Į Lietuvą grįžęs B.Vanagas perdavė tris svarbias žinutes bei kalbėjo apie galėjusį būti kitokį rezultatą: „Jeigu būtume turėję geležinius nervus, galėjo būti nuostabiausias įmanomas rezultatas“ (1)

 Šeštadienį lenktynininkas Benediktas Vanagas po nesėkmingai pasibaigusio Dakaro ralio sugrįžo į Lietuvą. Oro uoste pasitiktas B.Vanagas norėjo perduoti pagrindines tris žinutes, tarp kurių svarbiausia – apie Vytį.

„Kai leidiesi Lietuvoje ir jauti, kad gali atvažiuoti pasitikti žmonių, norisi, kad nebūtų sugadintas tas jūsų laikas ir norisi perduoti žinutę. Mane profesorius Bumblauskas yra išmokęs, kad negali būti daugiau nei trijų žinučių, tačiau man jos yra labai svarbios.

Pirmoji – vakar „facebook‘as“ išmetė priminimą, kad prieš 10 metų startavome pirmą savo Dakarą. Prieš 10 metų prasidėjo Dakaro odisėja. Tai pavirto į kažką labai gražaus, į kažką labai užsispyrusio, į kažką, ką stebi labai daug žmonių. Atsirado labai nemažai lietuvių, kurie startuoja Dakare. Automobilių sportas sunkiai renka pinigus, bet sudėtingiausioms pasaulyje lenktynėms – kažkaip surenka.

Antra ir trečia žinutės – dar gerokai svarbesnės.

Antras dalykas – mes nefinišavome, bet mano žinutė yra tokia, kad darant tam tikrus procesus, vykdant projektus, kai tai nėra žaidimas savo smėlio dėžėje, tau gali nepasisekti. Klausimas – ar tu labiau vertini, kad tau nepasisekė, ar svarbiausia yra valia nepasiduoti. Kai nepasiseka, pagrindinis klausimas – ar kelsiesi ir eisi toliau, ar pasiduoti ir sakai, kad čia ne man. Vienas iš Dakaro lyderių – Carlosas Sainzas – kuriam dabar irgi nelabai sekas, yra nefinišavęs penkis Dakarus iš eilės. Jis važiuoja su gamyklinėmis komandomis, su vienais didžiausių biudžetų ir yra tikras profesionalas, tačiau turi ir tokią istoriją. Man nesmagu, kad taip atsitiko, komandai irgi nesmagu, nes mes to galėjome išvengti, bet jeigu žinotum, kur pasidėti pagalvę, galėtum nenukristi.

Trečias ir pagrindinis – kai prieš 10 metų išvažiavau į pirmą savo Dakarą, turėjau jausmą, kad važiuojame lenktyniauti, bet nusiplikėme visus pirštus. Tada labai tikėjau, kad atstovausiu Lietuvą ir aš labai ieškojau simbolio, kurį vešiuosi. Tada Vytis man buvo tiesiog gražus ir aš nesupratau, ką jis reiškia. Pirmą savo Dakarą tikrai buvau netoli mirties, buvau pavargęs taip, kaip niekada, bet mes ten taip pat daug išmokome. Tada su Vyčiu susipažinau labai stipriai. Jeigu pažiūrėsime per 10 metų, kiek Lietuva ir lietuviai atrado savo Vyčius, tai mes prisidėjome tik truputėlį. Bet pasižiūrėkite, kiek visur yra šio simbolio ir man tai yra svarbiausia“, – sakė B.Vanagas.

B.Vanagas kalbėjo, kad po galvos sutrenkimo šiek tiek prisibijojo skrydžio bei teigė, kad pasirinkus kitą taktiką šiame Dakare, buvo galima pasiekti labai aukštą rezultatą.

„Grįžti namo visada yra labai smagu. Tas momentas, kai supranti, kad finišavai Dakare arba supranti, kad nepavyko, norisi teleportuotis namo“, – pasakojo B.Vanagas. „Buitiškai jaučiuosi pusę velnio. Truputį bijojau lėktuvo, nes medikai prigąsdino, kad dėl slėgio kaitaliojimų tai nėra gerai, bet aš kartais priimu rizikas. Vakar buvau viename aukščiausių pastatų ir kai leidomės su liftu, nebuvo gerai, o tada pradėjau bijoti lėktuvo. Esu prasileidęs smūgį ir smegenys turi susitvarkyti – dabar nelaikau koncentracijos ir negaliu pagalvoti apie staigius judesius.

