Lietuvos ledo ritulio rinktinės treneris: „Tai geriausias komandinis sportas pasaulyje“ (1)
Ronas Pasco | hockey.lt nuotr.
„Greitis, atkaklumas, plano vykdymas ir, svarbiausia, komandinė dvasia – Ronas Pasco iš mūsų geba ištraukti visas gerąsias savybes“, – apie vyriausiąjį trenerį sako Lietuvos ledo ritulio rinktinės narys Ugnius Čižas, rungtyniaujantis Vengrijos klube „Feha 19“. Rinktinė lapkričio 10–12 dienomis dalyvaus tarptautiniame turnyre „Baltic Challenge Cup“, šiemet, minint Lietuvos ledo ritulio šimtmetį, vyksiančiame Kaune.
Kanadietis R. Pasco Lietuvos rinktinės vairą 2020 m. perėmė iš savo tėvynainio Danieliaus Lacroix. Naujojo trenerio vadovaujama rinktinė šiemet gegužę pasiekė geriausią rezultatą pasaulio čempionate per visą nepriklausomos Lietuvos istoriją – Slovėnijoje iškovojo pasaulio čempionato IA diviziono bronzos medalius. Didžiąją dalį „bronzinių“ atletų išvys ir Kauno ledo rūmuose susirinksiantys žiūrovai, taip pat progų sužibėti bus suteikta jaunimui.
Nekantraujantis susitikti su savo auklėtiniais Lietuvoje R. Pasco dabar darbuojasi Vokietijoje, Kelno „Kolner Haie“ trenerių štabe. Buvęs profesionalus atletas yra žaidęs abipus Atlanto, o su „Adler Mannheim“, kuriame vėliau dirbo treneriu, yra tapęs Vokietijos čempionu. Iš Otavos miesto kilęs kanadietis sutiko pasidalinti savo požiūriu į ledo ritulio kultūrą ir trenerio darbą.
- Ronai, esate iš šalies, kurioje ledo ritulys – nacionalinis sportas. Ar kanadiečiai vaikai pirmiau atsistoja ant pačiūžų, ar išmoksta vaikščioti?
- Geras palyginimas! Išties ledo ritulys susijęs su daugeliu gyvenimo Kanadoje aspektų. Taigi vaikai čiuožti ant ledo pramoksta netrukus po to, kai pradeda vaikščioti. Galiu palyginti su Vokietija, kurioje dabar dirbu – čia jau patys mažiausi spardo futbolo kamuolį, ir tai daro visi. Na, o Kanadoje visi čiumpa lazdą ir varstosi pačiūžas.
- Visgi tai reiškia, kad konkurencijos norint tapti profesionaliu atletu labai daug, tiesa?
- Taip, žaidžia visi, ir konkurenciją pajaučia jau ankstyvoje paauglystėje. Sakyčiau, yra dvi pusės – tokia žaidėjų koncentracija verčia pasitempti ir rodyti geriausius įmanomus rezultatus. Visgi pasimato ir ne tokios geros savybės. Bet kuriuo atveju, jei tikrai myli tai, ką darai, jei dėl to keliesi kas rytą, ir sportas, net kai būna sunku, tau teikia malonumą, tai kartu ir įkvėpimas nesustoti tol, kol nepasieksi savo tikslų. Ne kiekviena diena yra gera diena – bet kurios srities profesionalas tai paliudys. Bet, jei esi savame kelyje, rasi būdų tai ištverti.
- Nors jau turėjote patirties su Kanados „Gloucester Rangers“, vėliau studijavote ir žaidėte Jungtinėse Valstijose. Kas nuviliojo į pietus?
- Kanadoje ir JAV, bent jau tuo metu, kai buvau jaunesnis, vyravo labai skirtingos sporto ir studijų derinimo sistemos. Tėvai visuomet pabrėžė man, kad privalau mokytis, kad neaukočiau išsilavinimo dėl nieko, netgi ledo ritulio. Žinote, kai kuriems susiklosto taip, kad kitos specialybės išties neprireikia, bet tai labai nedidelė dalis atletų. Tai, kad buvau geras sportininkas, tapo mano bilietu į gerą išsilavinimą – gavau Rensselaer politechnikos instituto stipendiją, JAV tai įprasta praktika. Pats nebūčiau galėjęs sumokėti dešimčių tūkstančių JAV dolerių už studijas. Be to, galėjau derinti mokslus ir žaidimą aukštame lygyje – mūsų instituto komanda „RPI Engineers“ varžėsi NCAA I divizione.
