V.Kozys: „Žalgirio“ lygio nepasiekiau“

Praėjusiame sezone stipriausios šalies lygos čempionate debiutavęs ir puikų sezoną sužaidęs Vitalijus Kozys susilaukė ne tik vieno krepšinio ekspertų teigiamų įvertinimų, todėl pripažino tikėjęsis sulaukti įvairių klubų pasiūlymų.

Vienas jų, gautas iš naujojo krepšinio klubo „Wolves“, buvo geriausias, todėl 23 metų 201 cm ūgio puolėjas ilgai nesvarstė ir tapo jauniausiu komandą papildžiusiu žaidėju.

Pirmajame savo interviu V. Kozys pasidalino mintimis apie netikėtą „Wolves“ pasiūlymą, debiutinį sezoną Lietuvos krepšinio lygoje, naujus komandos draugus bei ketverius metus, praleistus „Žalgirio“ dublerių gretose.

– Ar tikėjotės sulaukti „Wolves“ klubo dėmesio?

– Nustebau iš tikro, nes tas pirmas sezonas LKL buvo kaip ir neblogas. Gal kažko tikėjausi, bet tikrai negalvojau, kad gausiu pasiūlymą iš naujai atsiradusio klubo su didelėmis ambicijomis. Tai tikrai buvo siurprizas. Pasvėriau visus pliusus ir minusus bei nusprendžiau, kad reikia persikelti. Profesionalumo lygis aukštas, komandos draugai aukšto lygio žaidėjai, stiprūs, bus iš ko semtis patirties, taip galėsiu tobulėti labiau. Taip pat ir treneris Rimas Kurtinaitis man irgi pridės daug ko. Todėl nusprendžiau, kad reikia išbandyti save tarp geresnių žaidėjų, geresnėje komandoje. Nenuvertinant Jonavos komandos, ji taip pat labai gera.

– Kokios yra jūsų išskirtinės savybės aikštelėje?

– Tokios vizitinės kortelės neturiu. Galbūt tuo galima laikyti mano charakterį, nes mėgstu eiti „ant kamuolių“, „lipti ant lentos“, kovoti dėl kiekvieno aikštės centimetro. Treneriams ir žmonėms patinka, kaip aš žaidžiu, tai, manau, kad jiems patinka mano kova ir atsidavimas aikštėje. Tai būtų pastangos, atidavimas visos širdies.

– Kokioje pozicijoje rungtyniauti jums yra artimiausia?

– Sunkus klausimas. Kai buvau jaunesnis, tai žaisdavau „trečioje pozicijoje“. Vėliau „Žalgirio“ dubleriuose treneriai pastūmė, paprašė pažaisti „ketvirtoje pozicijoje“. Taip kažkaip ir liko, todėl ketverius metus žaidžiau šioje pozicijoje, po krepšiu stumdžiausi, visai neblogai sekėsi. Bet norėčiau save išbandyti „trečioje pozicijoje“, naujame amplua.

– Turite svajonę kada nors apsivilkti rinktinės marškinėlius?

– Manau, kad tai kiekvieno Lietuvos krepšininko svajonė – žaisti Lietuvos rinktinėje, dalyvauti čempionatuose. Manau, kad tai yra lietuviams krepšininkams didžiausia garbė. Žinoma, kad ir aš apie tai svajoju, bet pažiūrėsime, kaip čia bus ta „ketvirta pozicija“, kaip pavyks. Stengsiuosi, dirbsiu ir tikiuosi, kad naujasis „Wolves“ klubas man padės tai įgyvendinti ir siekti savo svajonės.

– Kaip leidžiate vasarą? Galbūt jau ruošiatės būsimam sezonui?

– Kai pasibaigė sezonas, žaidžiau ir 3x3 turnyre birželį, liepą keletą savaičių pailsėjau nuo krepšinio, o mėnesio gale pradėjau dirbti su fizinio rengimo treneriu, šiek tiek ir kamuolį pačiupinėju. Ruošiuosi, kad nebūtų tų kelių bereikalingų kilogramų, kad įgaučiau formą prieš pradėdamas pasiruošimą su komanda.

– Kaip vertinate prie „Wolves“ prisijungusį lietuvių pagrindą?

– Pavardės labai solidžios. Tas pats Adas Juškevičius, kurį matydavau būdamas jaunesnis, kai jis žaisdavo už rinktinę. Eigirdas Žukauskas, Regimantas Miniotas, tas pats Kristupas Žemaitis kokį sezoną sužaidė. Pavardės atrodo labai geros, solidžios. Manau, kad mums visiems pavyks susibendrauti, susižaisti ir siekti gerų rezultatų.

– Ar teko girdėti palyginimų su karjerą jau baigusiu Jonu Mačiuliu?

– Girdėjau tai ir ne pirmą kartą. Šį sezoną girdėjau, kad ir pats Jonas tai yra pasakęs, kad mato kažkokių panašumų. Tai labai malonu, jis kokią turėjo karjerą, koks buvo žaidėjas – tikra legenda. Malonu, kai su tokiu žmogumi lygina.

– Augantis tritaškių pataikymas – naujas ginklas tavo arsenale?

– Aš pats visada žinojau, visada tikėjau savimi, kad galiu pataikyti. Tie procentai sezono metu svyruodavo, keisdavosi, buvo nestabilumas. Vieneriose rungtynėse galiu pramesti visus šešis metimus, kitose – prametu vos kartą. Bet praėjusį sezoną su treneriu Šeškumi buvo laisvė, nes jis norėjo, kad mesčiau daugiau tritaškių. Tai išaugo pasitikėjimas, kai žinai, kad tavimi kiti pasitiki. Anksčiau buvo, kad mane užgniauždavo, jei nepataikai kelių tritaškių, ir ateina mintis gal nebemesti. Trenerio Šeškaus dėka atsirado pasitikėjimas, kad aš galiu mesti ir gerai mesti. Bet taip, tuo aspektu praėjęs sezonas buvo tikrai neblogas.

– Galima sakyti, kad Jonavoje įvyko karjeros proveržis?

– Aš „Žalgirio“ dubleriuose praleidau ketverius metus, tai šiek tiek užsisėdėjau ten. Į pagrindinę komandą nepatekau, nes nepasiekiau tokio lygio, kitos LKL komandos manimi irgi netikėjo. Tai dėkui Jonavai, kad pernai man suteikė šansą ir patikėjo. To šansu stengiausi pasinaudoti nagais ir dantimis. Man tai buvo pirmasis sezonas išėjus iš dublerių, kur treniravausi su jaunesnio amžiaus vaikinais, žaisdavau NKL. Tai šis sezonas buvo pirmasis, kur rimtas lygis, rimti vyrai, duodantys pylos ar per petį patapšnojantys. Pirmi metai LKL buvo naudingi ir geri. Žiūrėsime, kaip seksis toliau.

– Kaip užkariauti sirgalių simpatijas?

– Manau, kad jie yra visa esmė, dėl ko mes žaidžiame, jaučiame malonumą, sulaukdami plojimų. Bet, manau, kad vis tiek Lietuvos žmonės myli pergales, o jeigu mes jas atnešim ir visiems patiks mūsų rodomas žaidimas, tuomet stengsimės pritraukti į mūsų areną kuo daugiau sirgalių. Šio dalyko negali niekas sukontroliuoti, tik mūsų geras žaidimas. Stengsimės nenuvilti, kad mūsų klubą pamiltų kuo daugiau žmonių.