Lietuvos funkcinio sporto čempionė K.Dūdaitė: apie įrankiu tapusį kūną, „kotletuką“ ir spalvingus „lipdukus“ ant odos
Kornelija Dūdaitė l Eimanto Genio nuotr.
„Didžiausias žavesys – nuolatinė kova su savo didžiausiu priešu, kuris gyvena kiekvieno mūsų galvoje, ir mažos pergalės prieš jį“, – sportas.lt pabrėžė Kornelija Dūdaitė, prabilusi apie stipriai liepsnojančią meilę Funkciniam sportui.
Lietuvos funkcinio sporto čempionė amžiaus grupėje nuo 30 iki 35 metų neslepia, kad kiekviena treniruotė – tai savęs patikrinimas, išbandymas, o varžybos – mūšio laukas.
„Protinga strategija, gera taktika, nevėluojantis logistinis aprūpinimas – viskas prisideda prie pergalės. Bet pirmiausia mes laimime ir pralaimime savo galvoje, todėl nepasiduoti iki paskutinės sekundės yra šio sporto esmė“, – sakė K.Dūdaitė.
Pasak jos, žaviu ir mielu aspektu čia tampa ir didžiulė Funkcinio sporto bendruomenė, kuri egzistuoja kiekvienoje salėje. „Čia palaikymo susilauki kur kas daugiau nei bet kurioje kitoje individualioje sporto šakoje, – pabrėžė sportininkė. – Kad ir kaip bandytume apsimesti, kad esam individualistai ir kovojame kiekvienas atskirai, kai būrys žmonių prarėkia balsus palaikydami, negali nesižavėti ta atmosfera, kurią sukuria bendruomenė“.
– Kornelija, papasakok, kaip susipažinai su Funkciniu sportu?
– Jis mane aplankė kartu su tarnyba. Nebuvau nieko girdėjus apie CrossFitą, bet kaip dažnai būna kariuomenėje, man primygtinai pasiūlė sudalyvauti, o aš kiek pasispyriojus sutikau. Ir taip prieš porą metų su Ieva Želvyte atsidūrėme Lietuvos kariuomenės jėgos ir ištvermės varžybose. Ten mums baisiai nesisekė, likome antros nuo galo...Arba „gavome bronzą“ – kaip pažiūrėsi, nes tebuvo 4 komandos. Bet šis pirmasis bandymas man buvo geras spyris išmokti visko, ko nemokėjau ten, ir kitais metais laimėti. Taip, jau kitais metais laimėjau, jei įdomu (juokiasi)!
– O kokios sporto šakos tave lydėjo prieš tai?
– Aš niekada nebuvau sportininkė! Buvau bėgiojusi, šiek tiek kovos menus pačiupinėjusi, bet visur buvau mėgėjų ir pradedančiųjų lygio neperžengiantis „kotletukas“. Niekur nerodžiau kažkokių išskirtinių gabumų, kad kas nors būtų norėjęs iš manęs nulipdyti atletą. Taip viską ir mesdavau po kurio laiko supratusi, kad toliau savo mėgėjų lygos varžybėlių neišlipsiu.
Visgi, abu sportai man suteikė ištvermės, sustiprino charakterį, padovanojo sportinį pyktį. Bet tiek sportavusi, kiek tai darau dabar, niekada nesu. Ir ne todėl, kad esu labai gabi ar man puikiai sekasi, kaip tik – atvirkščiai. Bet būtent tas noras pasivyti ir aplenkti geresnes už mane neleidžia ramiai miegoti naktimis.
– Nuolat kartoji, kad Funkciniame sporte esi naujokė!
– Rimčiau sportuoju beveik metus, nes praėjusį rudenį grįžau gyventi į Vilnių, ir jokie karantinai nebetrukdė kryptingai treniruotis. Iki to laiko visus metus kažką bandžiau veikti Klaipėdoje – lankiau sunkiosios atletikos ir bendro fizinio parengimo treniruotes pas trenerį Algimantą Trajanauską. Bet tai buvo prasti metai – beveik pusę laiko sėdėjome karantine ir teko savarankiškai kažką bandyti pačiai. Tai buvo didžiulė duobė ir abejonės, ar man verta pradėti. Visas pasaulis atrodė labai išbalansuotas karantino, neaiškumo dėl ateities. Bet treneris Algimantas vis pasakydavo kažką gero ir mažais žingsniukais man pavyko lipti iš tos duobės.
Kol kas man sudėtingiausia yra neplakti savęs už klaidas ir nesėkmes, o mokytis iš jų. Banaliai skamba, bet turbūt dauguma naujokų ateina su tuo „viskas arba nieko“ nusiteikimu, kuris, aišku, suteikia didelį norą kovoti, bet patirties ir įgūdžių trūkumas dažnai nulemia, kad ta kova ne visada būna efektyvi. O vėliau tenka tvarkytis su emocijomis, kurios tikrai neprideda pliusų prie ir taip didžiulio nuovargio. Bet yra ir kita medalio pusė – tas džiaugsmas, kai per varžybas pavyksta neįtikėtini dalykai, kurių niekada nepadarytumei šiltnamio sąlygomis saugiai treniruojantis salėje.
