Karą išgyvenusio L.Modričius ir Kroatijos istorija: į futbolo aikštelę persikėlusi kovotojų dvasia įkvepiančios Pasaulio taurės 2022 istorijos (1)
Luka Modričius | Scanpix nuotr.
Vykstant 2022 metų Pasaulio taurės turnyrui Katare, „Sportas.lt“ kviečia susipažinti su turnyre dalyvaujančiais žaidėjais, kurių istorijos įkvepia futbolo aistruolius visame pasaulyje. Šį kartą norime jums papasakoti neįtikėtiną Kroatijos rinktinės veterano 37-erių metų Luka Modričiaus istoriją.
Šalia kelio link Velebito kalnų masyvo, stovėjo vienišas namas, kuriame iki šešerių metų gyveno L.Modričius. Vieną 1991 m. dieną, kai jo senelis, taip pat vardu Luka, ėjo į kalną su gyvuliais, jį nušovė vietos serbų sukilėliai.
„Pamenu, kaip tėvas prašė pabučiuoti karste gulėjusį senelį. Tai, kas jam nutiko, visada liks mūsų giminės atmintyje. Pamenu ne tik laidotuves, bet ir ankstesnius metus, kai daug laiko praleisdavau su seneliu. Miegodavau jo namuose, žaisdavau su juo, eidavau medžioti ir t.t. Tėvai ilgai dirbdavo, o aš tą laiką praleisdavau su seneliu. Tiesiog vaikystėje tu nesuvoki, kas dedasi pasaulyje. Tėvas tuo metu stengėsi mane apsaugoti nuo visų žiaurumų. Aišku, aš mačiau nerimą abiejų tėvų akyse, bet, būdamas vaikas, nesupratau, kas vyksta ir kas mums gresia. Jei akimirką ir pagalvodavau, kad gal kažkas bus negerai, tai jau kitą akimirką norėdavau tiesiog eiti žaisti su savo draugais“, - „The Guardian“ pasakojo L.Modričius.
Kai Kroatija bandė atsiskirti nuo serbų kontroliuojamos Jugoslavijos Respublikos, karas įsiveržė į kaimą, kuriame gyveno Modričiai. Šeima persikėlė į pabėgėlių stovyklą, kur mažas berniukas spardė popierinį kamuolį. Netrukus jie persikėlė į Zadaro miestą ir kelerius metus gyveno viešbutyje „Kolovare“. Zadarą nuo aplinkinių kalvų apšaudydavo granatomis, bet kai tik ugnis nurimdavo, L.Modričius ir toliau spardydavo kamuolį.
L.Modričiaus tėvas išvyko į karą. Kaip prisimena pats futbolininkas, jo tėvas nekalbėjo apie kerštą ar apmaudą, o jis pats tą patirtį prisimena su tam tikra meile – tai buvo dienos, kai viešbučio automobilių stovėjimo aikštelėje Luka su draugais, pavyzdžiui Marko Ostričiumi ir Ante Crnjaku, bei kitais pabėgeliais žaisdavo futbolą. Nors jie bėgo nuo karto, tačiau nuo jo pabėgi nebuvo įmanoma.
Luka puikiai prisimena granatų ir raketų garsus: „Tas baisus švilpimas, po kurio pasigirsta sprogimai“. Buvo akimirkų, kai jie griebdavo kamuolį ir bėgdavo į slėptuvę, tačiau jis pats savo senelio nužudymą apibūdina kaip „gyvenimo dalį“.
Savo autobiografijoje L.Modričius rašė, kad „širdis plyšta kiekvieną kartą, kai pagalvoju apie senelio mirtį“. Jis taip pat prisimena, kad kai jam buvo 10 metų, mokytoja paprašė vaikų parašyti istoriją, palikusią jiems pėdsaką širdyje. L.Modričius parašė istoriją apie krentančias granatas ir senelio mirtį.
