumą.

Kaip dabar atsimenu, 2005 metų balandžio mėnesį jis pasakė: Ernestai, pamatysi rugsėjį debiutuosi už pirmąją Vilniaus „Žalgirio“ komandą. Aišku, aš jo žodžius praleidau pro ausis ir netikėjau. Rugsėjo 30 dieną aš jau gyniau vartus už pagrindinę Vilniaus „Žalgirio“ komandą. Už tai, kad tapau profesionaliu futbolininku, didžiausi nuopelnai treneriui Vincui Kateivai. Puikiai suprantu, kad jei ne jis, manęs didžiajame futbole ir nebūtų buvę.

Patekote į „Žalgirį“. Galima sakyti, kad ši komanda buvo tikrasis tramplynas į viršų?

„Žalgiris“ buvo ir bus legendinė Lietuvos komanda, flagmanas. Niekada kita komanda neturėjo ir neturės Lietuvoje didesnės fanų bendruomenės nei „Pietų IV“. Todėl patekimas ten, man buvo mažos svajonės išsipildymas. Tai buvo pirmoji mano profesionali komanda, kurioje pamačiau, kuo skiriasi mėgėjų futbolas nuo profesionalaus.

Tą sezoną „Žalgiris“ buvo tik lentelės viduryje, bet komandoje buvo puikių žaidėjų ir asmenybių, pavyzdžiui, T.Gražiūnas, M.Čepas, I.Morinas, A.Tereškinas, A.Sorokinas, R.Stonkus ir daug kitų, tuo laiku buvusių garsių Lietuvos mastu futbolininkų. Iš jų įgavau patirties, pamokų ir tas perėjimas nuo mėgėjų prie profesionalų buvo pakankamai sklandus ir greitas. Taigi, po pirmojo sezono buvau gerai „apšaudytas“ ir užgrūdintas tolesnei futbolo karjerai.

Vėliau prasidėjo legionieriaus karjera. Pereikime trumpai per visas šalis, kuriose teko žaisti? Po kokį dalyką iš jų prisimenate labiausiai?

Teko rungtyniauti skirtingose Europos kraštuose, viso septyniose valstybėse: Kipre, Bulgarijoje, Baltarusijoje, Graikijoje, Turkijoje, Olandijoje ir Izraelyje. Futbolo lygiu didžiausia įspūdį padarė, kaip nekeista, ne Olandija, o Turkija. Lygoje teko rungtyniauti ir kartu, ir prieš pasaulinio lygio žvaigždes tokias kaip W.Sneijder, Nani, S.Eto‘o, R.Quaresma, M.Gomez, Diego, Bruno Alves ir dar daugelį kitų.

Olandija buvo, tarsi, svajonės išsipildymas, nes visą gyvenimą norėjosi rungtyniauti Vakarų Europoje. Bet atvirai sakant, truputį nusivyliau. Vedinas svajonės, atsisakiau didesnių pinigų, persikėliau iš Turkijos į Olandiją. Bet ten viskas nebuvo taip profesionalu, kaip tikėjausi.

Labai didelis skirtumas nuo „Ajax“, „Feyenoord“, PSV komandų, rungtyniauja daug jaunimo ir pagrindinis dėmesys skiriamas ne rezultatams siekti, o ugdyti jaunimą. Todėl sulaukęs pasiūlymo iš Izraelio, išvykau ten. Ir neprašoviau. Ten iškovojau didžiausias karjeros pergales ir asmeninį pripažinimą. Buvau išrinktas geriausiu sezono vartininku, laimėjau du kartus šalies taurę. Izraelis, manau, išliks pats įsimintiniausias karjeros etapas.

Prasidėjo kvietimai į Lietuvos rinktinę. Ką tuomet reiškė vartininkui vykti į rinktinę, kur pagrindinio vartininko vieta buvo užrezervuota Žydrūnui Karčemarskui?

Tuo metu Lietuvos rinktinė skyrėsi nuo dabartinės (šypsosi). Atvykus pirmą kartą į Lietuvos rinktinę, joje buvome tik trys žaidėjai iš Lietuvos A Lygos, tad tuo pačiu buvo ir labai didelis pripažinimas ir mokykla. Vien kelios treniruotės, buvimas tarp tokių žaidėjų kaip D.Šemberas, T.Danilevičius, M.Stankevičius, Ž.Karčemarskas, A.Skerla ir kiti, būdavo neįkainojamos ir kaupiama patirtis.