– Spėju, ne kartą esi girdėjusi frazę „ne moterų reikalas“?
– Apie tai, kur moters vieta, aš klausausi taip ilgai, kad jau ausys praleidžia šitą informaciją kaip nereikalingą triukšmą. Funkcinio sporto privalumas – jo universalumas. Vadinasi, juo užsiimti gali vaikai, paaugliai, suaugę, neįgalūs, senjorai, vyrai, moterys – bet kuris žmogus gali rasti sau tinkamą treniruotę. Taip yra dėl to, kad kiekvienas judesys gali būti pritaikytas pagal individualaus žmogaus galimybes.
Todėl iš sportininkų niekada neišgirsi replikų apie tai, kad čia nemoteriška ar netinkama. Bet tie, kurie gyvenime nėra pabandę pajudėti ar turi kažkokių asmeninių problemų, niekada nepraleis progos įkąsti ar leptelėti, kaip čia blogai ir kaip baisiai aš atrodau, ar kad iš viso čia ne moterims tokiais dalykais užsiimti. Nemeluosiu, tikrai skaudžiai priimdavau komentarus apie išvaizdą, nes ji keičiasi – nuo didelių krūvių, keliamų svorių kūnas reaguoja ir adaptuojasi. Bet laikui bėgant išmokau priimti savo kūną kaip įrankį... Ir kol jis atlieka funkcijas, turiu vertinti tai, o ne kilogramus ar centimetrus.
– Lietuvos pirmenybėse – sidabras moterų bendroje įkaitoje ir auksas 30-35 amžiaus grupėje – ką tau pačiai tai reiškia?
– Pirmiausia, čia yra neįsivaizduojama... (šypsosi) Kad po metų rimtesnio pasiruošimo galima užlipti ant podiumo? Aš dar iki šiol negaliu patikėti. Varžiausi su moterimis, kurios tuo užsiima kur kas ilgiau ir yra kur kas techniškesnės už mane. Turbūt, buvo ir pradedančiosios sėkmės tame nemažai, bet sėkmė irgi yra kiekvieno sporto dalis.
Šie laimėjimai sukėlė didelį atsakomybės jausmą – ateis laikas, kada reikės parodyti geresnius rezultatus, vadinasi, turiu dirbti kryptingiau, dar labiau viską planuotis ir nešvaistyti energijos nereikšmingiems dalykams.
– Sportininkas – tai ne tik rezultatai, todėl čia irgi galime kalbėti apie nuolatinį tobulėjimą, asmenybės augimą. Kaip pati augai su sportu? Ko jis tave išmokė?
– Sportas pirmiausia suformuoja charakterį, išmoko pakentėti, paspausti ir negailėti savęs. Taip pat atsiranda kur kas daugiau laiko planavimo, atsakomybės prieš save ir trenerį, išmokstama dėliotis prioritetus ir nešvaistyti laiko antraeiliams dalykams. Galiausiai, atsiranda geresnis savęs pažinimas, ypač stresinėse situacijose, geresnis emocijų suvaldymas, taip pat empatija kitų atžvilgiu. Ir, aišku, ateina supratimas, kad motyvacija yra tik skambi frazė, kiekvienos sėkmės paslaptis yra disciplina.
Visi mes paroje turime tas pačias 24 valandas. Skirtumas tarp manęs ir nesportuojančio žmogaus yra tas, kad aš turiu miegoti griežtai nustatytas valandas, atlikti treniruotes, ruošti maistą, šalia to dar turiu ir dirbti. Vadinasi, mano gyvenime nelieka valandų, kurias aš galėčiau skirti savišvietai, draugams ar, dar daugiau, santykiams. Ir kaina yra didelė – yra draugų, kurių aš nemačiau metus, nors gyvename tame pačiame mieste, bet mano laikas suplanuotas valandų tikslumu. Aišku, stengiuosi leisti sau pailsėti ir šiek tiek išlįsti į viešumą, bet pareigos jausmas greitai parvaro atgal į sporto salę. Ar tai neskamba liūdnai?
– Tačiau esi liudininkė, kaip auga Funkcinio sporto bendruomenė?
– Funkcinio sporto bendruomenė neatsiejama nuo Funkcinio sporto federacijos, kuri atlieka milžinišką darbą populiarindama šį sportą, didindama žinomumą ir prieinamumą, ypač vaikams ir paaugliams, kurie yra sporto ateitis.