- Prieš pratęsdamas profesionalo karjerą Europoje, buvote Kanados nacionalinės vyrų rinktinės narys, tiesa?
- Istorija tokia – iki 1998-ųjų Nagano žiemos olimpinių žaidynių rinktinių nariais negalėjo būti NHL klubuose žaidžiantys atletai. Taigi nacionalinė Kanados komanda buvo buriama be aukščiausio lygio žaidėjų, ir komandos nariai buvo užimti ištisus metus – mes ne tiesiog susitikdavome „langų“ metu, bet nuolat treniravomės drauge ir savo šaliai atstovavome tarptautiniuose turnyruose. Olimpinis turnyras turėjo būti lyg ketverių metų bendro darbo finalas. Tai buvo labai įdomus laikas – apkeliavau daug šalių, jose žaidžiau savo mėgstamiausią sportą. Pavyzdžiui, Japonijoje praleidome gal tris savaites. Na, bet į pačias olimpines nenuvykome, nes, kaip minėjau, Olimpinis komitetas pakeitė taisykles, ir mūsų komanda nustojo egzistuoti (šypsosi).
- Jau beveik dešimt metų, kaip žaidėjo apsaugas išmainėte į trenerio kostiumą. Ar treniruoti – jūsų pašaukimas, ar tiesiog taip susiklostė?
- Mano žaidėjo karjerai einant į pabaigą susidūriau su tokiu bičiuliu – jis jau buvo pakabinęs pačiūžas ant vinies ir įsteigęs kompaniją, kuri siūlė įgūdžių vystymo paslaugas, konsultacijų programas įvairaus amžiaus sportininkams, įskaitant ir profesionalius atletus. Įsitraukiau į šią veiklą, jo kvietimu dirbau su vaikais ir jaunimu, perspektyviais ledo ritulininkais. Be to, vienerius metus dirbau savo gimtojo miesto universiteto komandoje. Ten mane supo geri žmonės – ne tik geri treneriai, bet išties puikūs žmonės. Taigi turėjau pozityvios patirties ir paskatinimo.
- Treneri, dirbate „Kolner Haie“, klube, kurio namų aikštelė, „Lanxess Arena“, talpina net 18,5 tūkst. žiūrovų ir yra didžiausia ledo rituliui pritaikyta arena už Šiaurės Amerikos ribų. Minėjote, kad pokalbio išvakarėse jūsų rungtynes su „Düsseldorfer EG“ stebėjo 13 tūkst. žiūrovų – tai įspūdingas skaičius net ir kitoms sporto šakoms, kurios nėra futbolas. Kiek jums asmeniškai svarbus žiūrovų palaikymas?
- Žinote, tie dveji metai, kai pandemija ištuštino arenas visame pasaulyje, kiekvienam su sportui susijusiam asmeniui priminė, kokia svarbi rungtynių dalis yra fanai. Man tuo periodu žiūrovų kuriamos emocijos labai trūko. Taip, vakar Kelne atmosfera buvo fantastiška nuo pat pirmų minučių iki mūsų pagaliau išplėštos pergalės. Be abejo, žaidėjams griaudėjančios tribūnos daug duoda. Na, o treneriams… Pasakysiu taip – žaisdamas tu pasiimi emociją ir išlieji ją ant ledo. O treneriui reikia ją pakontroliuoti, nes nuolat priiminėji sprendimus, o jiems jausmai neturi daryti įtakos, tiesa? Taigi palaikantys fanai – labai gerai pačiam žaidimui. Bet aš pats stengiuosi nuo to, kas vyksta tribūnose, atsiriboti.
- Jau keletą metų viena jūsų darboviečių – Lietuvos nacionalinė vyrų rinktinė. Atletai žaidžia užsienyje, komanda susitinka tik turnyrų metu ar prieš čempionatus. Kaip manote, kas sportininkus motyvuoja tapti ar stengtis tapti rinktinės nariais?
- Iš savo patirties galiu tvirtai pasakyti, kad Lietuvos atletai labai didžiuojasi jiems suteikta galimybe atstovauti savo šaliai. Jie dėkingi už šį šansą. Man iki šiol buvo labai malonu stebėti tokį jų atsidavimą Lietuvai.
