Pasiūlymų Dakaro organizatoriams pateikęs A.Juknevičius: „Vieša paslaptis, kad Saudo Arabija moka didžiulius pinigus organizatoriams – gal net dešimtis milijonų“
Antanas Juknevičius Dakaro ralyje | Komandos nuotr.
Praėjus kiek daugiau nei dviem savaitėms, 2023-ųjų Dakaras pasiekė finišą. Kartu su juo baigėsi ir Antano Juknevičiaus sau pačiam mestas iššūkis, tautiečiams parodyti ir papasakoti tai, kas lieka už kadro. Jis lydėjo Dakaro karavaną į kiekvieną greičio ruožą, atsidurdavo pačiame įvykių epicentre ir realiu laiku pranešdavo apie susiklosčiusią situaciją. Jau judėdamas Dubajaus link, A. Juknevičius dalijasi savo mintimis apie tai, kokių išvadų priėjo šiame Dakare.
„Po 8 metų sėdėjimo už vairo, šiais metais Dakarą pirmą kartą stebėjau giliai iš vidaus, būdamas savotišku „insideriu“, kuris atsiduria pačiam įvykių epicentre. Tai leido dalintis unikaliais vaizdais ir karšta informacija tiesiogiai iš įvykio vietos su sekėjais, bet dar ir privertė suprasti vieną dalyką – nors Lietuvoje labai daug žmonių aktyviai stebi Dakarą, jie nesuvokia jo taip, kaip turėtų, nes gauna labai minimalią ir fragmentišką informaciją apie tai, vyksta trasoje.
Žinios apie įvykius pasiekia tokiomis nuotrupomis, dėl to fanams labai sunku susidaryti pilną vaizdą, koks iš tikrųjų yra tas Dakaro paveikslas, jau nekalbant apie tai, kad neaišku kur jo kraštai. Dakarą stebėti yra sunku, bet tikiuosi, kad šiais metais su komanda prisidėjom prie to tikrojo suvokimo didinimo ir dabar daugiau fanų supranta, kaip ta Dakaro virtuvė atrodo iš tikrųjų“, – sako „Shell Hellix“ ambasadorius A. Juknevičius.
Brangi kaina už karštąjį tašką
Dakaro pankas pasakoja, kad dėl užsibrėžto tikslo fanams parodyti tikrąją Dakaro virtuvę, reikėjo atsirasti ten, kur prieš tai be lenktynininkų nebuvo nieko kito.
„Kiekvieną dieną anksti leisdavomės į kelią, norėdami pasiekti greičio ruožą ir jame susirasti tokią problematiškesnę vietą, kur būtų galima tikėtis reikalų. Buvo dienų, kai įveikdavom ir 100 kilometrų greičio ruožo pūsdami per kanjonus ir upių vagas ar ropodami per akmenis, kopas ir purvą, kad atsidurtume ten, kur ir lenktynininkai. Būdami pačiam įvykių sūkury, dalyvavom ir gelbėjimo operacijose – traukėm ne vieną komandą iš kopų ir purvo spąstų. Aišku, tai pareikalavo ir mūsų aukų – nuskynėm veidrodėlį, sugadinom duslintuvą, sprogdinom padangas ir patys kapanodavomės iš smėlio pinklių į darbą pasikinkę kastuvus“, – pasakoja A. Juknevičius.
Dakaras kaip loterija
Ilgametę patirtį sunkiausiose pasaulio maratoninėse lenktynėse sukaupęs lietuvis teigia, kad šių metų Dakarą jis vertina nei kaip labai sunkų, nei kaip lengvą.
„Šis Dakaras sudėtingumo ir sunkumo prasme buvo normalus, gaila, kad lietuviams jis buvo itin nesėkmingas, nes turim rekordiškai žemą skaičių tų, kuriems pavyko pasiekti finišą, bet tuo pačiu džiugu, kad turim rezultatų, kuriais galim pasidžiaugti. Dakaras yra techninis ir sudėtingas sportas su labai daug savų niuansų, tai čia kiekvienas dalyvauja loterijoj ir visada bus tų, kuriems nepasiseka ir tokių, kuriems nusišypso sėkmė“, – pasakoja A. Juknevičius.
Turi pasiūlymų organizatoriams
Dakaro legenda pripažįsta, kad džiaugiasi, jog Dakaro organizatoriai (A.S.0.) pagaliau išpildė pažadą, kurį davė sunkiausias pasaulio lenktynes perkėlę iš Pietų Amerikos į Saudo Arabiją.
„Organizatoriai 3 metus vis žadėdavo, kad grąžins į Dakarą tuos techninius, off-road‘inius greičio ruožus surengdami juos „Empty Quater“ – vienoje didžiausių dykumų pasaulyje, bet taip niekada to pažado ir neįvykdydavo. Džiugu, kad jie pagaliau tai padarė šiemet ir labai tikiuosi, kad nuo šiol tokius greičio ruožus laikys norma, nes Dakaras turi būti įvairus, o kaip tik tos įvairovės Saudo Arabijoje iki šiol ir labai trūko. Nors ši valstybė didelė, viskas buvo spėję tapti monotoniška ir vienoda, bet su „Empty Quater“ Dakaras tapo panašesnis į tikrąjį Dakarą“, – dėsto mintis A. Juknevičius.
Jis tęsia, kad Dakaras, prieš persikraustydamas į Arabijos pusiasalį, niekada nevykdavo vienoje valstybėje – šių lenktynių trasa vidutiniškai driekdavosi per tris–keturias valstybes, kartais net šešias. Tad, Dakaro pankas pasiūlytų organizatoriams ne tik niekada iš trasos žemėlapio neišimti „Empty Quater“ dykumos, bet į lenktynes įtraukti ir dar vieną valstybę ar dvi, pavyzdžiui, Omaną ar Jordaniją. Anot jo, skirtingos šalys, jų reljefas ir savitos geografinės vietos Dakarą padarytų dar įdomesniu ir įvairesniu nei jis yra dabar.
„Pasakyti daug lengviau nei padaryti, nes vieša paslaptis ta, kad Saudo Arabija moka didžiulius pinigus už tai, jog Dakaras vyktų tik jos teritorijoje. Suma gali siekti ir dešimtis milijonų – niekada niekas nemokėjo tokių pinigų organizatoriams ir kol A.S.O. gaus tokį didžiulį finansinį palaikymą, mažai tikėtina, kad Dakaras „kraustytųsi“ į kitas šalis“, – aiškina Dakaro legenda.
Dvi konkuruojančios pusės
Šiemet išbandęs naują amplua, A. Juknevičius sako, kad jo viduje kovoja dvi skirtingus poreikius turinčios pusės.
„Manyje gyvenantis adrenalino ir ekstremalių pojūčių mėgėjas norėtų lenktyniauti Dakare ir pūsti su vėjeliu įmynus tapkę, o atostogų mėgėjas norėtų stebėti Dakarą iš vidaus ir džiaugtis tuo, ką mato. Kol kas lenktynininkas nugali ir nekantrauja, kada galės sėsti už vairo“, – priduria Dakaro pankas.
Apie Antaną Juknevičių:
Antanas Juknevičius yra labiausiai patyręs lietuvis Dakaro lenktynininkas, 2022-iais įveikęs 13-ąjį savo Dakarą. Smėlynus ir dykumas laikantis savo stichija, Dakaro panku vadinamas lenktynininkas yra tris kartus pagerinęs Baltijos šalims priklausantį geriausią rezultatą automobilių kategorijoje. 2018-iais Antanas Juknevičius organizatorių oficialiai pripažintas Dakaro ralio legenda.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