Lietuvoje Federacija įkurta 2020 metais, bet mes jau turime du pasaulio Funkcinio sporto čempionus skirtingose amžiaus grupėse. Tai, žinoma, įkvepia. Manau, kad įvyko labai didelis šuolis – iki tol tik CrossFit‘o box‘uose egzistavęs sportas tampa matomas, žinomas ir vis labiau priimtinas. Prie to prisideda ir varžybų viešinimas, ir pačių sportininkų pastangos parodyti sporto visapusiškumą, ir didesnis dalyvių kiekis kiekvienose varžybose.
Lietuvoje Funkcinis sportas yra labai spartų augimo šuolį išgyvenantis vaikas, bandantis išaugti kūdikystę. Tikiuosi, kad visuomenei laikui bėgant tai atrodys taip pat priimtina kaip krepšinis ar futbolas.
– Funkcinis sportas – kaip paaiškintumei, kas tai yra?
– Funkcinis sportas yra bendresnis CrossFit‘o pavadinimas. Skirtumas toks kaip tarp garsiausių komercinių „Iron Man“ varžybų ir sporto šakos – triatlono. Crossfit‘as yra marketinginis pavadinimas, kaip prekės ženklas, komercinės varžybos, sutraukiančios milžiniškus pinigus ir dėmesį, kasmet žmonės ten rodo neįtikėtinas žmogaus kūno galimybes. Tuo tarpu Funkcinis sportas yra sporto šaka, kur kiekvienas, nepriklausomai nuo jo fizinio pasirengimo ar amžiaus, turimų traumų, gali rasti sau tinkamą judesių atlikimo krūvį. Didžiausias privalumas – dviejų vienodų treniruočių nebūna, nes atliekami judesiai su savo kūno svoriu, gimnastika, sunkioji atletika, judesiai su svarsčiais, ištvermės reikalaujanti veikla su įvairiais kardio treniruokliais, žodžiu, šis sportas apjungia labai daug ir vieną kartą atėjus nebepaleidžia.
– Siekiamybė? Kiekvienas kelias kažkur veda? Kaip manai, kur veda taviškis? Koks yra galutinis tikslas?
– Stengiuosi nekurti sau labai tolimų tikslų ir vienu metu dirbti ties vienu aspektu, kitaip labai lengva išsimėtyti, išsibalansuoti ir likti be nieko. Šiuo metu norėčiau pagerinti savo pratimų atlikimo techniką ir pabandyti savo galimybes Baltijos šalių lygio varžybose. Tada bus aišku, kiek dar dirbti ir ką tobulinti, kad galėčiau svajoti apie Europos čempionatus.
Bet didžiausias mano tikslas yra parodyti kitiems, kad niekada nevėlu pradėti, kad jokios svajonės nėra per didelės ar per daug beprotiškos. Ir kad sveikas užsispyrimas su gero trenerio priežiūra gali nuvesti labai toli.
– Žinau, kad kiekvienas turi silpnybių, tad kuri yra tavoji Funkciniame sporte? Kas sekasi „prasčiausiai“, kur norėtųsi dar „pridėti“?
– Aš gana savikritiška, tai man silpnybes vardinti labai lengva – gimnastikoje esu visiškas „nulis“, nes tai – vienas sunkiausiai atidirbamų dalykų, ypač kai jau pasas sako, kad seniai nebe 20. Todėl gimnastikos judesiai – vaikščiojimas ant rankų, atsispaudimai žemyn galva, pratimai ant skersinio – visa tai man yra galvos skausmas ir nuolatinė kova. Ir su štanga dažnai nesudirbu taip, kaip norėčiau – koją kiša technikos trūkumas. Tačiau salėje, kurioje sportuoju – „Amber CrossFit“ – turime visą trenerių komandą, tad tikiu, kad ir iš manęs išlankstys kažką.
– Manau, neišvengsime šio klausimo: tavo kūnas – mašina... Spalvinga mašina. Ką tau simbolizuoja tatuiruotės?
– Sako, ant mašinų lipdukus klijuoja, kad rūdžių ir pažeidimų nesimatytų, tai ir pas mane panašiai (juokiasi).
Kažkada „turėjau supratimą“, kad kieti žmonės turi tatuiruočių. Kietumas šiuo atveju buvo dėl to, kad vienetai išdrįsdavo, nes tekdavo atlaikyti ne vien momentinį skausmą, bet ir neigiamą visuomenės nusistatymą. Kai prieš 13 metų pasidariau pirmąją, supratau, kad skausmą galima pakentėti, o, va, vaizdas – dėl jo verta. Su laiku skausmą kentėti darosi vis sunkiau, o ir nesinori dėl tatuiruotės priežiūros iš sporto ritmo iškristi, tai dabar truputį nusiraminau, bet dar tikrai ne pabaiga. Visos jos turi kažkokią emocinę vertę – atspindi mano pomėgius, prisiminimus, įvykius ar žmones, tačiau bendrai – tai estetinis vaizdas, kuris mane džiugina labiau negu tiesiog tuščia oda.
Naujienų portalo sportas.lt informaciją atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško sutikimo draudžiama.