Kiekvienas ralis yra skirtingas. Kai važiavome į šį Dakarą supratome, kad konkurencijos prasme šis Dakaras yra nesąmonė ir bus labai sunku kautis dėl dešimtuko. Dabar matau, kad jeigu būtum turėjęs geležinius nervus nuo pat pradžių ir neprasileidęs to, ką mes ir kiti prasileidome, galėjo būti nuostabiausias įmanomas rezultatas, nes visi prisidarė tiek problemų.. Visi dabar kovoja dėl išgyvenimo. Dakaras kiekvienais metais yra kitoks. Šie metai tikrai buvo geri daryti rezultatą, nors važiuojant į jį atrodė, kad tikrai taip nebus. Kai mes išvažiavome, „Toyota“ užėmė pirmas keturias vietas, nors šiame Dakare „Toyota“ iš trijų pagrindinių žaidėjų yra šiek tiek silpnesnė nei kiti du.

Dakaras yra tapęs tokiu konkurencingu.. Iš to, ką matau dabar, konkurencija yra nesuvokiamai aukštesnė, nei prieš 20 metų. Jeigu nori būti TOP-10, turi važiuoti labai greitai. Tautosakoje sakoma, kad tu stovėk, lauk ir tavo priešo lavonai patys pradės plaukti. Šiais laikais yra viskas taip greitai, kad turi būti ne tik greitas, bet ir rizikuoti. Klausimas, koks tas rizikos lygis. Rizikuoti privaloma, bet ta rizika turėjo būti minimali ir su geležine kantrybe tai būtų suveikę. Mes nepravažiavome visų greičio ruožų, bet tikrai buvau nustebęs tam tikrose vietose, kad galima taip nepažymėti kai kurių vietų. Keitėsi žmonės, jie turi kitokius standartus surašinėjant vietas“.

B.Vanagas pasakojo, kad po smūgio dar norėjo tęsti lenktynes, tačiau kuomet jį supykino, jau tada jis suprato, kad nieko gero nelaukia.

„Turėjome vieną didelį smūgį, vėliau turėjome antrą smūgį į uolą. Tada turėjome apie 20-40 km pravažiavimą ir pradėjo akyse dvejintis. Supratau, kad tai nėra gerai, tačiau nusiteikimas buvo važiuoti toliau. Išlipau pakvėpuoti iš automobilio ir mane supykino. Nebūdamas medikas jau supratau, kad tai nėra gerai, o Kuldaras pasakė, kad tai tikrai blogai ir eina kalbėtis su medikais“, – pasakojo B.Vanagas. „Dabar čia stoviu ir jaučiuosi tikrai neblogai, bet kai būna blogas kelias ir galva daužosi į visas puses.. Mano skausmo kartelė yra aukšta, nes esu važiavęs su sulaužytais kaulais, bet reikia suprasti, kada yra gana“.

B.Vanagas taip pat kalbėjo apie ateitį ir nors negarantavo dėl kitų metų Dakaro, tačiau leido suprasti, kad jeigu viskas bus gerai, jis ten startuos.

„Toliau niekas nesibaigia ir keliaujame toliau. Dabar bus truputėlį tyrimų, bet tikriausiai mane išgydys laikas. Pas mane nėra klausimų, bet yra daug pykčio. Turėjome daug diskusijų su Kuldaru – po šių lenktynių matau jį kaip lygiavertį partnerį. Jis matęs profesionalių komandų virtuvę ir mūsų komandai jis turi daug gerų patarimų. Pažiūrėsime, kas bus ateityje, bet man pačiam bus labai įdomu. Nepaliksime to paprastai“, – sakė B.Vanagas. „Labai tikėtina, kad būsime kitame Dakare, nors įprastai būnu atsargus. Aš, nebūčiau aš, jeigu mes kažkaip nesusitvarkysime. Jeigu kažkada būtų galima palikti Dakarą, tai paliktume jį tokia nata, kuri būtų smagi. Jau dabar esame gavę mokslinį darbą apie valstybinę istorinę vėliavą ir jos atgimimą. Tame tyrime ir mūsų yra. Ši valstybė man yra svarbi, o Dakaras yra vienas iš įrankių, kuriuo galima neblogai sužaisti“.