Kalbant atskirai apie Ž.Karčemarską, tai rinktinėje tapome gerais draugais. Jis man buvo kaip vartininkas – idealas. Klausydavau visų jo patarimų. Ir jis vienareikšmiškai yra žaidėjas, kuris labiausiai prisidėjo prie mano tobulėjimo.

Turbūt, ne kartą esate girdėjęs klausimą: kaip jaučiasi Lietuvos rinktinės žaidėjai, kai dažniausiai vyksta pralaimėti?

Futbolo ar bet kokio kito sporto tikslas vienintelis – pergalė. Posakis profesionaliame sporte, kad svarbiausia dalyvauti, o ne laimėti tikrai nedera (šypsosi). Todėl su kiekvienu pralaimėjimu būna nusivylimas. Asmeniškai, galiu atvirai pasakyti, kad nesu išėjęs į rungtynes jau pralaimėjęs ar su mintimi, kuo mažiau prasileisti įvarčių. Todėl kiekvienas pralaimėjimas būdavo skaudus.

Kalbant apie Lietuvos rinktinę, manau, kad dauguma žaidėjų dėl vienokių ar kitokių priežasčių negali pilnai atsiskleisti. Pripažinkime, šiuo metu dauguma žaidėjų nėra labai patyrę ir kelios kritikos strėlės išmuša iš vėžių. Naujokai jau atvyksta išsigandę, nes spaudoje perskaitė tik blogus atsiliepimus apie Lietuvos rinktinę.

Aišku, paskutiniu metu rezultatai nedžiugina ir nei vienas neturėtų būti liaupsinamas, bet kartais ta kritika yra per didelė. Visi supranta, koks yra rinktinės lygis ir į situaciją turėtų būti žiūrima nuolaidžiau rinktinės žaidėjų atžvilgiu. Turime ką turime.

Aišku, pačiu futbolo lygio kėlimu jokių nuolaidų neturėtų būti ir tik dėl nekompetencijos ar apsileidimo mūsų rinktinė pasiekė tokį lygį. Dabar per metus ar dvejus yra neįmanoma to pakeisti ir tenka susitaikyti, bet didžiausią dėmesį reikėtų skirti jaunimo ugdymui ir infrastruktūros gerinimui. Pažiūrėkime, pirmas normalus stadionas Lietuvoje pastatytas tik pernai. Tai mes nuo visų šalių esame bent 20 metų atgal.

Jūsų CV yra du, mano manymu, labai svarbūs įrašai: geriausias Izraelio lygos vartininkas (2018 m.) ir geriausias Lietuvos futbolininkas (2019 m.). Ar galima šiuos įrašus palyginti ir kuris labiau suvirpino širdelę?

Kad ir koks esu savo šalies patriotas, bet asmeniškai svarbesnis yra geriausio Izraelio metų vartininko titulas. Izraelio futbolas gerokai aukštesnio lygio nei Lietuvoje ir yra net, sakyčiau, neįvertintas.

Puikūs, nauji stadionai, didelis lankomumas, žiniasklaidos skiriamas dėmesys futbolui ir pats čempionato organizavimo lygis nenusileidžia pirmaujančioms Europos lygoms. Jau nekalbu apie fanų kuriamą atmosferą stadione. Tokios nepamatysi nei Anglijoje, nei Vokietijoje ar Italijoje. Bet, aišku, malonu būti pripažintam ir savo gimtojoje šalyje. Geriausio metų žaidėjo apdovanojimas liks atmintyje ir bus ką parodyti augančiam sūnui.

Palinkėkite kažką gražaus Lietuvos futbolo gerbėjui..

Linkėjimas būtų toks labai jau nuvalkiotas (šypsosi): kantrybės ir džiaugtis tuo, ką turime šiandien. Praėjusį sezoną galėjome pasidžiaugti Vilniaus „Žalgirio“ pasirodymu Europoje, atidarytu nauju stadionu Kaune. Futbolas Lietuvoje dar nėra miręs ir tikrai tikiu, kad laikui bėgant kils aukštyn ir galėsime didžiuotis savo vaikų pergalėmis futbolo aikštėje.