S.Mikoliūnas: „Žinau, kas yra juodas darbas“

Saulius Mikoliūnas nėra eilinis futbolininkas. 38-erių gynėjas šiemet tapo rekordininku – jis yra daugiausiai rungtynių sužaidęs Lietuvos rinktinės narys. Baltijos šalių turnyro mačas su Islandija Sauliui buvo 101-asis Lietuvos rinktinės sudėtyje. Ir paskutinis. Iškilmingai iš naujojo Kauno stadiono išlydėtas S. Mikoliūnas, aidint plojimams tribūnose, atsisveikino su nacionaline ekipa.

Bet ne su futbolininko karjera. Panašu, kad Saulius dar metus liks „Žalgirio“ klubo žaidėju. „O kodėl nesužaidus dar vieno sezono, jei sveikata leidžia?“ – sako 20 metų profesionaliame futbole praleidęs atletas.

Žaidęs Vilniaus „Šviesos“ (vėliau – „Vilniaus“), Panevėžio „Ekrano“, „Kauno“, Škotijos Edinburgo „Heart Of Midlothian“, Ukrainos Kijevo „Arsenal“, Ukrainos „Sevastopol“, Baltarusijos Soligorsko „Šachtior“ ekipose 2016-aisiais jis grįžo į gimtąjį Vilnių, į „Žalgirį“. O 2022-asiais su juo nužygiavo į Europos konferencijų lygos grupių turnyrą – aukščiausią kada nors Lietuvos klubų pasiektą lygmenį.

Saulius – geriausius laikus išgyvenančios Lietuvos čempionų komandos kapitonas. Komandos, sudarytos iš 14 pasaulio šalių futbolininkų. Kad ir kaip būtų, 38-erių metų Europos konferencijų lygos grupių turnyro dalyvis – precedentas nedažnas.

Kapitono pareigas S. Mikoliūnas pastaraisiais metais atliko ir rinktinėje.

Iki 38-erių – aukšto lygio futbole. Ne kiekvienas taip sugeba. Kur tokio ilgaamžiškumo paslaptis? – klausėme S. Mikoliūno.

Gal kiek ir genetika. O gal dėl to, kad, kai mažas buvau, vasaras praleisdavau kaime. Žinau, kas yra juodas darbas. Seneliai ir patys dirbdavo, ir mane išmokė į darbą žiūrėti su pagarba. Todėl ir per treniruotes nuo pat mažumės iš savęs spausdavau „maksimumą“. Taip pat – režimo laikymasis. O su amžiumi ateina savotiška išmintis, savo kūno pajautimas. Žinai, kada jis pavargęs, žinai, kaip kada turi maitintis, žinai, ko tau reikia, kad tą fizinį pasirengimą nuolat palaikytum. Ir iki šiol nesijaučiu veteranu – mano nuotaika jaunatviška, aš visada surandu bendrą kalbą su jaunimu, pokštauju ir šiaip esu linksmas. Sakau, gal ta vidinė energija ir varo, neduoda pasenti?

Galima sakyti, kad gebate rasti bendrą kalbą su bet kurio amžiaus žmonėmis?

Taip, tikrai. Ir ne vien, kai jaunimui reikia patarti. Aš bendraudamas su jais nusileidžiu į tam tikrą amžiaus ribą, moku papokštauti taip, kaip priimta jų amžiaus grupėje. Su vyresniais bendrauju jau kitaip. Moku prisitaikyti.

Ir visada būnu geros nuotaikos. Nesvarbu, kokia situacija namuose (kad ir kaip juose būtų gerai, bet juk nebūna viskas rožėmis klota), kai ateinu į stadioną, „išjungiu“ mintis apie tai, „persijungiu“ į gerą nuotaiką, skleidžiu gerą energiją, pokštauju ir visas esu procese.

„Žalgiryje“ – labai daug legionierių iš įvairių pasaulio šalių. Kalba skirtingomis kalbomis, užaugę skirtingoje kultūroje. Jūs sugebate sugyventi su visais?