„Nors aš dar mažas, bet per savo gyvenimą patyriau jau labai daug. Četnikai nužudė mano senelį. Aš jį labai mylėjau. Visi verkėme... Anksčiau klausinėjau ar tie žmonės, kurie tai padarė ir privertė mus bėgti, apskritai gali būti vadinami žmonėmis“, - būdamas 10-ies rašė L.Modričius.
L.Modričius teigė, kad karas gali arba tave palaužti, arba padaryti stipresniu.
„Aš renkuosi tapti kietesnis, kurti savo charakterį. Taip, tai buvo... Aplinkui buvo daug baimės, bet riekia su ja susidoroti. Dalykai, kurie nutiko, padarė mane stipresnį. Galiu sakyti, kad esu kietas. Kai išgyveni tai, ką išgyvenau aš, daug lengviau priimti kai kuriuos dalykus, kurie vyksta tavo gyvenime – futbolo prasme tai būtų pralaimėjimai, kritika arba dar kažkas“, – sakė L.Modričius.
Kai L.Modričiui suėjo 15-a metu, vienas pirmųjų trenerių „NK Zadar“ klube Tomislavas Bašičius susisiekė su Zdravko Mamičiumi ir susitarė, kad L.Modričius persikels į Zagrebo „Dinamo“.
Po 18-ojo gimtadienio „Dinamo“ išsiuntė L.Modričių pagal nuomos sutartį į Bosnijos ir Hercegovinos lygą. Ten kroatas puikiai tvarkėsi su aršių vietinių sirgalių kuriamu spaudimu ir įrodė, kad psichologiškai yra pasiruošęs vyrų futbolui. Vėliau L.Modričius dar sužaidė vieną sezoną kuklesniame aukščiausios Kroatijos lygos klube, o nuo 2005 m. tapo tvirtu „Dinamo“ pagrindinės sudėties žaidėju.
2008 m. jis iš „Dinamo“ persikėlė į „Tottenham Hotspur“, ten sužaidė 4 solidžius sezonus ir 2012 m. sukirto rankomis su Madrido „Real“ bei šiame klube iškovojo daugybę trofėjų bei rungtyniauja iki šiol.
Didžiausią Kroatijos žvaigždė savo „instagram“ paskyroje neseniai pasidalino nuotrauka ir prierašu: „Niekada nepasiduok“.
Jam ir jo tautai tai bus antras pasaulio čempionatas, kuriame jie kovos bent jau pusfinalyje. 2018 m. L.Modričius ir Kroatija čempionate Rusijoje prasibrovė į finalą, tačiau ten nusileido Prancūzijai. Įdomu tai, kad po ketverių metų, Kroatijai gali atsirasti galimybę siekti saldaus revanšo, nes sėkmės prieš Argentiną atveju, L.Modričius ir Kroatija susikautų su Prancūzijos ir Maroko poros nugalėtojais.
„Neabejotina, tai, ką išgyvenome 2018 m. yra nepamirštama ir neišdildoma. Visgi kiti gali apie toliau kalbėti, o mes turime tai atidėti į šalį ir susitelkti į tai, kas laukia ateityje“, – anksčiau sakė L.Modričius.
L.Modričius tiki, kad Kroatijos kova už nepriklausomybę skatina juos kovoti ir kitur, pavyzdžiui futbolo aikštėje. Kroatija yra šalis, kuri atsisako būti nugalėta, o Katare komandoje išryškėjo dvasia, kuri padėjo kroatams tapti nepriklausomiems.
„Šią komandą sudaro žaidėjai, kurie beviltiškai trokšta vilkėti šiuos marškinėlius ir nori parodyti pasauliui, kokie jie svarbūs. Visi esame nusiteikę žaisti už savo šalį ir už marškinėlius. Mes daug kovojome dėl nepriklausomybės ir toliau kovosime iki paskutinio lašo“, – sakė L.Modričius.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