Ką dar pastebėjau, tai bičiulystę, kuri vienija lietuvius žaidėjus. Daugelis pažįstami nuo mažų dienų, jiems džiugu susitikti rinktinėje, kartu leisti laiką ant ledo. Dar labai svarbu, kad dalyvavimas tarptautiniuose turnyruose ir čempionatuose daugeliui (žinoma, yra išimčių – tai Mantas Armalis ar Nerijus Ališauskas) yra išskirtinė proga rungtyniauti prieš aukščiausio lygio žaidėjus. Pirmoji mano patirtis su Lietuvos rinktine buvo 2019 m., kai dalyvavome pasaulio čempionate Kazachstane. Žaidėme prieš slovėnus, prieš patį Anže Kopitar, „Los Angeles Kings“ kapitoną – tai rimtas iššūkis, į kurį atletai žiūri taip pat rimtai. Man patinka jų požiūris ir komandinė dvasia.
- Treneri, prieš šį interviu kalbėjomės su keletu Lietuvos rinktinės narių. Jie minėjo, kad esate geras žmogus tiek gyvenime, tiek kaip profesionalas, ir net jei žaidžia prastai, stengiatės padėti pasiekti teigiamą rezultatą apsieidamas be piktų žodžių. O kaip pats save vertinate – esate labiau žaidėjų draugas ar visgi griežtas vadovas?
- Geras klausimas (juokiasi)! Žinoma, kiekvienas treneris yra asmenybė, kiekvienas naudoja metodus, kurie tinka jam ir nebūtinai tiks kitam. Manau, ir žaidėjai tuos metodus gali vertinti įvairiai. Man asmeniškai svarbiausia nebūti tuo, kuo nesu – tai yra, aš nesu žaidėjas. Visgi su jais stengiuosi būti atviras. Jei toks esi net ir pranešdamas prastas žinias, net jei jiems nepatinka, ką girdi, žaidėjai tave gerbs. Pats šią trenerių savybę vertinau, kai buvau žaidėjas.
- Šiemet ledo rituliui Lietuvoje sukako 100 metų – pirmosios rimtos rungtynės Kaune sužaistos 1922 metais. Šiai progai dedikuotas ir naujuosiuose Kauno ledo rūmuose vyksiantis „Baltic Challenge Cup“ turnyras. Kokius tikslus rinktinei keliate – simboliška būtų, jei taurė liktų namuose, bet ar tai svarbiausia?
- Šimtmetis – puiki sukaktis. Nudžiugau, kai apie šią progą išgirdau. Be to, turnyras yra gera proga pamatyti savo rinktinę namuose – taip nutinka nedažnai. Žinoma, šaliai stengsimės atstovauti kuo geriau. Visgi nereikia pamiršti, kad rinktinei šis turnyras – proceso dalis, etapas pakeliui į pasaulio čempionatą, kuris vyks jau balandį. Nedažnai susitinkame, tad turime išnaudoti kiekvieną progą tobulėjimui, žaidėjų vertinimui. Kaune stengsimės kuo daugiau progų suteikti jaunesniems atletams, tikiuosi, jie tai įvertins. Taigi, be abejo, taurė labai svarbu – supraskite mane teisingai, stengsimės nugalėti kiekvienose rungtynėse. Bet turime ir kitų tikslų, kurie publikai galbūt ne tokie akivaizdūs, bet svarbūs rinktinės ateičiai.
- Ko palinkėtumėte esamiems ir būsimiems ledo ritulio žaidėjams ir gerbėjams Lietuvoje?
- Tikiuosi, į „Baltic Challenge Cup“ ateis kuo daugiau vaikų, kuriuos šis sportas – manau, tai geriausias komandinis sportas pasaulyje – sužavės, jie atras ledo ritulį ir gal net išmėgins save ant pačiūžų. Suprantu, kad esate krepšinio šalis – šį rugsėjį savo akimis mačiau, kokie atsidavę Lietuvos fanai rinkosi prie Kelno arenos, mat tai mūsų klubo namų arena, greta treniruojamės. Įspūdingas palaikymas! Stebint juos buvo malonu, kad turiu, nors ir nedidelį, ryšį su Lietuva.
Bet juk pasakojau apie vakarykštį mano klubo žaidimą – jei būdamas vaikas į tokias rungtynes patektum, negi neįsimylėtum ledo ritulio? Emocijos, greitis, meistriškumas… Taip, tai nėra lengvas sportas. Bet stebėti jį gyvai – visai kas kita, nei per televizorių. Tad to ir linkiu, ne tik šiam turnyrui, bet ir ateityje. Norėčiau, kad rinktinės žaidimas įkvėptų būsimąją kartą ir kitas kartas dar šimtą metų, o gal ir daugiau.
–
Tarptautinis „Baltic Challenge Cup“ turnyras lapkričio 10–12 dienomis vyks Kauno ledo rūmuose, jame dalyvaus Lietuvos,, Estijos ir Lenkijos nacionalinės rinktinės bei Latvijos klubų rinktinė. Abonentus ir bili