Na, taip. Tai komandos kapitonui privalu. Aš komandai taip ir sakiau: „Skiriasi mūsų odos spalva, skiriasi religija, skiriasi labai daug kas. Bet mes sukūrėme puikų komandos branduolį, vienybę, požiūrį į darbą, pagarbą vieni kitiems. Dėl to ir mūsų rezultatai tokie puikūs.“ O „Žalgirio“ rūbinėje atmosfera iš tiesų yra labai gera. Aišku, kai komandoje per 20 vyrų, kurių kiekvienas – su savo charakteriu, mažų konfliktėlių pasitaiko. Bet kai apsiuosčiau su šita komanda, pasakiau, kad mes tikrai visus tikslus įgyvendinsime. Nes čia nebuvo tokių nesutarimų, kurie vos neatvesdavo iki muštynių.

Ar dabartinis jaunimas stipriai skiriasi nuo jūsų kartos futbolininkų?

Labai. Jie iš tiesų labai jautrūs, labai greitai įsižeidžia dėl nereikšmingų dalykų, smulkmenų. Viską labai sureikšmina. Nežinau, gal čia tėvai jiems priburia: esi pats geriausias, nuostabiausias? Ir kai jie susiduria su realybe, kai tas jų ego truputį numušamas, jiems būna labai sunku psichologiškai. Jie daug jautresni už mus. Jie kitaip augo. Esu įsitikinęs, kad jie nematė nei kaimo, nei juodo darbo, kaip aš, paliktas visai vasarai. Dabar tėvai labiau rūpinasi, kuo savo atžalą užimti vasarą, o ir kaimų yra mažiau – visi juk keliasi į miestus. O aš iki 13-os ar 14-os, kol neprasidėjo mano rimtesnis futbolas ir kaimą tekdavo pamiršti, ir mėždavau, ir šieną kraudavau, ir grėbdavau.

Vadinasi, vinį į sieną įkalti mokate?

Šeimoje iš manęs visąlaik juokdavosi, kad aš nieko nemoku – sportininkas. Mano tėvas buvo labai ūkiškas: parketus sudėdavo, plyteles klijuodavo, broliai – prie technikos. Vidurinysis, išardęs muzikinį centrą, jį vėl surinko, nors kelios detalės ir liko, bet veikia. Mopedus broliai remontuodavo. Aš to nemokėjau. Bet laikui bėgant pats tampi šeimininku namuose. Ar reikia lemputę pakeisti, ar „rozetė“ sugesdavo, ar vinį paveikslui įkalti į sieną, spintelę pakabinti, ką nors surinkti – visa tai darau.

Anksčiau ar vėliau profesionalaus futbolininko karjerą teks baigti. Kas toliau?

Tikrai norėčiau likti prie futbolo. Pradžioje mąsčiau būti treneriu. Gavau B kategorijos licenciją. Kartu su Mantu Kukliu. Mantas tada toliau ėjo, laikytis A kategorijos, o aš pamaniau – ne. Neužsėsiu kelių kėdžių vienu užpakaliu. Jei jau tampi treneriu, tai tampi. O aš vis dar labiau į žaidimą koncentruojuosi. Dar po kelerių metų treneriu dirbti pradėjo Andrius Skerla, su kuriuo labai artimai bendraujame. Jis išvažiavo į Kauną, ir aš matau, kaip šeimai jo trūksta, nes jis „užsikasęs“ darbais, analizėmis. Tada pamaniau, kad jau dabar, kai esu futbolininkas, šeimai manęs trūksta. Nei tų vasarų neturiu: žmonės važiuoja atostogauti su šeimomis, o aš – į rinktinę. Vaikai tėtį tikrai turėtų matyti dažniau. O jeigu eisiu trenerio keliu, bus dar baisiau. Kodėl aš iš savo vaikų turėčiau atimti tą džiaugsmą? Ir kuo toliau, tuo labiau linkstu eiti į futbolo vadybą.

---

Visą interviu su S.Mikoliūnu apie šeimą, pinigus, Lietuvą, paskutiniąją kartą, rasite žurnalo A-Zet 12-ajame numeryje.